Naujienos

A.Gaižutis. Atsakymai žurnalui "Miškai" dėl organizacinių struktūrų privačiam miškų ūkiui

Pastaruoju metu per užsakomąją žiniasklaidą bandoma vienpusiškai eskaluoti propagandines aistras dėl neva kurpiamos kažkokios privačių miškų ministerijos, netgi vėl išsitraukta kažkokio galimo valstybinio miškų privatizavimo korta.  Susidaro įspūdis, kad sumanyta sukompromituoti bet kokią galimą organizuotesnio privataus miškų ūkio idėją. Todėl džiugu, kad miškininkų bendruomenėje gerai žinomas žurnalas "Miškai" ėmėsi panagrinėti šią temą išsamiau, tikėkimės- visapusiškai ir objektyviai, išklausant įvairias nuomones. Galite susipažinti su Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko dr. Algio Gaižučio atsakymais  į  žurnalisto  užduotus klausimus.

Nuotrauka: Gitanos Kemežienės

Klausimas: Kuo konkrečiai nepatenkinti privačių miškų savininkai, kad tenka kalbėti apie atskiras organizacines struktūras privačiam miškų ūkiui. (Jeigu per mažai jam dėmesio skiria esamos valstybinės struktūros, kuo tai pasireiškia. Ar jaučiate kažkokią diskriminaciją  ar galbūt perdėtą kontrolę?)

- Pajuokaujant: vos ne kasdien miškų propagandai skirtais pinigais apmokamoje žiniasklaidoje girdisi, kad privačiuose miškuose viskas blogai, o valstybiniuose - viskas tik gerai. Ta pati žiniasklaida skelbia, kad Lietuvos miškai (kartu ir privatūs) geriausiai tvarkomi pasaulyje. Kaip gali egzistuoti toks paradoksas, kuomet 50% neva blogai tvarkomų privačių miškų vis vien kažkaip netrukdo būti geriausių pasaulyje tarpe? Nieks nesivargina gilintis į tokius ‚stebuklus‘, nes supranta- propagandos racionaliais argumentais nepaaiškinsi.

Kalbant rimtai, šia tema kalbos vyksta senai  ir jose dalyvauja ne tik LMSA, bet ir valstybinio valdymo struktūrų atstovai. Jų priežastis – bekuriant mūsų valstybę susidariusi situacija, kai privačių miškų klausimais valstybę atstovaujantys biurokratai sau prisirašė pagrindinai kontrolės, priežiūros ir detalaus “viršininkavimo” funkcijas, o privačių miškų problemų sprendimo ir privačių svininkų interesų atstovavimo valstybinio valdymo institucijose  klausimai buvo palikti savieigai, saviraiškai ar netgi tų pačių biurokratų savivalei. Savininkų savivaldos organizacijos pripažįstamos tiek, kiek jų nuomonės sutampa su biurokratais, o jei nesutampa, tai neretai einama primityviausiu keliu – jos be ceremonijų atmetamos, o savininkams prisegamos blogiečių etiketės. Na, gal kažkiek sutirštinau spalvas, bet problema - realiai egzistuoja.

Jos sprendimui galimi įvairūs variantai. Tačiau negalima spręsti šalies privataus miškų ūkio plėtros klausimų atsietai nuo valstybinių miškų valdymo ir organizacinių struktūrų, apsiribojant vien privačiais miškais ir neperžiūrint egzistuojančių institucijų funkcijų, tiesiogiai vykdančių dalinai besidubliuojantį (ar besidubliuosiančių po siūlomos pertvarkos) miškų valstybinį reguliavimą (VMT, miškų urėdijos, GMU ir kt.). Sprendimai reikalauja laipsniškos ir nuoseklios viso miškų ūkio valstybinio reguliavimo pertvarkos, kad didžia dalimi išsitekti šiuo metu disponuojamomis biudžeto lėšomis bendroms miškų ūkio reikmėms finansuoti, ES paramos fondais miškininkavimui ir perskirstyti vykdomas funkcijas. Už tuos milžiniškus pinigus (biudžeto lėšas), kuriuos saugomų teritorijų ir aplinkos apsaugos tarnybos, miškų urėdijos   kasmet skiria vien tik savo viešiesiems ryšiams – Valstybė galėtų ne tik finansuoti palaipsniui kuriamas privačių miškų poreikiams būtinas organizacines struktūras, tačiau įrengti visos Lietuvos poreikius visiškai tenkinančias poilsiavietes valstybinėje žemėje ir  miškuose, patogius lieptelius ir sutvarkytus, išvalytus paplūdimius visose paežerėse. Tačiau šie klausimai- politinio lygmens ir priklauso pirmiausiai gerb. aplinkos ministro kompetencijai.

