Naujienos

A.Gaižutis. Atsakymai žurnalistei Aldonai Kvedarienei.

Miškininkų bendruomenei žurnalistės Aldonos Kvedarienės ilgai pristatinėti nereikia. Dauguma žino, ką ji rašo, kam ji rašo ir netgi neretai nuspėja, kodėl imasi kokios nors temos.  LMSA pirmininkui A.Gaižučiui paskambinusi ji prisistatė rašanti žurnalui "Mūsų girios" apie privatininkų mokamus mokesčius. Kol žurnalas dar pasirodys, ir ar tikrai ten A.Kvedarienės straipsnis bus skelbiamas, tai ir tema pasens. Tad galite susipažinti su asociacijos pirmininko atsakymais  į žurnalistės raštu pateiktus klausimus jau dabar.

 Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko dr.Algio Gaižučio atsakymai žurnalistei Aldonai Kvedarienei pažymėti (AG).

1 KLAUSIMAS. LMSA internetinėje svetainėje rašote, jog  Seimo AAK iš Miškų įstatymo (cituoju): išbraukė iš bendrųjų reikmių sričių panaudojimo privačių miškų savininkų konsultavimą ir mokymą bei paramą privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis. Seimo AAK šią nuostatą išbraukė iš tos įstatymo pataisos, kuri lėšas bendroms reikmės kaupti įpareigoja valstybinių miškų valdytojus.  Kitaip sakant, Seimo AAK neleidžia privačių miškų savininkų organizacijoms kurtis iš valstybinių įmonių surinktų lėšų. Kodėl tai Jūsų netenkina?

AG: Visų pirmiausiai– kad išbraukė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto teikimu, faktas (žiūr. Seimo AAK 2013 m. gruodžio 23 d. posėdžio protokolą Nr.107-P-44) . Antra, tai yra ne kurių nors valdiškų įstaigų (ar įmonių) nuosavas fondas, o Valstybės biudžeto lėšos, numatytos visų nuosavybės formų miškų ūkio bendrosioms reikmėms finansuoti. Kokią dalį į biudžetą mokamų mokesčių priskirti būtent Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Specialiajai bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programai finansuoti ir iš kokios į biudžetą mokamų mokesčių dalies – sprendžia Vyriausybė ir Seimas. Nuostata, kad per šios programos asignavimus gali būti finansuojamas privačių miškų savininkų konsultavimas bei mokymas, privačių miškų savininkų organizacinių struktūrų kurimas bei kitos bendrosios miškų ūkio reikmės, galioja nuo 2001-07-01, LR Seimui tada patikslinus Miškų įstatymą. Kodėl šią, jau antrą dešimtmetį galiojančią nuostatą reikia naikinti kaip tik dabar- nesuprantama. 

2 KLAUSIMAS. Antrąja pataisa Seimas šioms reikmėms lėšas įpareigoja kaupti miško savininkus. Kodėl tai Jūsų  netenkina?

AG: Kad reikėtų kaupti lėšas bendrosioms reikmėms iš dalies privačių miškų valdytojų jau mokamų į valstybės biudžetą mokesčių– šiai nuostatai pritariame ir tokį siūlymą nuolat teikiame visoms valdžioms nuo pat Lietuvos miško savininkų asociacijos įsikūrimo.

Tačiau kuomet primityviai sumąstoma apmokestinti dar vienu mokesčiu nuo visų gaunamų pajamų visus privačių miškų savininkus ir valdytojus, kai tas daroma tyliai, ypatingai skubant, be jokios gilesnės ekonominės analizės ir pagrindimo, neįsiklausant net į visų miškų sektorių atstovaujančių asociacijų argumentus, dar daugiau, prieštaraujant Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos nuomonei, tuomet toks užmojis ekonominio reguliavimo srityje absoliučiai netenkina.

Juo labiai, kai įstatymo pataisą dėl naujo mokesčio įvedimo įregistravęs socialdemokratas Algimantas Salamakinas (matyt- suklaidintas, o ne sąmoningai), bandydamas pagrįsti naujo mokesčio įvedimo reikalingumą iš Seimo tribūnos žeria melagingus teiginius. Pavyzdžiui, teigė, kad iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių programos neva finansuojami tokie darbai, kaip valstybinių ir privačių miškų kelių tvarkymas bei pamiškių šienavimas, kad iš urėdijų mokamų atskaitymų remontuojami keliai privačiuose miškuose. Akivaizdu, kad net patyrusį politiką kompromituoja neteisingai jį konsultuojantys 'pagalbininkai'. O su kuo tarėsi, šis politikas yra pripažinęs tiek pokalbių metu, tiek viešai (pvz. urėdijų finansuojamose TV laidose„Girių horizontai“ ). Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas galėtų atsiklausti aplinkos ministro V.Mazuronio arba pavesti savo patarėjams pateikti informaciją, kuri akivaizdžiai parodys, kad iki šiol iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšų (kurios sąmatą tvirtindavo LR Vyriausybė) nebuvo skiriama nei litonetgi kelių valstybiniuose miškuose, jau nekalbant apie privačius miškus remontui ar priežiūrai. Urėdijos tam tikslui naudoja kitas lėšas, be to urėdijoms kasmet skiriama 7-8 mln. Lt  iš Kelių priežiūros ir plėtros programos (2013m.- 7 137,9 tūkst.Lt, 2012 m.-6 574,2 tūkst.Lt, 2011 m.- 6 793,6-tūkst.Lt, 2010 m.-6 154,-tūkst.Lt, 2007 m.-8 089,8 tūkst.Lt, [nuorodą į kasmetines KPP programos samatas rasite čia...>>>]).

