Naujienos

2014 - 01 - 16

Z.Bitvinskaitė. Miškotvarkos projektas- miško savininko pagalbininkas

2013 metų pabaigoje įsigaliojo Aplinkos ministro įsakymu (2013-12-17 Nr. D1-945) iš dalies pakeistos Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklės.  Privačių miškų savininkams aktualu tai, kad keičiasi reikalavimai dėl miškotvarkos projekto galiojimo ir dėl miško atkūrimo dalies. Apie pakeitimus ir apie tai, kokią naudą miškotvarkos projektas teikia miško savininkui neprofesionalui, privalančiam atkurti iškirstą mišką ir organizuoti atkūrimo darbus, - pasakoja Aplinkos m-jos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Zita Bitvinskaitė.

Miškininkės Zitos Bitvinskaitės (nuotraukoje-centre)  straipsnis "Miško savininko pagalbininkas" spausdintas žurnalo "Miškai" 2014 m. Nr.1. bendradarbiaujant su LR aplinkos ministerija. Autorė maloniai sutiko su atnaujintu tekstu supažindinti ir lietuvosmiskai.lt lankytojus.


Remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 14 straipsniu, privačiai miško valdai arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančiai miško žemei rengiami vidinės miškotvarkos projektai – ūkinės veiklos miško valdose planai, nustatantys konkrečias tvarkymo priemones. Kadangi Lietuvoje vidutinis miško valdos plotas labai mažas, dažniausiai miško savininkas jį rengia tada, kai nori vykdyti pagrindinį miško kirtimą ar kitą veiklą, kuriai būtinas valstybės institucijų pritarimas. Bet pasiaiškinkime konkrečiau, kam toks projektas reikalingas.

Kada privalu parengti?

Vidinės miškotvarkos projektai privačių miškų valdoms ar ne miškų  ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei  galioja dešimt metų, tačiau miško valdytojo, miško valdytojų grupės  arba jų   įgaliotų   asmenų  pagal  notaro  patvirtintą  ar     notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą arba jei valda valdoma  kelių bendraturčių bendros nuosavybės teise, raštišku visų bendraturčių sutikimu  atstovaujama  vieno bendraturčio pageidavimu,  vidinės miškotvarkos projektai mažesnėms  nei 10 hektarų privačių miškų valdoms ar ne miškų ūkio paskirties  žemės sklype esančiai miško žemei gali būti rengiami dvidešimčiai metų. Kai  privačių  miškų miškotvarkos projektui nustatyta   dešimties metų  galiojimo  trukmė, Valstybinė miškų tarnyba, gavusi   miško valdytojo,  miško valdytojų grupės arba jų įgaliotų asmenų  pagal notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą, arba  jei  valda valdoma kelių bendraturčių  bendros   nuosavybės teise,  raštišku visų bendraturčių sutikimu, atstovaujant  vienam bendraturčių,  prašymą, gali pratęsti jo galiojimą iki   penkerių metų, jei yra suprojektuotų, bet neįvykdytų ūkinių priemonių. Privaloma vykdyti šias miškotvarkos projekto dalis: pagrindinių kirtimų dešimtmečio norma, kurią draudžiama viršyti, miško atkūrimas ir aplinkosaugos reikalavimai. Jeigu miško savininkas vietoje suprojektuoto plynojo pagrindinio kirtimo nori vykdyti neplynąjį pagrindinį kirtimą, jis miškotvarkos projekto tikslinti neprivalo. Privačių miškų, kurių miškotvarkos projektai dar neparengti, ir tų, kurių grąžinimas vykdant žemės reformą savininkams galutinai teisiškai neįformintas, reikalavimus nustato Miško kirtimo privačiose valdose, kurioms nėra sudarytas miškotvarkos projektas, tvarkos aprašas ir Privatizuojamų miškų kirtimo tvarkos aprašas.