Organizuotas miškų ūkis nesusikurs, kol nebus tam skiriama adekvataus finansavimo, deramo Valstybės požiūrio.  Privatūs savininkai, tie, stambesni, kurie ūkininkauja, kurie gali gauti naudos iš miškininkavimo, jau įrodė, kad tvarkosi tikrai gerai. Ir aš tikiu, kad smulkiems, pavieniams savininkams, kurie turi nedidelius gabaliukus miško, kurie nutolę nuo savininkų gyvenamosios vietos, ir kuriems apart medienos kitoks naudojimas neleidžiamas, turi būti sudaromos sąlygos koperuotis, samdytis specialistus didesnių plotų priežiūrai, konsoliduotis.

Bet kuriuo atveju, visuomeniniais pagrindais veikianti ir tik vieną etatinį darbuotoją teturinti Lietuvos miško savininkų asociacija, kad ir kiek besiremtume mūsų aktyvo visuomeniškumu bei entuziazmu, visur suspėti ir viską parengti negalime. Ištekliai (tiek žmogiškieji, tiek finansiniai) ir galimybės, lyginant su valstybinius miškus atstovaujančiomis organizacijomis, tikrai neadekvatūs. Dalyvaujame pagal galimybes, tačiau savo darbą privalo atlikti ir už šalies miškų politiką atsakingi specialistai, dirbantys valstybės išlaikomose institucijose.

Lietuvoje privatus miškų ūkis pagal savo socialinę-ekonominę reikšmę lygiavertis valstybiniam. Privačių miškų plotas yra apie 853 tūkst.ha, valstybinės reikšmės miškai – apie 1153 tūkst.ha. (įskaitant 2013-06-05 sprendimą urėdijoms perduoti dar apie 75 tūkst. ha rezervinių miškų). Viso Lietuvoje turime 2 174 tūkst.ha miškų (arba 33,3 % šalies teritorijos). Privačiuose miškuose kasmet pagaminama apie 2,5-3,3 mln.m³ , o valstybiniuose- apie 3,5-4 mln.m³.  Pardavimų pajamos privačiose miškininkystės ir medienos ruošos įmonėse 2012 m. buvo 418,4 mln. Lt, valstybiniame – 504,7 mln. Lt.

Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Nemokšiškai valdžios įgyvendintos žemės reformos pasekoje, fragmentiškai išsidėsčiusiuose, smulkiuose ir sudėtingai administruojamuose bei pasiekiamuose privačiuose miškuose (vidutinis valdos dydis– 3,32 ha) kaip išmanydami ūkininkauja dalis iš ~247 tūkst. miškų savininkų ir ~500-800 smulkių privačių miškininkystės ir medienos ruošos įmonių. Lyginti su galimybėmis valstybiniame miškų ūkyje negalima net iš tolo. Didelius plotus gan kompaktiškai išsidėsčiusių valstybinių miškų (urėdijos miškų vidutinis plotas~25 tūkst.ha) administruoja 352 girininkijos(~3,0 tūkst. ha girininkijoje prižiūrimų miškų), esančios 42 urėdijų (kurių savininko teises įgyvendina Generalinė miškų urėdija) ir 1 nacionalinio parko sudėtyje. Urėdijų miškininkai disponuoja visa būtina įranga bei infrastruktūra;  jose iš viso dirba ~2030 specialistų ir 2100 darbininkų. Didžioji dalis darbų urėdijų naudojamuose miškuose atliekama samdomų rangovų- privačių įmonių.

