Naujienos

2013 - 07 - 10

Investicijos į privačius miškus- saugus, atsakingas ir didžiulį moralinį pasitenkinimą teikiantis sprendimas

Tas, kas neieško naudos, yra nenaudėlis,- apie investicijas į miškus kalba žodžio kišenėje neieškantis miško savininkas Kazimieras Šiaulys. Žurnale „Investuok“ žurnalistė Leontina Zabarauskienė analizuoja apie dvi miško įgijimo galimybes: investavimą į mišką ir miško įveisimą. Jos pokalbininkų teigimu miškai, kuriuos savininkai norėjo parduoti prieš 5–6 m., yra suradę savo pirkėjus – miške padėtos lėšos yra saugesnės nei banke ar akcijose.

Miškų savininkė, ūkininkė ir verslininkė Skirmantė Naglytė (Eduardo Bareikos nuotr.) prisimena savo investavimo į miškus pradžią: „Tikriausiai kiekvienas pamenate jums vaikystėje pateiktą klausimą – kuo būsi užaugęs? Aš visada atsakydavau vienodai: „Girininke! Nes noriu ant savo arklio jodinėti po savo mišką!“ Labai ačiū likimui, kad prieš keletą metų mane suvedė su Lietuvos miškų savininkų asociacijos nariu Kazimieru Šiauliu. Po nuoširdaus pokalbio su juo apie investicijas į mišką, jo atkūrimą ir auginimą supratau, kad mano vaikystės vizija nuo tos akimirkos pradėjo virsti realybe. Tiesa, didesni mano turimo miško plotai šiuo metu dar tik auga, tačiau panorėjusi jau galiu juos aplėkti ne keturračiu, o eikliu keturkoju. P. Kazimiero paskatinta, prieš kelerius metus nupirkau žemės ūkio paskirties žemės, galimos apželdinti mišku, parengiau reikiamus dokumentus ir pasodinau mišką. Be tikro, nuoširdaus džiaugsmo, nuosavo būsimo miško, dar gavau ir Europos Sąjungos paramą, skirtą investicijoms kompensuoti. Iki šiol nesu padariusi geresnės investicijos.“

Tačiau S. Naglytė įspėja – nėra viskas taip paprasta: reikia užpildyti šūsnis dokumentų, dažnai dar rengiant projektą keičiami teisės aktai, pavyzdžiui, yra buvę, kad per 7 mėnesius kompensacijos skyrimo ir dokumentų rengimo tvarka pasikeitė 3 kartus. Būtina nusimanyti apie tai, ką darai, domėtis, sekti įstatymų naujienas, rinktis patirtį iš profesionalų ir svarbiausia – mylėti
mišką. Tada ir investicija pasiseks.  Jeigu žiūrėsime tik į skaičius ir nepaisysime gamtos, toli nenueisime.

Duoklė gamtai
Anot pašnekovės, pirmųjų kvietimų gauti kompensaciją sąlygos, galiojusios iki 2007 m., buvo labai prastos. Net ir 2008–2009 m. kompensacijos tvarka buvo nepatraukli, nes kompensaciją skirdavo pagal visus išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Dabar mokama vienkartinė išmoka, kuri nepriklauso nuo mišką įveisiančio ūkininko išlaidų. Vienkartinės išmokos suma prilyginta ES visų šalių išlaidų vidurkiui.

Išmokos skiriamos pagal žemės naudingumo balus ir nustatytą regiono vidurkį. „Tokiai veiklai tinkamiausia iki 32 naudmenų našumo balų žemė. Todėl įsigydami žemės miškui įveisti būtinai atkreipkite dėmesį į naudingumo balą. Priežiūros išmokos taip pat skiriasi ir mokamos penkerius metus iš eilės. Tiesa, jos mokamos tik miško žemės sklypo savininkams, jeigu sklypas nuomojamas – mokama tik vienkartinė išmoka ir priežiūra nekompensuojama“, – sako S. Naglytė.

Pasak jos, negalima sodinti miško nepasikonsultavus su specialistais. Jeigu miško želdiniai neužaugs, institucijos patikrins ir reikės viską atsodinti, kad miško įveisimas atitiktų reikalavimus. Geriausia, kai medžių sodinimo projektą rengia miškininkai, urėdai ar kitą panašų išsilavinimą turintys specialistai.