3 KLAUSIMAS. Kaip supratau iš mūsų pašnekesio, manote, jog būtina privačių miškų savininkų organizacinė struktūra. Kaip ji turėtų atrodyti? Konkrečiai pasakykite įsivaizduojamą jos modulį, jos tikslus ir pareigas.

 AG: Išsamiai galimi modeliai aptarti 2008 m. rugsėjo mėn.  tuometinio Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus prof. Romualdo Deltuvo vadovaujamos mokslininkų grupės Aplinkos ministerijos užsakymu (pagal sutartį M-04-62/07) atliktoje studijoje „Privačių miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos tobulinimo studija”. Jei būtų politinė valia ir noras, tiesiog galima imti ir įgyvendinti priimtiniausią iš siūlomų variantą. Kitu atveju- tuščias reikalas.

Vieną galimų variantų diskusijai esame pateikę Aplinkos ministro pageidavimu 2013 m.liepą, po jo susitikimo su LMSA Valdyba. Tuomet aptarėme, kad negalima spręsti šalies privataus miškų ūkio plėtros klausimų atsietai nuo valstybinių miškų valdymo ir organizacinių struktūrų, apsiribojant vien privačiais miškais ir neperžiūrint egzistuojančių institucijų funkcijų, tiesiogiai vykdančių dalinai besidubliuojantį (ar besidubliuosiančių po siūlomos pertvarkos) miškų valstybinį reguliavimą (VMT, miškų urėdijos, GMU ir kt.). Sprendimai reikalauja laipsniškos ir nuoseklios viso miškų ūkio valstybinio reguliavimo pertvarkos, kad didžia dalimi išsitekti šiuo metu disponuojamomis biudžeto lėšomis bendroms miškų ūkio reikmėms finansuoti, ES paramos fondais miškininkavimui ir perskirstyti vykdomas funkcijas. Už tuos milžiniškus pinigus (biudžeto lėšas), kuriuos saugomų teritorijų ir aplinkos apsaugos tarnybos, miškų urėdijos   kasmet skiria vien tik savo viešiesiems ryšiams – Valstybė galėtų ne tik finansuoti palaipsniui kuriamas privačių miškų poreikiams būtinas organizacines struktūras, tačiau įrengti visos Lietuvos poreikius visiškai tenkinančias poilsiavietes valstybinėje žemėje ir  miškuose, patogius lieptelius ir sutvarkytus, išvalytus paplūdimius visose paežerėse. Tačiau šie klausimai- politinio lygmens ir priklauso pirmiausiai gerb. aplinkos ministro kompetencijai.

Organizuotas miškų ūkis nesusikurs, kol nebus tam skiriama adekvataus finansavimo, deramo Valstybės požiūrio.  Privatūs savininkai, tie stambesni, kurie ūkininkauja, kurie gali gauti naudos iš miškininkavimo, jau įrodė, kad tvarkosi tikrai gerai. Ir aš tikiu, kad smulkiems, pavieniams savininkams, kurie turi nedidelius gabaliukus miško, kurie nutolę nuo savininkų gyvenamosios vietos, ir kuriems apart medienos kitoks naudojimas neleidžiamas, turi būti sudaromos sąlygos koperuotis, samdytis specialistus didesnių plotų priežiūrai, konsoliduotis.

Bet kuriuo atveju, visuomeniniais pagrindais veikianti ir tik vieną etatinį darbuotoją teturinti Lietuvos miško savininkų asociacija, kad ir kiek besiremtume mūsų aktyvo visuomeniškumu bei entuziazmu, visur suspėti ir viską parengti negalime. Ištekliai (tiek žmogiškieji, tiek finansiniai) ir galimybės, lyginant su valstybinius miškus atstovaujančiomis organizacijomis, tikrai neadekvatūs. Dalyvaujame pagal galimybes, tačiau savo darbą privalo atlikti ir už šalies miškų politiką atsakingi specialistai, dirbantys valstybės išlaikomose institucijose.