Dauguma Lietuvos valstybinio ir privataus ūkio sektorių turi išplėtotas organizacines valdymo struktūras su atitinkamais finansavimo šaltiniais. Esant visiškai privačiam žemės ūkiui funkcionuoja Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai, finansuojami iš valstybės biudžeto. Pramonėje, esant vos keletui valstybės įmonių ar akcinių bendrovių, yra Ūkio ministerija su 9 biudžetinėmis įstaigomis ir 27 VŠĮ. Valstybinio miškų ūkio finansavimui naudojama didžioji dalis bendriesiems šalies miškų ūkio reikalams biudžete specialiojoje Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programoje sukaupiamų lėšų ir išlaikoma Generalinė miškų urėdija. Be to, kasmet skiriama lėšų miškų urėdijų administracinėms-valdymo (bendrosios, personalo išlaikymo, pardavimų) išlaidoms (2011m. – 118,2 mln. Lt).

Tuo tarpu Lietuvos privatus miškų ūkis funkcionuoja praktiškai be organizacinių struktūrų, besirūpinančių jo bendrais socialiniais-ūkiniais uždaviniais. Aišku, yra 3 specialistai Privačių miškų skyriuje Aplinkos ministerijos Miškų departamente. Jie kartu su Valstybinės miškų tarnybos sudėtyje esančio Miškų kontrolės skyriaus ir jo teritorinių poskyrių pareigūnais užtikrina privataus miškų ūkio valstybinį reguliavimą miško išteklių naudojimo ir atkūrimo klausimais. Tačiau bendri privataus miškų ūkio ūkinio valdymo reikalai nesprendžiami arba jų sprendimas išskaidytas įvairiose institucijose. Vienintelė išimtis – privataus miškų ūkio kontrolė. Jos struktūrose dabar dirba daugiau kaip 100 valstybinių miškų pareigūnų. Kad ir kiek nuoširdžiai dirbdami, miškų kontrolės parėigūnai, kuriems priskirta po, maždaug, 10 tūkst. miško savininkų, (išeina 15 min./žmogui per metus, nedirbant kitų darbų) tiesiog fiziškai negali atlikti reikiamų šviečiamųjų ir patariamųjų funkcijų; jiems belieka epizodinis miško kontrolieriaus vaidmuo. Šiuo metu regionuose dirbančių VMT specialistų krūvis toks didelis, kad jie neturi galimybės vykti su savininku į valdą ir ten konsultuoti visais, t.t. nuosavybės naudojimo ir ES paramos specifiniais klausimais. Konsultacija pagal valstybinės inventorizacijos duomenis dažnai netiksli, nes labai netikslūs taksacijos duomenys privačiuose miškuose.

Neturime specializuotos konsultavimo tarnybos privačiam miškų ūkui. O reikėtų nors pora miškininkų-pagalbininkų privačiam miškų ūkiui kiekvienoje savivaldybėje.