Sąlygos ir terminai
Šiemet paraiškos pagal Kaimo plėtros programos priemones „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ ir „Pirmas ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ renkamos iki birželio 28 d. Paraiškas galima pateikti paprastu ir elektroniniu būdu svetainėje portal.nma.lt.

Mišką įveisti ir kompensaciją gauti gali fizinis asmuo nuo 18 metų ir juridinis asmuo, kuris neturi skolų valstybei, jeigu juridinis asmuo – jam negali būti iškeltas bankrotas. Dar vienas atitikimo kriterijus – asmuo neturi būti gavęs ES paramos dėl pasitraukimo iš prekinės ūkinės žemės ūkio veiklos. Jeigu žemės sklypas iki tol buvo deklaruotas, galima gauti prarastųjų pajamų kompensavimo išmokas. Šios išmokos mokamos 15 metų. Taip pat reikia nepamiršti de minimis taisyklės, kurioje numatyta, kad asmuo negali gauti iš šios programos daugiau kaip 200 000 EUR per trejus kalendorinius metus.
Mažiausias įveisiamo miško plotas – 0,5 ha, bet gali būti ir mažesnis, jeigu šliejasi prie jau įveisto miško.

Geriausia pirkti kuo didesnį sklypą, nes prižiūrint mažą sklypą santykinės išlaidos bus didesnės – vis tiek reikia samdyti traktorininką, kuris pirmais metais atvažiuos suarti sklypo, o vėliau kasmet aparti apsaugines juostas, samdyti sodinimo, ravėjimo ir kitus darbus atliekančius žmones arba tai daryti patiems. Be to, jeigu sklypas melioruotas, geriau, kad melioracija būtų nurašyta kaip neveikianti. Kitaip reikės rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kuris kainuoja 2 000–5 000 Lt, procedūra trunka nuo 2 iki 4 mėnesių, nelygu, kaip sugebėsite apsisukti. Taip pat atkreipkite dėmesį į kaimynus – įveisiant mišką nuo kaimynų sklypo ribos iki želdinių turi likti 15 metrų. Galima tartis su kaimynais, kad jie leistų sodinti iki ribos krašto,
kaimynų sutikimas turi būti užfiksuotas raštu. Jeigu kaimynystėje yra valstybinė žemė, deja, susitarti nepavyks“, – patarimus dalija S. Naglytė.

Išmanyti procedūras
Anot S. Naglytės, jei jūsų sklypas patenka į naudingųjų iškasenų išžvalgytas teritorijas, negalėsite gauti leidimo apželdinti mišku. Šios teritorijos nėra skelbiamos centralizuotai, informaciją apie išžvalgytas teritorijas galima rasti tik regiono žemėtvarkos skyriuje. Žemės savininkui priklauso tik viršutinis dirvos sluoksnis – dirbama žemė. Visa kita – valstybės nuosavybė. Jeigu išsiaiškintumėte, kad jūsų sklypas patenka į išžvalgytų teritorijų žemėlapį ir jame yra, pavyzdžiui, žvyro, leidimo mišką įveisti negausite, tačiau galite atidaryti žvyro karjerą. Žinoma, tokiai veiklai taip pat reikia parengti atitinkamus planus, gauti leidimus.

Jeigu žemės ūkio sklypas nėra probleminis – nėra melioracijos griovių, elektros tinklų ir kitos infrastruktūros, – užtenka Nacionalinei žemės tarnybai pateikti prašymą įveisti mišką. Atsakymą jie turi duoti per mėnesį. Jeigu miško įveisiama daugiau kaip 10 ha arba yra melioracijos grioviai, turi rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir poveikio aplinkai vertinimą arba pateikti informaciją atrankai atlikti. Pasak miškų įveisimo patirties turinčios S. Naglytės, ši procedūra trunka nuo 2 iki 4 mėnesių. Todėl perkant sklypą rudenį galima bandyti spėti į pavasarinį kvietimą gauti kompensaciją. Taip pat reikia parengti
miško įveisimo projektą. Gerai pasistengę miškininkai jį gali padaryti ir per savaitę, bet paprastai trunka ilgiau. Toks projektas kainuoja 300–500 Lt už hektarą.