Finansai. Neatsiejama viso proceso dalis - miško savininkų savivaldos ir kooperacinių struktūrų plėtotė, kurios finansavimui turėtų būti pilnavertiškai panaudojamos Lietuvos Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos bei specialiosios Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšos. Privataus miškų ūkio organizacinių struktūrų einamajai veiklai ilgainiui pakaktų panašiaus finansavimo, koks šiuo metu panaudojamas tik vienai Generalinei miškų urėdijai išlaikyti.

Dauguma Lietuvos valstybinio ir privataus ūkio sektorių turi išplėtotas organizacines valdymo struktūras su atitinkamais finansavimo šaltiniais. Esant visiškai privačiam žemės ūkiui funkcionuoja Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai, finansuojami iš valstybės biudžeto. Pramonėje, esant vos keletui valstybės įmonių ar akcinių bendrovių, yra Ūkio ministerija su 9 biudžetinėmis įstaigomis ir 27 VŠĮ. Valstybinio miškų ūkio finansavimui naudojama didžioji dalis bendriesiems šalies miškų ūkio reikalams biudžete specialiojoje Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programoje sukaupiamų lėšų ir išlaikoma Generalinė miškų urėdija (vien GMU tiesioginiam išlaikymui skiriant ~3 mln.Lt kasmet). Be to, kasmet skiriama lėšų miškų urėdijų administracinėms-valdymo (bendrosios, personalo išlaikymo, pardavimų) išlaidoms (2011m. – 118,2 mln. Lt).

Lietuvos privatus miškų ūkis funkcionuoja be organizacinių struktūrų, besirūpinančių jo bendrais socialiniais-ūkiniais uždaviniais. Yra 4 specialistai Privačių miškų skyriuje Aplinkos ministerijos Miškų departamente. Jie kartu su Valstybinės miškų tarnybos sudėtyje esančio Miškų kontrolės skyriaus ir jo teritorinių poskyrių pareigūnais užtikrina privataus miškų ūkio valstybinį reguliavimą miško išteklių naudojimo ir atkūrimo klausimais. Tačiau bendri privataus miškų ūkio ūkinio valdymo reikalai nesprendžiami arba jų sprendimas išskaidytas įvairiose institucijose. Vienintelė išimtis – privataus miškų ūkio kontrolė. Jos struktūrose dabar dirba daugiau kaip 100 valstybinių miškų pareigūnų.

Galimos organizacinės struktūros privatiems miškams

1.1 Privačių miškų centrinis (respublikinis) organizacinis vienetas (direkcija, valdyba, agentūra, biuras) su 35 darbuotojais. (Galimas variantas: centriniame biure- 15 darbuotojų ir centro padaliniai:(Žemaitijos, Vidurio Lietuvos, Rytų Lietuvos ir Sūduvos – 4 vnt. po 5 darbuotojus)

1.2 Teritoriniai pirmame punkte nurodyto centro atstovai (konsultantai, įgaliotiniai, girininkai be girininkijų, privačių miškų girininkai)  - 42 vnt. vienam priskiriant 5,5-6 tūkst privačių miško valdų.

1.3. Privačių miškų ūkinės-komercinės veiklos struktūros (įmonės, kooperatyvai ir pan.), turi po įsikūrimo laikotarpio pajėgti išsilaikyti iš uždirbamų pajamų.

Realūs sprendimai priklauso nuo konkrečių numatytų funkcijų, nuo finansavimo ir gali būti plėtojami tik palaipsniui, pritraukiant naują mąstymą turinčius specialistus. Kokios nors dar vienos valdišku biurokratinio mentalitetu prasunktos struktūros tikrai nereikia.

4 KLAUSIMAS. Kiek kainuotų jos išlaikymas per metus?

AG: Jau atsakiau

5. KLAUSIMAS. Iš kokių lėšų siūlote ją sukurti ir išlaikyti?

AG: Jau atsakiau

6 KLAUSIMAS. Kaip supratau iš mūsų pokalbio išlaikyti naująją struktūrą siūlote iš dalies dabar mokamų miško savininkų bei privačių bendrovių mokesčių. Gal galite pateikti, kiek ir kokių mokesčių už 2012 metus sumokėjo Jūsų vadovaujamos LMSA nariai  - miško savininkai?

AG: Finansinių ataskaitų iš įmonių LMSA nerenkame, tad kreipkitės tiesiai į įmones arba – į Valstybinę mokesčių inspekciją. Galiu pasakyti, kiek nario mokesčių 2012 metais asociacijai sumokėjo LMSA nariai- 48 tūkst.Lt. Toks yra mūsų narių finansinis indėlis į LMSA veiklos palaikymą.

7 KLAUSIMAS. Kiek ir kokių mokesčių sumokėjo LMSA nariai (Pateiktas sąrašas. Dar klausta ir įmonių apyvartos)

AG: Jau atsakiau- Finansinių ataskaitų iš fizinių asmenų ir įmonių duomenų apie sumokamus mokesčius LMSA nerenkame, suvestinių nerengiame. Tam yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Atskirų įmonių kasmet sumokami mokesčiai perkopia ir milijoną litų.

 2014-01-03