Privataus miškų ūkio organizacinių struktūrų uždavinių sąrašas

• Rūpintis smulkių valdų miškų ūkio specializuotų miškininkavimo sistemų sukūrimu ir taikymu.
• Rūpintis privačių miškų infrastruktūra (keliai, sausinimo sistemos ir kt.).
• Kurti miško naudojimo privačiuose miškuose miškotvarkinio planavimo bei prognozavimo sistemas.
• Dalyvauti procese rengiant teisės aktus dėl privataus miškų ūkio.
• Padėti plėtoti  privačių miškų savininkų savivaldos organizacines struktūras, efektyvų miško savininkų mokymą bei konsultavimą.
• Palaikyti bendradarbiavimo ryšius su kitų šalių privataus miškų ūkio  valstybinėmis ir savivaldos institucijomis.
• Rūpintis, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos miškų savininkams pasinaudoti ES fondų parama.
• Kurti medienos iš privačių miškų pardavimo ir paslaugų privačių miškų savininkams teikimo optimalią sistemą.
• Informuoti visuomenę privataus miškų ūkio klausimais.
• Rūpintis miškų grąžinimo, disponavimo privačiais miškais, miško valdų konsolidavimo klausimais.
• Dalyvauti sprendžiant su saugomomis teritorijomis susijusias problemas.
• Kurti medienos iš privačių miškų mobilizacijos skatinimo sistemas.
• Mažinti galimas apgaules privačiame miškų ūkyje: nelegalus darbas, pajamų nedeklaravimas, atlyginimai vokeliuose ir kt.
• Kurti prielaidas neapdirbtos medienos eksporto iš privačių miškų sumažinimui.
• Dalyvauti sprendžiant medžioklės problemas privačiuose miškuose.
• Plėtoti privačių miškų savininkų kooperaciją.
• Rūpintis privataus miškų ūkio strateginiu planavimu, inovacijų plėtra, verslo aplinkos gerinimu.
• Spartinti probleminių klausimų tarpžinybinį derinimą ir sprendimų paieškas, spręsti kitas besikeičiančioje aplinkoje nuolat atsirandančias privačių miškų teisinio reguliavimo bei ūkinio tvarkymo problemas.

Tai sudėtingi uždaviniai, kurių sprendimui reikalinga nuolatinė įvairiapusiška veikla, pradedant situacijų analize ir baigiant priemonių įgyvendinimo organizavimu.

Šiuo metu privačių miškų savininkų konsultavimas ir mokymas yra epizodinis, be aiškios sistemos, todėl negali būti efektyvus. Daug privačių miškų savininkų yra tolimi nuo racionalaus savo miškų tvarkymo. Miškininkystės konsultavimo padalinį, kuris buvo pries 20 metų įkurtas steigiant Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą, valstybinė miškų žinyba labai stengėsi perimti savo žinion ir, perėmusi bei pervadinusi Privačių miškų savininkų konsultavimo tarnyba Valstybiniame miškotvarkos institute, sėkmingai per keletą metų numarino. Ministro A.Kundroto laikais 2003 m. patvirtintą “Privačių miškų savininkų švietimo, mokymo ir konsultavimo perspektyvinę programą” pavyko įgyvendinti tik ataskaitose. Galima daug pasakoti, kaip buvo tiesiog blokuojamos eksperimentinių privačių gririninkijų ir kitos iniciatyvos. Rezultatai akivaizdūs. Šiuo metu teoriškai miško savininkus konsultuoja girininkijų ir urėdijų darbuotojai, VMT ir AM Miškų d-to Privačių miškų skyriaus specialistai.

Sakant nuoširdų AČIŪ savo žiniomis besidalinantiems miškininkams, vis tik reikia paminėti ir kylančias problemas. Urėdijų miškininkams miško savininkų konsultavimas – šalutinis, iš viršaus primestas įpareigojimas. Dažniausiai girininkijų darbuotojai negali pakonsultuoti medienos verslo klausimais, nes kainos urėdijose formuojamos kitaip ir yra nelanksčios. Šiuo klausimu kompetetingi tik tie girininkai, kurie patys įsigilinę į medienos verslus. Urėdijose savininkai gauna neblogą informaciją tik miškininkystės techniniais klausimais. Urėdijų specialistai neįsigilinę į visus įstatymus, ypač- kas liečia ūkininkavimo privačiuose miškuose specifiką. Pasitaiko atvejų kad savininkus net suklaidina.  Tuo tarpu VMT specialistai suteikia kvalifikuotą konsultaciją įstatymų taikymo ir miškininkystės klausimais. Tačiau nuosavybės teisinius dalykus išmano tik tie, kurie patys susidūrė su analogiškomis problemomis. Apie medienos verslą aktualios informacijos suteikia tik tie, kurie turi savo verslo patirties.  Nei urėdijos nei VMT nesuteikia išsamių rekomendacijų dėl ES paramos panaudojimo. Negalima kaltinti- juk savo kasdienėje veikloje jie su ES paramos priemonėmis nesusiduria. Todėl būna ir taip, kad paviršutiniškai pakonsultuotas miško savininkas patiria daugiau žalos negu naudos. Jeigu jis išeina ką nors ne taip supratęs, tai po to neišvengiamai konfliktuoja su visais paslaugų teikėjais, kitais konsultantais; dažnai patiria finansinių nuostolių perlaikęs sandėliuose padarinius asortimentus ir pan. Jau antrą dešimtmetį LMSA rengiame  pirmaujančių miško savininkų valdų apžiūras visoje Lietuvoje. Dažnam iš jų nėra aišku, kaip galima gauti paramą jaunuolynų ugdymui, medynų rekonstrukcijai, miško infrastruktūrai, tik paskutiniais metais kažką lyg ir išgirdo apie rekreacinį miškų tvarkymą. O, kad kiekvieno rajono savivaldybė skiria tam tikrą sumą privačių miškų apsaugai nuo žvėrių ir metų gale, kaip nepanaudotas lėšas, perduoda urėdijoms, irgi  sužino ne visada. Dėl šios situacijos dauguma savininkų nieko ir nedaro savo nuosavame miške, o atsiradus būtinybei, dažnai būna nusprendžia tiesiog  parduoti sklypą.