Norint gauti išmoką, reikalavimus turi atitikti ne tik mišką įveisiantis asmuo ar sklypas, bet ir sodinukai. Jie turi atitikti projekte nurodytą amžių, turi būti sveiki ir nekrūmingi. Būtina įsitikinti, kad sodinukai turi kilmės sertifikatus, turi būti įsigijimo dokumentai. Sodinukai privalo atitikti medžių rūšių kilmės rajono žemėlapį. Jį galima rasti Valstybės miškų tarnybos prie  Aplinkos ministerijos puslapyje. Savo sklype galima sodinti tik sodinukus, kilusius iš pažymėto regiono ir besiribojančių
regionų urėdijų. Jeigu medeliai atkeliavo iš užsienio, turite gauti Miško genetinių išteklių tarnybos pažymą-leidimą.

Ir nauda, ir prievolės
Įveisus mišką ir gavus kompensaciją mišką privalu saugoti ir prižiūrėti 15 metų. Taip pat privaloma įtraukti mišką į miškų registrą. Savininkui galioja lygiai tokios prievolės kaip ir kitiems privataus miško savininkams. Gavus kompensaciją sklypą su įveistu mišku galima parduoti tik su sąlyga, kad pirkėjas atitinka reikalavimus ir sutinka perimti visus įsipareigojimus.

„Įveisę mišką privalome kasmet deklaruoti žemę, turime prisistatyti Valstybinės miškų tarnybos padaliniams ir parodyti, kaip auginamas miškas, kad jie suteiktų pažymas. Taip pat privalu pakeisti žemės paskirtį. Kada mišku apsodintas žemės ūkio paskirties ar kitos paskirties sklypas tampa mišku? Vienur sakoma, kad miškas turi būti įregistruojamas per protingą terminą, kitur – kai sklypas atrodo kaip miškas“, – sako S. Naglytė.

Įveisiant mišką, kol jis jaunas ir netinkamas retinti ar popiermedžiams kirsti, galima gauti ir kitokios papildomos naudos. Pavyzdžiui, 15-ais augimo metais jau žydi liepos, sklypą galima nuomoti bitininkams ar rinkti liepžiedžius vaistažolėms.
„Be finansinės naudos, svarbu ir moralinis pasitenkinimas. Man neapsakomai gera vaikščioti po mišką, jį prižiūrėti, juo rūpintis, gėrėtis, jausti gamtos harmoniją. Aš pati auginu mišką! Tai neapsakomas jausmas“, – su šypsena ir pasigėrėjimu mintimis dalijasi ūkininkė.

Mėgina naujoves
Taip pat reikia atminti, kad mišką veisiame ne sau, o vaikams ir anūkams. Tai lemia daugumos medžių brandos (galimo kirtimo)
amžius, dažnai gerokai viršijantis 60 metų. „Tačiau yra medis ir ne vaikų vaikams, o užaugsiantis ir mūsų pačių gerovei dar iki pensijos – hibridinė drebulė. Ji brangi – medelis kainuoja nuo 2,5 Lt, o kitų medelių sodinukai gali kainuoti ir mažiau nei 0,5 Lt. Be to, sodinama retai – į hektarą iki 1 200 vienetų hibridinių drebulių. Sodinama vieną kartą, o derlių galima nuimti tris kartus, t. y. nukirsta hibridinė drebulė nuo kelmo atželia ir sėkmingai atauga dar du kartus. Priešingai nei kiti iš šaknų ataugantys medžiai, ši rūšis neturi puvinio, o brandos sulaukiama po 20–25 metų – jaunesnis mišką įveisiantis asmuo gali pats sulaukti naudos ir pajamų net iš 3 kirtimų. Pirmus trejus metus  hibridinė drebulė auga labai lėtai, bet vėliau priauga po 10 kubinių metrų per metus. Sulaukus brandos medžio aukštis pasiekia 25 m, skersmuo būna iki 25 cm ir gaunama apie 300–400 kubinių metrų medienos iš hektaro. Mediena naudojama popieriaus, degtukų, baldų pramonėje, skiedroms ir kaminams valyti“, – pasakoja S. Naglytė.

Pinigams pingant, o spausdintų ir virtualių pinigų masei didėjant, realių žaliavų kaina augs.

Viskas atrodytu puiku, bet, pasak ūkininkės, hibridinė drebulė turi vieną minusą – ji ypač skani visiems miško gyventojams: kanopiniams, graužikams, skeltalūpiams. Tokį mišką reikia kruopščiai saugoti arba vieliniu tvoros tinklu, kuris piktavalių gali būti greitai nusavintas, arba kiekvieną medelį saugoti individualiai.

