Naujienos

J.Dagilis: Į žvirblius - patrankomis

Užuot patrankomis šaudę į žvirblius, mūsų Vyriausybė, Aplinkos, Finansų, Ūkio ministerijos verčiau trinktelėtų į stalus prieš leisdami vykdyti milijonus kainuojančius vandens telkinių valymo projektus nesutvarkant pakrančių, niekur nevedančių dviračių takų tiesimas ir kt., iškart žinant, kad tuo nepasinaudos žmonės ir išleisti milijonai niekada neatsipirks,- svarsto Biržų krašto garbės pilietis kraštotyrininkas, miško savininkas Jonas Dagilis.

Statistikos žinovai teigia Lietuvoje esant daugiau kaip dvidešimt du tūkstančius upių, upelių. Bendras ilgis apie 77 tūkstančius kilometrų. Pakrančių – per pus daugiau. Šį įspūdingą kilometražą žymiai padidina ežerų pakrantės. Tai dalinant trim milijonams Lietuvos gyventojų, kiekvienas turime po solidžią atkarpą Lietuvos teritorijos, kuriose jungiasi žemė ir vandenys. Siekiant tai tvarkyti, prižiūrėti – ne kiekvienam tokia darbų apimtis pakeliama. O erdvių žvejybai, kitokiam poilsiavimui akivaizdu, kad taip pat pakankamai. Bet...

Yra kiti skaičiai, nulemti krašto istorijos, tradicinės žemdirbystės raidos. Tai, kad po 1990-jų kovo 11-tosios žemėtvarkininkai, nestokodami valstybinio požiūrio atstatant nuosavybę į turėtus plotus jų savininkams ar paveldėtojams pagal tarpukario metų planus, leidžiant galiojantiems įstatymams grąžino vandens telkinių pakrantes, siauresnes upes – su tūkstančiais tokių savininkų pilnai atsiskaityta. Jie neįstumti ir į taip stringančios žemės reformos sąmyšį, nes gavo tai, kas priklausė. Jiems nereikia grąžinti žemių kitose vietose, mokėti kompensacijų. Taip valstybei išsaugota tūkstančiai hektarų žemės, milijonai išmokoms. Keista, kad dabar, dvidešimt pirmojo amžiaus antrojo dešimtmečio viduryje, ši per kartų kartas nusistovėjusi tvarka bandoma parodyti kaip pažeidžianti visuomenės interesus. Žongliruojama neva trikdžiais poilsiauti gamtoje, mėgėjiškai žvejybai.

Dėl neapgalvotos žemės reformos ir dėl ydingo teisinio reguliavimo kai kur vandens telkinių pakrantės buvo privatizuotos ir tapo neprieinamos. Taip teigia tariamieji visuomenės interesų gynėjai. Neįtikino, kad tai šių dienų aktualijos. Tuomet akcijos – „šalin tvoras nuo vandens!“ propaguotojai pažeria tokius skaičius: per 2013 metus ir du šių metų mėnesius patikrinta apie 700 vandens telkinių pakrančių. Trisdešimt trim atvejais pažeidimus padarę asmenys priversti pašalinti pažeidimų padarinius.

Save laikau matančiu ne tik Biržų rajono, bet ir kitų Lietuvos vietovių sandorą, miškų, laukų „kaimynystę“ su vandens telkiniais. Todėl teiginys, kai septyniuose šimtuose surasti 33 pažeidimai atrodo kaip iš patrankų šaudymas į žvirblius. Nes skaičiai įrodo, kad tvoros, kitokie ribojimai į savo valdas neįsileisti pašalinių, nėra masiški.

Blogiausia, kad triukšmingoje kanonadoje užtrenkiami faktai. Nematoma, kai vienas nepraeinamas pakrantės ruoželis tampa kliuviniu dešimtims, šimtams praeivių. Ne tik poilsiautojams, o kasdien einantiems į darbą, mokyklas. Milijonus kainuoja Biržuose iš Agluonos, Širvėnos ežero dumblo, vandens augalijos pašalinimas, bet kai kurie Agluonos pakrančių ruožai kaip buvę taip ir liko be takelių, nepraeinami.

Dar prasčiau, kur Apaščia įsilieja į ežerą. Ten tarpukario metais pastatė du lieptus: per Apaščią ir ežerą iki Astravo. Tuo didelis patogumas buvo iš Astravo, aplinkinių kaimų pėsčiomis, dviračiais pasiekti Biržų centrą, čia esančias bažnyčias, turgavietę. Priešinga kryptimi – į Astrave veikiantį „Siūlą“, kitas įmones vaikščiojo ten dirbantys biržiečiai. Laikui bėgant medinės lieptų konstrukcijos sutrešo. Bet lieptą per ežerą sovietmečiu atstatė firma iš kaimyninės Latvijos. O per Apaščią, kaip netekusį aktualumo -“pamiršo“. Nebuvo spaudimo ir iš visuomenės. Tarp Biržų – Astravo pėsčiuosius tenkino pakankamai dažnas maršrutinių autobusų eismas.

Nuotr.: Per seniausią Lietuvoje dirbtinį Širvėnos ežerą nutiestas 525 m. ilgio pėsčiųjų tiltas.

O lieptu, kaip ilgiausiu Lietuvoje, mėgstama pasigirti ir dabar. Rodomas turistams, link liepto tiesiamas takas dviratininkams. Gal lieptas tapsiąs to tako tęsiniu į Astravą – Biržų miesto dalį anapus ežero. Bet užuot atstačius buvusį lieptą per Apaščią, dviratininkų takas pasuktas vienur per tuščias miesto erdves, kitur per tankiai apgyvendintas link Basanavičiaus gatvės, kurioje labai apsunkins saugų eismą ir dviratininkams, ir motorizuoto transporto vairuotojams.     