Visi regionose dirbantys VMT specialistai privalo kontroliuoti ir bausti miško savinikus. Todėl dažnas savininkas miškų kontrolės pareigūno kabinete nesijaučia jaukiai, ypač jei jau buvo kada nors įspėtas ar baustas kad ir už smulkmeną.

ES paramos lėšomis finansuojami akredituoti ŽŪM konsultantai. Su jais savininkų santykiai būna atviri ir draugiški. Čia savinikas gali gauti įvairiapusę konsultaciją ir užsimezga ilgalaikiai draugiški santykiai. Tačiau ši veikla nepopuliari dėl informacijos stokos. Be to, šie konsultantai negali nemokamai naudotis miškų kadastro informacija, o ir už mokestį negali matyti savininko valdos ribų.

Perdėta ir vis griežtinama kontrolė yra labiau įstatyminėje bazėje. Praktikoje dažniausiai kontroliuojami veiklą vykdantys savininkai, o kitiems tiesiog nelika laiko. O tai irgi problema, nes su miškininkyste nesusipažinę savininkai dažnai žino tik vieną būdą miškui tvarkyti: parduoti nusikirtimui arba su žeme.

Tačiau kur kas didesnė problema yra tai, kad valstybiniame lygmenyje privačiuose miškuose reguliuojami tik gamtosauginiai klausimai. Tuo tarpu ūkinio reguliavimo, skatinimo efektyviai naudoti miškų išteklius (ne tik medieną)  nėra visai. Nedaroma nieko kad paskatinti naudojimą privačiuose miškuose. Ir ne tik medienos, bet ir kitų miško resursų naudojimą. Dažniau privatus miškų ūkis visuomenei pateikiamas tik kaip miškų naikintojas.

Klausimas: Kaip tokia struktūra galėtų atrodyti? Kiek jai reiktų darbuotojų? 

- Variantų sprendimams gali būti pačių įvairiausių. Nei vienas iki šiol siūlytas modelis nėra šventa karvė. Pirmiausia reikia pripažint ir išnagrinėti problemą, o po to ieškot jos racionaliausių sprendimų. Drauge, sutelktai.  Pavyzdžiui, išsamiai galimi modeliai aptarti 2008 m. rugsėjo mėn.  tuometinio Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus prof. Romualdo Deltuvo vadovaujamos mokslininkų grupės Aplinkos ministerijos užsakymu (pagal sutartį M-04-62/07) atliktoje studijoje „Privačių miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos tobulinimo studija”. Dar prieš dešimmetį, svarstant šį klausimą, asociacijos renginyje LR Žemės ūkio rūmuose dalyvavęs akademikas L. Kairiūkštis iškėlė Privačių miškų direkcijos idėją,  kai kurie kiti dalyvavę mokslininkai pasisakė už panašų modelį. Tačiau toliau kalbų praktiniai reikalai nepasistūmėjo. Jei būtų politinė valia ir noras, tiesiog galima imti ir įgyvendinti priimtiniausią iš siūlomų variantą. Kitu atveju- tuščias reikalas.