Pirmojo miško savininku Kazimieras Šiaulys
tapo 1995 m., kai susigrąžino giminei priklausiusius
miškus – persikėlė iš Žemaitijos
į Trakų regioną: „Betvarkydamas pirmąjį plotelį
pajutau malonų, neįprastą jausmą. Matyt,
noras turėti savo žemės įaugęs į kraują.
Užaugau nedidelio miestelio pakraštyje, nuosavame
tėvų name, kuris stovėjo ant jų senosios
nuosavybės žemės. Nors tėvai buvo paprasti
kolūkiečiai, turėjome 60 arų sklypelį,
ganyklą, erdvų sodą – tokia nuosavybė buvo
didelė prabanga. Augant teko matyti, kiek tėvams
reikėjo stengtis, kad per visą sovietmetį
galėtų išlaikyti tokią didelę tikrosios nuosavybės
teritoriją. Kiek buvo norinčiųjų įlįsti
su pretenzijomis, statytis trobas, lyg nebūtų
vietos kitur. To meto kolūkio ir miestelio
valdžia elgėsi skirtingai. Vieni patyliukais palaikė
tėvų norą išsaugoti teritoriją, kiti stengėsi
visokiais būdais teritoriją apkarpyti. Ši
tėvų kova už nuosavybės išsaugojimą, matyt,
lėmė norą turėti savo žemės. Gavęs pirmą
gabaliuką miško pajutau nenumaldomą
norą jį prižiūrėti. Po truputį pradėjau lipdyti
dabartines turimų miškų ribas. Taip metai iš
metų nuosavybė didėjo.“

Ne sodinti, o įsigyti
Kazimieras Šiaulys, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko pirmasis pavaduotojas ir vienas iš didžiausią privataus miško plotą turinčių asmenų Lietuvoje, sako, kad investicijų iš miško prieaugio procentai yra palyginti maži, tačiau jeigu miškas nedegus ar apsaugotas nuo vagysčių, tai saugi investicija.
Parduodamų miškų nėra daug. Patyrusiems investuotojams, kurie regione yra žinomi ir jais pasitikima, įsigyti gerą mišką už patrauklią kainą paprasčiau.

Stovime ant biokuro eros slenksčio. Per privatizacijos procesą savininkams atiteko prastesnės medienos miškai – buvę kolūkinių miškų pakraščiai, apželdintos ir apžėlusios žemdirbystės žemės, kurių mediena tinka biokurui. Todėl investuotojai supranta, kad, augant biokurui skirtos medienos paklausai, didės ir žaliavos kaina“, – apie miškų ūkio perspektyvas kalba K. Šiaulys.

Anot jo, investuojant į mišką reikia įvertinti, kas jame auga: kokios rūšies medžiai, koks kiekis išreikštas kubais hektare. Šį skaičių lyginti su hektaro kaina. Taip pat svarbios momentinio kirtimo galimybės: ką galima įsigijus mišką pagal galiojančias taisykles iš jo paimti, vėliau – kiek pajamų gautume kiekvieną penkmetį.

S. Naglytės teigimu, prieš įsigyjant miškų ūkio žemės, reikia atidžiai išanalizuoti dokumentus, pasižiūrėti, kuriai grupei priskiriamas miškas.
Geriausia, jei miškas priskiriamas IV grupei, ūkiniams miškams, kur leidžiami visų rūšių kirtimai. Tačiau šių duomenų neužtenka. Būtinai rekomenduoju kreiptis į Miškų kadastro registrą ir gauti sklypo taksacijos duomenis: informaciją apie medžių kilmę, rūšinę sudėtį, formą, tūrį, skalsumą, bonitetą ir amžių. Būtina atkreipti dėmesį į taksacijos sudarymo metus. Taip pat reikėtų pasidomėti, ar yra apribojimų, pavyzdžiui, sklypas gali patekti į „Natura 2000“ teritoriją ar būti draustinyje. Vien dokumentais pasitikėti negalima. Reikėtų nuvykti į mišką ir jį apžiūrėti. Įsitikinti, kad nėra vėjovartų, bebrų šeimynų,  specialistas gali išgręžti medį ir patikrinti amžių“, – pataria S. Naglytė.

Taip pat perkant miško svarbu atkreipti dėmesį į privažiavimo kelius, ar bus galimybė atvežti techniką ir išvežti medieną.

