Naujienos

2014 - 02 - 05

J.Dagilis: Miškais praeina valdininkai. Atsiminimai, kraštotyrininko pastebėjimai I dalis.

Kam vargintis savininkus vejant nuo žemės, iš miškų visokiais nutarimais, apribojimais, mokesčiais palaipsniui, jeigu yra geras pirmtakų pavyzdys – nusavinti! Vis daugiau atvejų, kai savininkams gražinus nuosavybę ji vėl pradedama vadinti visaliaudine, kaip nesenais sovietiniais laikais.  Siūlome susipažinti su Biržų krašto garbės piliečio kraštotyrininko ir miško savininko Jono Dagilio pastebėjimais (I dalis).

Laikinų žmonių gniaužtuose

 Gimiau tarpukario laisvoje Lietuvoje 1934 metais. Pirmąjį kraštotyrinį – kritikinį straipsnį „Laikini žmonės“ parašiau 1964-jų žiemą. Kovo mėn. 55 Nr. išspausdino „Tiesa“. Svarbiausia ne tai, kad iš redakcinės kolegijos pirmininko G. Zimano gavau raštišką padėką, lyginant su dabartimi, įspūdingą honorarą, bet laikini žmonės, atvežti į mano tėviškę iš centrų, net Leningrado, vadovauti vietos žemdirbiams bent laikinai buvo patraukti į šalį.

Bėgo dešimtmečiai, pasikeitė valstybinė santvarka, bet tas laikinumo baubas siaučia kaip siautęs. Atslūgsta, sulėtėja kaip vėjas šiaurys ir vėl puola su nauju įsiūčiu. Vietinius, bandančius išsilaikyti tėvų, senelių prakaitu laistytoje žemėje, puola laikinieji.

Žinau, kad dabartinė žiniasklaida ne galingojo Komunistų partijos CK organas „Tiesa“. Rašyk, nerašęs pokyčių nebus. Bet žinau ir tai, kad medeliai, kuriuos dabar ugdome, realią naudą duos tik kelintosios kartos palikuoniams. Būtent jiems ir skiriami tolimesni puslapiai. Težino kokiomis aplinkybėmis Lietuvos miškus sodino jų protėviai pirmaisiais dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmečiais.

Proletariška ranka, griebk buržujų – bus tvarka!

Taip kvietė mitinguotojų plakatas 1940-jų vasarą. Padedant rusiškiems tankams, kitokiai kariaunai tai nesunkiai įgyvendino. Griebė „teisėtai“, remdamiesi Liaudies Seimo nutarimais. Vienas pirmųjų ir buvo DEKLARACIJA, paskelbianti žemę visos tautos nuosavybe. Šis kaip ir visi kiti to meto dokumentai prisodrinti politinės agitacijos, tuščiažodžiavimo. Šiuo atveju vieną pastraipą, dešimtadalį viso dokumento nurašau pažodžiui:

Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybingais darbo valstiečių interesais Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę, su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t. y. Valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.
(...)
Tegyvuoja tvirta darbininkų ir valstiečių sąjunga!

Pastraipa iš Deklaracijos, priimtos to meto Seime 1940 m. liepos 22 d. (L.S. stenogramos, 1940, 97 -98 psl.)

Žinant tiek, nesuprantama kodėl dabartinis Seimas, L R Vyriausybė, jai pavaldi Aplinkos ministerija vargsta, kankina žemdirbius ir privačius miškų savininkus kaip klasę, nereikalingą jų aplinkoje. Kam vargintis savininkus vejant nuo žemės, iš miškų visokiais nutarimais, apribojimais, mokesčiais palaipsniui, jeigu yra geras pirmtakų pavyzdys – nusavinti! Juk ir vet. gydytojai medžiokliniams šuniukams uodegas karpo ne po slankstelį, o vienu kirčiu tiek, kiek numatyta taisyklėmis.

Rašau suprasdamas, kad pasiūlymu dabar mus valdantys nepasinaudos. Aišku, juos kaip velnius kryžius gąsdina deklaracijos pastraipos paskutinis sakinys: Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba. Juk, tai atskyrus nuo teksto, skamba kaip savivalda! Ko verti šimtai puslapių įvairių dokumentų, sukurtų jaukiuose kabinetuose, jeigu dirbantieji patys ne tik žino kaip dirbti, bet tai jiems ir leidžiama? Dažnu atveju nebeliktų net aiškumo, kodėl ta ar ana žinyba reikalinga.

Staigi, be diplomatinių vingrybių pravesta nacionalizacija skaudžiai paveikė valdų savininkus. Kraštotyrininko užrašuose kaimo gyventojų atsiminimai apie jiems netolimo Kojeliškių vienkiemio savininko Petro Yčo tragediją: 1940-jų vasarą, kai sužinojo, kad jų du dešimtmečius puoselėtas eglynas kaip sodas atimamas, krito ir iš ligonio lovos nebe pakilo. Literatūroje yra faktų, kaip miškų savininkai nepakėlę skaudulio, žudėsi. Vienas tokių įamžintas net tolimoje Amerikoje girininko Aleksandro Tenisovo atsiminimų knygoje ŽEMAITIJOS GIRIŲ TAKAIS (Čikaga  1975 m.)

Tolima praeitis rūsčia realybe artima dabarčiai. Tik prieš keliolika mėnesių ekskursavome po Pakruojo rajono Pranciškaus valdas. Pakruojietis 2011 m. pripažintas geriausiai tvarkantis privačią miško valdą. Stebėjomės darbštumu, šeimos santarve, kai vardan plotų konsolidacijos jie nepabijojo savo žinion perimti išeksploatuotus karjerus Kruojos šlaite. Ir štai 2013-jų vasara, ne, ne perkūnas iš giedro dangaus trenkė į Zanišauskų valdas, bet už Lietuvos mokėtojų pinigus nusamdyta kokia tai erdvinė žvalgyba. Miškai ne javai – per metus nesubręsta. Vietoje būsimų eglynų, pušynų kai kurie sodinukai dar tik sprindinukai. Tai ir užfiksuota kaip apsileidimas. Bet niekas nė nebandė aiškinti absurdiškos netiesos, dar nėra miško, neaugini javų – apsileidėlis. Pagal normalius europinius standartus tokie plotų savininkai visokeriopai remiami. Lietuvoje apmokestinami 4 procentais – aukščiausiu mokesčiu, kas artėja prie dalinės, šliaužiančios nacionalizacijos.

„Nebegaliu nei naktį miegoti. Esu paverstas kažkokiu nesusipratusiu apsileidėliu“,- sako būsimų miškų savininkas. Ir tokių Lietuvoje šimtai tūkstančiai. Skiriasi „išbuožinimo“ dydis. Kam nedideli ploteliai, dėl keliasdešimties litų padidinto mokesčio nesitrukdo ir kantriai neša užkrautą miškų ugdytojų naštą. Tik moralinė nuoskriauda visiems vienoda.

2014-tais žemės mokestį skaičiuos pagal rinkos vertę. Jau metų pradžioje įdomu kokie išminčiai ir kaip tą vertę įvertins? Jie ar patiems savininkams teks skelbti viešus aukcionus? Kaip bus su plotais, kur jau žaliuoja perspektyvūs miškeliai, o dokumentuose – pievos, ganyklos, želdiniai. Blogiausia, kad mokesčiai, kokie bebuvę, tik vienas sovietinio tanko vikšro narelis, traiškantis Lietuvos žemių, miškų savininkus.

                                                            Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyriaus narys
2014 m. vasario 2 d.