LMSA periodiškai primena atitinkamoms institucijoms apie esamą problemą. Paskutinį kartą priminėm praeiais metais naujam Aplinkos ministrui, gerbiamam Valentinui Mazuroniui. Jo pageidavimu pateikėme vieną galimų variantų diskusijai 2013 m.liepą, po ministro susitikimo su LMSA Valdyba.

Svarstome, kad įvardintom funkcijoms įgyvendinti reikia nuolat dirbančių specialistų. Pradėti būtų galima nuo vieno- dviejų privatiems miškams dirbančių miškininkų- konsultantų savivaldybėse, vienam etatiniam darbuotojui priskiriant 5,5-6 tūkst privačių miško valdų. Šių miškų savininkų pagalbininkų veikla turėtų būti koordinuojama per organizacinį centrą (galima pavadint privačių miškų plėtros centru, direkcija ar tarnyba, bet ne pavadinime esmė). Gal užtektų pertvarkyt ir sustiprint esamą Privačių miškų skyrių Miškų departamente ar įsteigti privačių miškų plėtros centrą Valstybinės miškų tarnybos sudėtyje, gal- LR Žemės ūkio rūmuose ar Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje. Visi variantai svarstytini. Kokios nors dar vienos valdišku biurokratinio mentalitetu prasunktos struktūros tikrai nereikia.

Tuo tarpu privačių miškų ūkinės-komercinės veiklos struktūros (įmonės, kooperatyvai ir pan.), turi kurtis miško savininkų iniciatyva, tinkamai išnaudojant ES ir nacionalinę paramą kooperacijai bei gamintojų grupių steigimui, o po įsikūrimo laikotarpio turi pajėgti išsilaikyti iš uždirbamų pajamų. Realūs sprendimai priklauso nuo konkrečių numatytų funkcijų, nuo finansavimo ir gali būti plėtojami tik palaipsniui, pritraukiant naują mąstymą turinčius specialistus.

Ir dar noriu pabrėžti, kad nekiltų jokių interpretacijų, - Lietuvos miško savininkų asociacija nepretenduojame transformuotis į jokią direkciją ar ministeriją, susikurti iš valdiškų pinigų kažkokius postus ar materialinį gerbūvį. Gyvuojame jau 20 metų ir toliau sėkmingai gyvuosime, kaip nevyriausybinė visuomeninė organizacija, atstovaudami asociacijos narių interesus.

Klausimas: Iš kokių lėšų galėtų būti finansuojamas šis darinys,  jeigu jis būtų kuriamas? Galbūt esate  numatę, koks turėtų būti jo metų biudžetas?

- Dar kartą pasikarosiu, kad pirmiausia reikia suvokti esamą problemą ir norėt ją išspręsti, įsitikinti, ar jos sprendimui reikalinga nauja institucija ir koks turėtų būti jos statusas. Tada galima padėt kalbą apie lėšas  ir jų šaltinius.

Dabar ažiotažą šiuo klausimu sukėlė tie,  kurie privačiam miško ūkiui nieko gero nelinki, o priešingai – nori jam kenkti diskredituojant pačią jo savivaldos struktūros idėją.

Teritorinės privačių miškų savininkų pagalbininkų-konsultantų sistemos savivaldybėse su privačių miškų plėtros centru finansavimo šaltiniai: ES parama iš Kaimo pletros programos 2014-2020 m. tikslinis finansavimas ir biudžeto lėšos (privačių miškų savininkai ir valdytojai moka tikrai nemažus mokesčius).