Skaičiuojame kainą
S. Naglytės teigimu, miško įsigijimo kainos žirklės labai didelės. Galima miško įsigyti nuo 1 000 Lt už hektarą, tačiau greičiausiai
tai bus jaunuolynas arba kirtavietė, kurią turėsite atsodinti arba tikėtis, kad miškas užsisės savaime. Didžiausia registruota sandorio kaina – 60 000 Lt už hektarą. Vidutinė kaina –6 500–7 500 Lt už įvairaus miško hektarą.

Pasak K. Šiaulio, kuo jaunesnis žmogus investuoja į mišką, tuo didesnės galimybės susigrąžinti investicijas ir gauti naudos.

Jeigu investuotojas turi beržyną ar juodalksnyną, kurio medžių branda 20 metų, jau galima mišką retinti, vėliau – atlikti einamuosius kirtimus, kirsti brandesnius medžius, jeigu jų yra. Taip iki gryno kirtimo, kai miškas sulaukia 60–70 m., galima kas 5 metus gauti pajamų. Apskaičiuota, kad tarpiniais kirtimais pagal vertę iš miško galima gauti daugiau nei nukertant plynai, nes po plyno kirtimo mišką reikia atželdinti“, – skaičiuoja patyręs privataus miško savininkas ir pateikia paprastą formulę, kaip skaičiuoti miško kainą.

Reikia prie pajamų, kurias gautume mišką vos tik įsigiję (vertinama momentinio kirtimo galimybė), pridėti pajamas, kurias gautume po penkerių metų. Ši suma turėtų prilygti miško kainai – investicijos turi grįžti per penkerius metus. Visos vėliau gaunamos pajamos yra investicijų pelnas.

Prognozuoti sudėtinga
„Kita vertus, nėra lengva numatyti, kas darysis rinkoje ir kokia bus medienos kaina po penkerių metų. Mano vertinimu, kai pi-nigai pinga, o spausdintų ir virtualių pinigų masė didėja, realių žaliavų kaina turėtų didėti arba išlikti stabili. Investavimo į mišką pelnas turėtų būti ne mažesnis nei saugių investicijų palūkanos“, – sako K. Šiaulys.

Pašnekovas medienos versle dirba jau 15 metų ir yra patyręs, kad prognozės gali šauti visiškai į priešingą pusę: „Pavyzdžiui, per krizę Lenkijoje uždaryta daug medienos plokščių gamyklų, sumažėjo baldinių plokščių poreikis. Prastos malkinės medienos pasiūla buvo kelis kartus didesnė už paklausą. Nors buvo prognozuojama, kad prastos medienos trūks, kad net neliks malkoms ir reikės kūrentis gerąja mediena, nutiko priešingai.“

Jeigu į mišką investuojate kaip į pramoninį objektą, iš kurio planuojate gauti pajamų, jo plotas turėtų būti didelis. K. Šiaulys skaičiuoja, kad norint iš miško gyventi ir jį tvarkytis profesionaliai reikia turėti apie 500 ha. Ir tai tik dirbant pačiam – tvarkyti, dirbti su traktoriumi, imti į rankas pjūklą.

„Jeigu samdysime miškotvarkos brigadą, norint pragyventi vien iš miško neužteks ir 500 hektarų. Aš pats turiu apie 1 100 hektarų ir visą miškų tvarkymo infrastruktūrą: nuo žmonių iki technikos ir apdirbimo įrangos. Todėl iš miško galiu pragyventi. Dar svarbi sąlyga turint didelį miško plotą – miškas turi būti įvairaus amžiaus, kad jį galėtume naudoti nepertraukiamai ir nuolat gautume pajamų. Miško naudojimas turėtų būti tolygus, darbų planas turi būti sudėliotas aktyviam žmogaus gyvenimo amžiui – iki miško savininkui sukaks 70 metų“, – teigia K. Šiaulys.

Miško ir medienos pramonėje konkuruoja ir nesąžiningi verslininkai. Jie niekada neperka miško su žeme, perka tik medieną. Pavyzdžiui, pusė miško yra brandaus amžiaus, kita pusė turi būti kertama po penkerių metų. Nesąžiningi rinkos dalyviai miško savininkui siūlo didesnę nei rinkos kainą, tačiau išsikerta ne tik leistiną plotą, bet ir du trečdalius ar pusę miško, kurio buvo negalima kirsti. Taip nutinka dėl to, kad savininkai nesupranta, kiek miško turėjo likti, kirtėjai savavališkai perkelia ribų
kuoliukus ir žmogus nespėja susigaudyti, kad iškirsta dukart daugiau, nei buvo sutarta.