 Be vidinės miškotvarkos projekto galima vykdyti šiuos pagrindinius kirtimus:

1)      plynuosius ar neplynuosius kirtimus III ir IV grupių miškuose inventorizuotų grynųjų baltalksnynų, drebulynų, gluosnynų ir blindynų ar mišriuose medynuose, kuriuose baltalksniai, drebulės, gluosniai ir (ar) blindės sudaro 76 proc. ir daugiau pirmojo ardo medynų tūrio;

2)      neplynuosius kirtimus III ir IV grupių miškų mišriuose medynuose, iškertant baltalksnius, drebules, gluosnius ir blindes;

3)      kirtimus miško žemės sklypuose, kurių plotas iki 3 ha;

4)      plynuosius ir neplynuosius pagrindinius kirtimus III ir IV grupių miškuose miškų savininkams, remontuojantiems, rekonstruojantiems jiems nuosavybės teise priklausančius pastatus ir statantiems pastatus pagal jų užsakymu parengtus bei pateiktus statinių projektus ir statybą leidžiančius dokumentus, laikantis Medienos, reikalingos nuosavų pastatų statybai, remontui ir rekonstrukcijai, kirtimo privačiuose miškuose tvarkos aprašo.

Daug naudingų žinių

Tačiau vidinės miškotvarkos projektas – ne tik dėl kirtimo. Jame miško savininkas ras išsamią informaciją apie savo valdos medienos išteklius ir miško žemės sklypų pagrindines charakteristikas: miškų grupę, miško žemės naudmenas, medynų plotus, augavietes, miško tipus, medynų kilmę ir rūšinę sudėtį, bonitetą, tūrį, brandumo grupes, vidutinį kiekvienos medžių rūšies, sudarančios medyną, skersmenį, amžių, aukštį, tūrį, miško valdos žemės planą, kuriame pažymėti miško žemės sklypai ir jų ribos. Kadangi rengiant projektą naudojami ne tik Lietuvos Respublikos valstybės miškų kadastro, bet ir kitų duomenų bazių – Nekilnojamojo turto registro, Kultūros vertybių registro – duomenys, todėl nurodomi ir visi privalomi vykdyti aplinkosaugos, kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos naudojimo ir tvarkymo reikalavimai, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Projekte pateikiami visi miško valdoje galimi vykdyti kirtimai: jų apimtis, pagrindinių kirtimų norma, išdėstyta projekto galiojimo laikotarpiui ir pažymėta medynų plane, nurodomas biržių šliejimo laikas, ugdytinų medynų sąrašas, taip pat miško atkūrimo priemonės. Miško savininko pageidavimu gali būti projektuojamas ir rekreacinių objektų įrengimas, potencialiai naudotinų miško kirtimo atliekų kiekio įvertinimas ir kt. priemonės. Vertinant praktiškai, projekte pateikiama informacija apie miško išteklius padeda miško savininkui įvertinti bei suplanuoti būsimas pajamas už medieną ir būsimas išlaidas miškų ūkio darbams (kirtavietėms atkurti, medynams ugdyti ir kt.).

Miško atkūrimo ir auginimo reikalavimai

Ne mažiau svarbi nei kirtimas – projekto dalis apie iškirsto miško atkūrimą ir auginimą. Tačiau ar įmanoma tinkamai miško atkūrimo darbus suprojektuoti tik teoriškai, kai miškas dar bręsta ir bus atkuriamas tik po 10–20 metų?

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad miškas atkuriamas laikantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų. Ta pati nuostata perkelta ir į Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 23 punkte iki šiol buvo nurodyta, kad privatus miškas atkuriamas pagal vidinės miškotvarkos projektą, kuriame turi būti suprojektuotas ir su miško savininku suderintas miško atkūrimo būdas, tikslinės medžių rūšys, jų išdėstymas, bendras tankis 1 ha ir miško želdinių ar žėlinių priežiūros bei apsaugos priemonės.