Optimizuojant valstybinių miškų valdymą tuo pat metu būtina perspektyvoje formuoti privačių girininkijų /privačių miškų priežiūros ir apsaugos organizacijų/ tinklą, kuriai irgi būtini aukštos kvalifikacijos, gerai apmokami miškininkai specialistai (apie 700-800 miškininkų). Paradoksas, kuomet 50 metų kurta visų Lietuvos miškų valdymo ir priežiūros infrastruktūra, specialistai, materialinė bazė dabar siejami tiktai su valstybiniais miškais. Juk besiformuojančiam privačių miškų ūkui irgi reikalinga technine baze, specialistai, lėšos infrastruktūros priežiūrai bei atnaujinimui. Būtina valstybės lygmenyje formuoti vieningą šalies miškų priežiūros ir apsaugos politiką bei ją kompleksiškai įgyvendinti.  Vidinių rezervų yra, miškininkai Lietuvoje -aukštos kvalifikacijos specialistai, tik politinės valios reikia. Patirtis rodo, kad bet kokios geros pirminės idėjos, jei jų įgyvendinimas yra užtempiamas ir tampa perdėm politizuojamas, išsigimsta. Tuomet reformuojame sektoriuje dirbantys apsukruoliai  dažnai sugeba „pasišildyti" rankas, o valstybė tik nukenčia. Todėl miškų sektoriuje reikėtų gerai apsvarstytų, aiškių ir  tik tuomet- neatidėliotinų sprendimų.

Klausimas:  Kokios naudos atsiradus naujai struktūrai turėtų valstybė?

- Išsprendus mano minimą problemą privataus miško ūkio funkcionavimas taptų  labiau subalansuotas, operatyviau reguliuojamas ir efektyvesnis.  Tačiau, jei daryt blogai, tai geriau nieko nedaryt.

Juk turime klasikinį pavyzdį iš valstybinio miškų ūkio sektoriaus. Kai 1996 m  pabaigoje buvo naikinama maža, turini apie 40 darbuotojų Miškų ministerija, prisidengiant “valstybės interesu”, “valdymo išlaidų taupymu” ir “biurokrainio aparato mažinimu”, rezultate, kitoje ministerijoje atsiradusių miško darbuotojų kiekis ir išlaidos sumažėjo, bet aplink ją išaugo bent kelios galingos naujos strukūros ir valdymo išlaidos keliariopai padidėjo. Tose keliose tarnybose dabar dirba jau ne 40 ir ne 140, o dar gerokai daugiau biurokratų

Miško išteklių iš privačių miškų mobilizavimui Lietuvos medienos pramonei ir energetikai bei šešėlio sumažinimas atpirktų organizacinių struktūrų plėtros investicijas.

Socialinė reikšmė pasireikštų pilietinės visuomenės formavimu per didžiulį privačių miško savininkų skaičių bei būtų daugiau tvarkos ir teisingumo.

Aktyvūs, savo nuosavybę puoselėjantys, pilietiški miško savininkai, sustabarėjusiems biurokratams, susitapatinusiems su valstybinėmis struktūromis,  išties būtų tik žalingi. Savarankiškas, nepriklausomas nuo valdininkų užgaidų pilietis yra neparankus. Bet iš tinkamiau organizuojamo privataus miškų ūkio naudos bei mokesčių Valstybė tai tikrai daugiau susilauktų.

Organizuoto privataus miškų ūkio tikslu turėtų būti padidinti privačių miškų naudojimą, t.t. nemedieninių resursų. Pavyzdžiui, privatūs miškai mažai naudojami turizmui, nors didžiuojamės nuostabia gamta. Tai turi vykti per savininkų geresnį informavimą, jų kooperavimą, Tai ilgalaikis procesas, pradiniame etape niekaip neatsiperkantis, todėl negali finansuotis pats. Tačiau ilgame laikotarpyje padidėjęs miškų naudojimas padidintų pirmiausia pačių miško savininkų pajamas, sukurtų darbo vietas, padidintų vidaus vartojimą. Tai savo ruožtu mažintų emigraciją, padidintų biudžeto pajamas

Klausimas:  Ar Jūs kalbate visų  privačių miškų savininkų, ar tiktai LMSA narių vardu?