Realizuoja skirtingai
Galima parduoti įvairios būklės mišką. Norintieji neturėti galvos skausmo, bet sutinkantys prarasti dalį pelno gali parduoti nenukirstą mišką (vadinamasis status miškas), kur dažniausiai mokama ne už kietmetrį, o už hektarą.
Pranašumas – gausite sutartą pinigų sumą iš karto, nereikia baimintis dėl aplinkosaugos apribojimų naudotis mišku, nebereikės mokėti pajamų mokesčio, jeigu miškas susigrąžintas ar įsigijus išlaikytas daugiau kaip 3 metus. Be to, nereikės rūpintis mišku, iškirtus atsodinti.

Taip pat galima parduoti medieną išsikirsti. Pranašumas – išlaikoma nuosavybė, bet reikės mokėti gyventojų pajamų mokestį,
būtina mišką atsodinti, rūpintis apsauga nuo gaisrų, vagysčių, mišką retinti, prisiimti atsakomybę už neteisėtus kirtimus, kuriuos padarė tretieji asmenys. Žinoma, šios prievolės taikomos visiems miškų savininkams.
Dar vienas būdas – parduoti rinktinę medieną išsikirsti. Pavyzdžiui, kartais statant namus prireikia Y formos pušų, palaikysiančių namo stogą. Taip pat galima parduoti apvalią medieną ar pagal užsakymą paruoštus rūšinius medžius. Dar daugiau laiko ir jėgų turintieji gali parduoti medienos gaminius (gegnes, sijas) ar malkas.

K. Šiaulio pavyzdys rodo, kad turint savo perdirbimo liniją geriau realizuoti medieną su aukštesne pridedamąja verte – parduodant gaminius. K. Šiaulys gamina ir eksportuoja europinius padėklus. Tačiau tai, pasak verslininko, apsimoka tik turint savo lentpjūvę. Miškų savininkas neperdirba tik malkinės ir popieriaus gamybos medienos.

Nepamiršti prievolių
S. Naglytė primena: „Miško savininkas turi daryti miškotvarkos projektus, norėdamas kirsti – gauti leidimus, atsodinti mišką po kirtimo, saugoti mišką nuo kenkėjų, ligų, gaisrų, neteisėto miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, užtikrinti saugomų augalų ir gyvūnų neliečiamybę, prižiūrėti ir remontuoti sausinimo sistemas (melioraciją), miško kelius, riboženklius, atnaujinti ir prakirsti ribines linijas. Taip pat negalima trukdyti fiziniams asmenims laisvai lankytis privačiuose miškuose. Galioja precedentas nusavinti privačią nuosavybę per servituto teisės suteikimą,  t. y. jeigu valstybei reikia žemės servitutui,
ji gali tą ruožą nusavinti.“

Pasak K. Šiaulio, yra grynai teorinių savininkų, kurie gavo ar atgavo miško, bet nežino, ką su juo daryti.
Yra daug apleistų, nesutvarkytų miškų, dėl kurių labai skauda širdį. Liaudyje sakoma: „Neturtingas, nes kvailas, o kvailas, nes
neturtingas.“ Jeigu žmogus nesirūpina savo turtu, jeigu jam vis vien, kad miške praranda pinigus, o paskui verkšlena, kad mažos algos, kad viskas brangsta, tai jau jo bėda. Norint mišku gerai rūpintis, jį reikia mylėti, turi patikti tuo užsiimti. Visus savo miškus aplankau mažiausiai kartą per mėnesį, pasivaikštau, suplanuoju darbus ir iš kiekvieno gabaliuko stengiuosi turėti  naudos, nes tas, kas neieško naudos, yra nenaudėlis, – šypsosi K. Šiaulys. – Jeigu turi galvą ant pečių, kaupsi patirtį, domėsiesi naujovėmis, mišką prižiūrėsi, juo rūpinsiesi, net ir turėdamas vidutinio dydžio mišką, žiūrėk, sukaupsi gerą pensijos fondą senatvei.“

Leontinos Zabarauskienės straipsnį "Kai žemė investuotoją maitina II dalis: investavimas į mišką ir miško įveisimas" skaitykite žurnale "Investuok" (2013 m.birželio mėn. Nr.64,  www.investuok.eu) [straipsnio Pdf versiją rasite čia...>>>]