Naujienos

2013 - 07 - 07

J.Dagilis: Kodėl arklys vėl kinkomas paskui vežimą?

Perskaitęs, palyginęs „LANKYMOSI MIŠKE TAISYKLĖS“,  patvirtintas dar 1996 m. gruodžio 5 d. su dabar ruošiamu projektu – nusivyliau, nes esminių pakitimų nėra. Pirmenybė paliekama neprognozuojamų poreikių bei poelgių miško lankytojams. Kad mes, privačių miškų savininkai palikti kaip kokie tretieji broliai durneliai – nieko keista. Ne pirmas ir paskutinis kartas taip. Bet nesuprantama kodėl valstybė negina valstybės turto  - miškų ir juose esančių įrenginių? - svarsto miško savininkas iš Biržų Jonas Dagilis.

LMSA komentaras: š.m. liepos 3 d. Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) gavome derinimui Aplinkos ministerijos Miškų departamento specialistų parengtą dokumentą- Lankymosi miške taisyklių projektą [susipažinkite čia...>>>]. Kad taisyklės atnaujinamos- vertinti galima tik teigiamai. Kuomet Aplinkos ministro G.Kazlausko 2011m. birželio 27 d. įsakymu Nr. D1-496 ankstesnės taisyklės buvo panaikintos- tuomet oficialiai kreipėmės į Aplinkos ministeriją dėl tokio akibrokšto.
Kadangi dabar rengiamas dokumentas tikrai svarbus plačiajai visuomenei, paprašėme ne tik asociacijos aktyvo, bet ir visų mūsų svetainės naujienų prenumeratorių susipažinti su rengiamomis taisyklėmis ir išsakyti pastabas. Džiugu, kad atsiliepė daugybė žmonių. Iššūkis tame, jog apibendrinus visas pastabas bei pasiūlymus derėtų iš esmės perrašyti rengiamų lankymosi miškuose taisyklių projektą, o dabartinio projekto rengėjai nori kuo greičiau taisykles teikti aplinkos ministrui tvirtinti.  Manytume, kad perdėtas skubotumas tokiems sprendimams yra netinkamas teisėkūros praktikoje. Parengti reikia tokias lankymosi miškuose taisykles, kuriose būtų užtikrintas balansas tarp trečiųjų asmenų galimybių na
udotis miškų teikiamomis gėrybėmis ir privačios nuosavybės teisių bei saugumo užtikrinimu.
Siūlome susipažinti su Biržų krašto šviesuolio miško savininko ir LMSA Biržų skyriaus nario Jono Dagilio pastebėjimais.

Biržų urėdija, Biržų regioninis parkas savo valdose yra įrengę net keliolika poilsiaviečių su įvairiais patogumais lankytojams. Dažnu atveju be kitos informacijos ten galima sužinoti koks miškininkų atstovas atsakingas už tvarką poilsiavietėje. Nurodytas net telefono numeris, kuriuo galima skambinti darbuotojui. Ar tai ne žaidimas į vienerius vartus? Jeigu būtų valdžios nutarimas, reikalaujantis iš stovyklautojų,  besilankančių miško poilsiavietėse, apsistojančių pavalgyti ar net nakvoti, pranešti duodamu numeriu, kad mes tokie ir tokie ten poilsiaujame. Jūsų  valdose vandalizmo atvejų iškart sumažėtų. O dabar nepigiai kainavusios poilsiavietės laikas nuo laiko suniokojamos. Šėlstančiųjų padaryta žala vėl atstatoma valstybinių įmonių lėšomis.

Neturi džiaugsmo ir šalia tokių poilsiaviečių gyvenantys. Pritrūkę rūkalų ar svaigalų iškylautojai paryčiais braunasi reikalaudami parduoti kitąsyk net ... duonos. Iš daržų, šiltnamių daržovių, iš sodo obuolių net neklausę pasiima. Panašių atvejų būtų kur kas mažiau jeigu apsistojantys prie svetingai paruoštos laužavietės dar blaivia galva apie tai praneštų valdų šeimininkams. Nejaugi tai žeidžia jų orumą?

   

Atstačius nuosavybę be miško paveldėjau dalį tvenkinio, kurio viename krante išpjaudavau žoles, tvarkiau smėlėtą mini pliažą. Netoliese laužavietė. Tačiau dalį visuomenės tai priėmė kaip visų. Tebūnie. Bet kodėl kalades,  skirtas atsisėdimui suridena į tvenkinį ar sudeda ant laužavietės?Kopėčias, sukaltas dėl nusileidimo nuo šlaito,  nuplukdė į perteklinio vandens nuleidimo šachtą ir ten įmetė. Skaudūs, dargi pavojingi tokių iškylautojų „pajuokavimai“ daužant išgertų svaigalų tuščius butelius.

Bandant auklėjančiai paklausti, kodėl jie taip barbariškai elgiasi, vienas grupės „vedantysis“ nedviprasmiškai paklausė ar mūsų namo langai dar su rėmais. Langai dar nebuvo liečiami, bet medų iš avilių retsykiais išsiimdavo su koriais ir rėmeliais. Visa tai ir sąlygojo, kad bet nuo kokio poilsiavietės tvarkymo buvo atsisakyta. Smėlėtas dugnas uždumblėjo, pakrantė priaugo dilgėlių ir kitų nemalonių žolių. Vietoje laužavietės – brūzgynai. Štai prie ko nustumia besaikis pataikavimas, abstraktus visuomenės interesų gynimas. Anksčiau mūsų kaime apie tuos, kurie sutikti kelyje nepasilabina, sakydavo: „Ir kiaulė su kiaule prasilenkiant sukriuksi“. Tai kodėl iš iškylautojų nepareikalauti, kad jie bent prisistatytų? Santykiai po to bent dalinai normalizuotusi.

Save laikau Lietuvos piliečiu, tai yra – jos visuomenės dalimi. Turiu pomėgį fotografuoti saulėlydžius ir saulėtekius. Kolekcijoje nei vieno kadro, kai saulė įstrigusi tarp Vilniaus bokštų. Ir jeigu aš užėjęs į vilniečių butą daugiaaukštyje pareikšiu, kad čia prabūsiu iki man pavyks „pagauti“ geidžiamą kadrą, manau, aršiausi iškylautojų miškuose interesų gynėjai iškvies ne tik policiją, bet ir tarnybas, kurios „ima“ susipykusius su sveiku protu. O su kuo susipykę tie, kurie kuria, priima įstatymus visokeriopai paminančius elementariausią valstybiniuose ir privačiuose miškuose ūkininkaujančių teises?

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyriaus narys
2013-07-07