Skriauda tokio projekto daugiareikšmė. Projektuojant, tiesiant taką nepanorėta matyti, kad tarp Apaščios dešiniojo kranto ir jau minėto liepto į Astravą, paežerėje yra senosios karaimų – žydų kapinės, metai po metų artėjančios prie tarptautinės reikšmės istorinio paminklo. Ir paradoksalios ta prasme, kad Biržuose apstu miestelėnų, nebuvusių tose kapinėse. „Užkištos į tokį užkampį, kad net nežinom pro kur prieiti ar privažiuoti“,- bėdojasi. Ir jie teisūs. Prie to dar būtina pridėti, kad ežero bangelės plovė kapinių kraštą. Tuo pačiu išplaudamos kadaise palaidotų kaulus. Pripažinus, kad tai neetiška – kapinių pakraštį sutvirtino. Pakankamai ar ne – abejojama. Tik nėra abejonių, kad tarp kapinių – ežero pratęsus dviračių taką link liepto per ežerą – kapinių pakraštį dar daugiau sutvirtintų. Pėstieji, dviratininkai turėtumėme patogų priėjimą ne tik kapinių lankymui, bet vaizdinga paežere iki esamo liepto per ežerą nusigautumėme.

Kokiais vingiais bus klojamas dviratininkų takas, pagrindinė kryptis – lieptas per ežerą, išlieka. Susijungimo taškas – liepto pradžia. Bet taško dėti šiam rašiniui – ankstoka. Kaip žinoma nuo liepto rytų link tarp ežero ir Basanavičiaus gatvės jau yra stadijonas, statomi kiti sveikatingumo pastatai. Bet  lieptu atėjęs iš Astravo – ten nepateksi. Pabandžiau – įstrigau tarp tvorų ar brūzgynų. Gal tik aš toks nevykėlis, pasiklystantis priemiesčio karklynuose?,- taip pakalbinau toje miesto dalyje gyvenančius biržiečius. Nuramino. Nesėkmė ne asmeniniuose nesugebėjimuose. Kvailystė įteisinta valstybiniu mastu: projektuojama, statoma taip, kad nuo aprašomo taško prie liepto pradžios, link stadijono tebus galima patekti tik Jaunimo, Basanavičiaus gatvėmis. Tai reiškia kelissyk toliau ir pavojingiau.

Renkant medžiagą šiam straipsniui, ne noromis užmyniau ant dar vieno biržietiško skaudulio: milijonus kainavusių kanalizacijos trasų, suklotų gatvėse, jau užasfaltuotų, bet be... vartotojų. Nebuvę suprojektuoti įvadai prisijungimams iš individualių namų. Pasijungti talkų ar savarankišku būdu neleidę. Turėk nors požeminių vamzdynų inžinieriaus specialybę – nevalia! To pasėkoje pasijungimui „pagal nustatytas taisykles“vieni tiesiog neturėjo finansinių galimybių, kiti įžiūrėjo, kad firminių paslaugų kainos nelogiškai sukeltos. Pasipinigavimas! Todėl su paplavomis tvarkosi kaip kas išmano. O milijonai užkasti žemėse...

Kai vykdomi milijonus kainuojantys projektai, o iš to šimtams, tūkstančiams gyventojų jokių patogumų, nublanksta aplinkosaugininkų pastangos kovoti su tariamais pakrančių grobikais. Jeigu vienas kitas savininkas išdrįso ginti savo nuosavybę,  ką garantuoja Konstitucija, nuo įvairaus lygio niokotojų, ar tai reikėjo iškelti iki valstybinio lygio? Tesinori tik, kad užuot patrankomis šaudę į žvirblius, mūsų Vyriausybė, Aplinkos, Finansų, Ūkio ministerijos trinktelėtų į stalus prieš leisdami vykdyti milijonus kainuojančius projektus kaip Biržuose upės, ežero valymas nesutvarkant pakrančių, niekur nevedančių dviračių takų tiesimas, vamzdynų nuotėkoms paklojimas iškart žinant, kad kai kuriose atšakose vartotojų nebus ir išleisti milijonai niekada neatsipirks.                                                                 

Važinėjant Biržų, kitų kaimiškų rajonų keliais liūdna žiūrėti į dirvonuojančius laukus. Stebint aplinkosaugininkų kovą su tariamais vandens pakrančių grobikais, peršasi išvada, kad tai daroma iš nuobodulio, išpūstos dubliuojančios tarnybos reikalingumo pateisinimui. Šia kryptimi Vyriausybė, Seimas ir privalėtų trinktelėti kaip iš patrankos – Aplinkosaugai sumažinti finansavimą pusiau! Nurėžtus milijonus paskirstyti valstybinių miškų urėdijoms medelynų plėtrai. O ten užaugintus sodinukus dalintų veltui visiems, kas ryžtasi brūzgynuose sodinti perspektyvius medelius. Šitaip tvarkantis ateinančioms kartoms, užuot maitinę tuntus žaliųjų teroristų, paliktumėme kur kas daugiau miškų turinčią Lietuvą. Bet...kraštotyrininkai ne karaliai.

Skamba šūkiai: „Pirmyn patrankomis į žvirblius!“ ir dar ilgai aidės. Kas paneigs, kad tai nėra viena iš šliaužiančios okupacijos atakų? Kuo blogiau Lietuvos žmonėms, Lietuvai, tuo linksmiau jos nedraugams.

Jonas Dagilis
LMSA Biržų skyr.
2014 m. kovas