Tačiau tokias nuostatas verčia koreguoti praktika – atkūrimo darbų, kai miškas bus kertamas tik po kelerių ar keliolikos metų, teorinis projektavimas dažnai prasilenkia su realybe: per tą laiką gali pasikeisti želdavietės ar želvietės sąlygos, miško savininkas turi teisę apsigalvoti ir vietoje plynojo vykdyti atvejinį kirtimą, kas iš esmės keičia miško atkūrimo būdą, gali nebūti sėklinių metų, taip pat gali atsirasti perspektyvus pomiškis ar savaiminukų, kurie koreguoja ne tik projekte nurodytą dirbtinai želdinamo ploto dydį, bet ir būtiną įsigyti sodmenų kiekį. Gal net nereikės dirbtinai želdinti, o tik atlikti žėlinių priežiūros ir apsaugos darbus, gal pasikeis teisės aktai ir dėl miško įvairovės bus leista sodinti kokius nors anksčiau svetimžemių rūšių laikytais, o dabar savais (vietiniais) tapusius medžius, gal mišką užpuls kokios ligos ar kenkėjai ir reikės specialių, nenumatytų profilaktikos priemonių jo sveikatingumui išsaugoti arba valdos paveldėtojų norai nesutaps su buvusio savininko planais...

Būna ir kitaip

Rašydama šį straipsnį analizavau kelių privačių valdų vidinės miškotvarkos projektų dalis apie miško atkūrimą: kokią naudą tai teikia miško savininkui neprofesionalui, privalančiam atkurti iškirstą mišką ir organizuoti atkūrimo darbus? Nepaisant jau minėtų teisės aktų reikalavimų, juose neradau medžių rūšių mišrinimo būdų, nenurodyti medelių sodinimo atstumai, nesuprojektuotos želdinių ar žėlinių priežiūros ir apsaugos priemonės (jų netaikydami, prarasime ne tik mišką, bet ir į jo atkūrimą investuotas lėšas!), kiti svarbūs darbai – želdavietės ar želvietės, dirvos paruošimas, sodmenų tipas. Projektuojant žėlinius nenurodytas būtinas medelių skaičius 1 ha, pridėtos tik teisės aktų reikalavimų kopijos, nesusietos su miško atkūrimo darbais konkrečioje kirtavietėje. Medžių rūšys ir kitos specifinės reikšmės užrašomos simboliais, nepateikiant paaiškinimų, todėl miškininko išsilavinimo neturintys savininkai kartais klausia, kaip atkurti mišką 10E? Radau ir, mano nuomone, neteisingų sprendimų: Ucl augavietėje nukirtus beržyną (7B2D1E) projektuojama palikti (nenurodyta, kokios rūšies medžių ir kiek) sėklinių medžių ir kirtavietę atkurti juodalksnių ir eglių (rūšių proporcijos rūšinėje sudėtyje nenurodytos) žėliniais, nors juodalksnių nėra net gretimo medyno rūšinėje sudėtyje. Kitur Lbl augavietės buvusio eglyno su beržais ir pušimis kirtavietė projektuojama atkurti 100 proc. pušų ,,sodinukais“. Todėl nenuostabu, kad vėliau kyla problemų ne tik savininkui, bet ir jo darbų vertintojui. Prieš keletą metų kreipėsi miško savininkas, ginčydamas inspektoriaus sprendimą nubausti jį už laiku neatkurtą kirtavietę. Nuvykę į vietą, ,,laiku neatkurtoje kirtavietėje“ radome daugiau nei reikia tikslinių medžių rūšių – savaiminių klevų, liepų, ąžuolų ir kitų vertingų rūšių medžių. Šalia ,,laiku neatkurtos kirtavietės“ radome to paties savininko kitą, prieš kelerius metus įvertintą kaip ,,laiku ir tinkamai atkurtą“, kurioje jis pagal vidinės miškotvarkos projektą pasodino eglyną (10E). Tačiau dabar, po keleto metų, ,,laiku pagal projektą atkurtoje“ kirtavietėje žemesnės nei 0,5 m eglutės buvo nustelbtos kelis kartus didesnių drebulių. Todėl patariau miško savininkui išmokti ,,laiku atkurtos“ kirtavietės pamokas ir iš vertingų rūšių savaiminių medžių nedelsiant kirviu formuoti būsimą mišką Dievo atkurtoje ,,laiku neatkurtoje kirtavietėje“, taip pat nedelsiant imtis želdinių priežiūros darbų ,,laiku atkurtoje kirtavietėje“.