- Šiame interviu kalbu visų pirma savo vardu. Net LMSA valdyboje būna nuomonių įvairovė. Tačiau, kaip demokratiškai išrinktas vadovas, daugumos primtą nuomonę ne tik gerbiu, bet jai ir atstovauju, ir ją pristatau reikiamose institucijose. Neabejoju, kad atskiri LMSA nariai, o juo labiau atskiri miško savininkai turi skirtingų nuomonių. Skirtingas nuomones mes laikome didele vertybe.

O suderinta asociacijos pozicija, siūlymai, pareiškimai teikiami LMSA narių vardu. Esame viena skaitlingesnių visuomeninių organizacijų šalyje, vienijame daugiau kaip 6500 aktyvių miškų savininkų. Net atskirų politinių partijų narių skaičius yra ženkliai mažesnis. Kalbame viešai, visi mūsų susirinkimai atviri, apie asociacijos veiklą informuojame visuomenę ir džiaugiamės, kuomet paviešinti asociacijos veiklą objektyviai imasi žiniasklaisda. Nuomonės monopolio mūsų demokratinėje organizacijoje būti negali. Todėl, jei yra skirtingi asociacijos veikloje dalyvaujančiųjų požiūriai, visuomet išdiskutuojame. Atvirai ir nebijodami.  

Klausimas:  Jeigu Jūs kalbate LMSA vardu, ar esate įsitikinęs, kad tokio darinio kūrimą paremtų visi privačių miškų savininkai?

- Dauguma miškų savininkų remia geresnio privataus miškų ūkio atstovavimo valstybinėse valdymo institucijose idėją, o kaip tai išspręsti, galimi įvairūs variantai. Gal net nieko nereikėtų esamose institucijose pertvaryti, jeigu jos į privačius miško savininkus žiūrėtų ne kaip į miškų naikintojus ar savanaudžius nemokšas, kuriems nieko negalima su savo nuosavybe be pono biurokrato leidimo daryti, o kaip į kolegas ir partnerius.

Gausi miško savininkų bendrija yra labai nevienalytė, todėl nuomonių yra ir bus įvairiausių. Tuo privatus miškų ūkis ir skiriasi nuo valstybinio. Reikalinga plati diskusija iškant geriausio sprendimo. Tik kažkas turi imtis atsakomybės kelti svarbius klausimus aptarimui. O tą ir daro aktyviausi, savo sektoriaus ateitimi besirūpinantys miškų savininkai. Yra nemaža dalis, kurie stebi viską gan pasyviai, iš šalies. 2013-01-01 duomenimis 40 proc. valdų savininkų valdė  iki 1 ha, dar 33 proc. nuo 1 iki 3 ha miško.  Turėdamas tokio dydžio mišką dažnas jo savininkas neskiria  laiko informacijos apie miškus rinkimui, analizei ir aktyiai nedalyvauja visuomeninėje veikloje dėl miškų ūkiui svarbių klausimų.  Tačiau, jei ramiai išaiškinus esmę, kad tai tik padėtų savininkams, prieštaraujančių neturėtų būti.

Kalbant apie perspektyvas- darni plėtra turi būti užtikrinta leidžiant jauniems, perspektyviems, darbštiems žmonėms įsikurti savo šalyje, savo žemėje, savo sodyboje. Kad žmogus būtų užtikrintas ir tvirtas savo ateitimi, ir tai galų gale yra ne tiktai jo paties interesas, bet tai yra ir Valstybės prioritetas. Miškai  tikrai gali teikti naudą jų savininkams, o kategoriški draudimai kurti ir kurtis nuosavoje žemėje akivaizdžiai silpnina mūsų Valstybę. Lietuvos miškai yra stabilūs, mes tikrai turėsime žaliuojančią aplinką ir šiandien, ir po dešimtmečio, ir po šimto metų.

Baigdamas norėčiau priminti, kad miškai vienodai auga, nekreipdami dėmesio  nei į nuosavybės formas, nei į propogandinius mūšius. Per pora dešimtmečių nuo privačių miškų atsiradimo jų rodikliai, o ypač medienos ištekliai labai stipriai pagerėjo ir dabar jau beveik nesiskiria nuo valstybinių.

Pagarbiai,
dr.Algis Gaižutis
LMSA pirmininkas
2014-02-01