Tai dar kartą įrodo, kad vieno svarbiausių darbų – miško atkūrimo – būdas ir priemonės turėtų būti projektuojami ne anksčiau kaip prieš miško kirtimą, biržės rėžėjui parengus nesudėtingą, bet detalų, svarbiausia – miško savininkui naudingą miško želdinimo ir žėlimo projektą. Taip jau seniai miškas atkuriamas valstybiniuose miškuose. Jame turi būti numatytos ne tik miško priežiūros ir apsaugos priemonės iki jaunuolynų suformavimo, bet ir atkūrimui naudotinų sodmenų kilmė, įvairių medžių rūšių mišrinimo budai ir kitos svarbios priemonės. Juk miške – taip, kaip ir lauke – ,,ką pasėsi, tą ir pjausi“, todėl neįvertinus prieš kirtimą susiformavusių želdavietės ar želvietės sąlygų, nenumačius pasodinto ar atžėlusio miško priežiūros ir apsaugos priemonių, miško nebus. Juolab, kad šiuos darbus atlikti įpareigoja ir Miškų įstatymas – atkurtą ar įveistą mišką prižiūrėti ir saugoti, kol susiformuos jaunuolynas. Oponentai klausia: kaip vidinės miškotvarkos projekte, nenumačius konkrečios atkuriamo miško rūšinės sudėties, projektuoti biržių šliejimą? Į šį klausimą galiu atsakyti klausimu: kaip iki šiol, suprojektavus kelis miško atkūrimo variantus su skirtingomis rūšinėmis sudėtimis, projektuojamas biržių šliejimas?

Teisės aktų pakeitimai

Todėl Aplinkos ministerija, siekdama ne tik pagerinti vidinės miškotvarkos projektų kokybę, bet ir užtikrinti kokybiškesnį miško atkūrimą, patvirtino teisės aktų pakeitimus dėl privačių valdų vidinės miškotvarkos projektų turinio ir miško atkūrimo reikalavimų. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 23 punkte dabar nustatyta, kad privačioje žemėje neteisėtai iškirstas miškas atkuriamas pagal šiuose nuostatuose nurodytos formos detalų miško želdinimo ir žėlimo projektą, patvirtintą Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus teritorinio poskyrio pareigūno. Kitais atvejais miškas atkuriamas vadovaujantis vidinės miškotvarkos projektu arba jau minėtu detaliu nustatytos formos miško želdinimo ir žėlimo projektu, kurį, savininko pageidavimu, gali parengti vidinės miškotvarkos projekto rengėjas arba biržės rėžėjas. Šis projektas dėl svarbių priežasčių (pasikeitus augavietės sąlygoms ir pan.) gali būti tikslinamas. Patikslintą projektą tvirtina įgaliotas valstybinis miškų pareigūnas.

Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklėse padidinti reikalavimai miško atkūrimo dalies projektavimui: joje turės būti nurodyti miško atkūrimo terminai, būdai ir kiekvienam iš jų – tikslinės medžių rūšys, želdiniuose (kai mišrinamos kelios medžių rūšys) – rūšių mišrinimo būdai, medelių sodinimo atstumai, sodmenų kiekis ir kilmė, žėlinių ir želdinių tankis, priežiūros ir apsaugos reikalavimai bei priemonės. Todėl teks pasitempti ir pagilinti kvalifikacines žinias ir šių projektų rengėjams.

Zita Bitvinskaitė
2014 m. sausis