Naujienos
Teisė į nuosavybės apsaugą ir privatumą
Teisę į privatumą ir teisę nevaržomai lankytis šalies miškuose bandančiai suderinti valstybei tai kol kas ne itin gerai sekasi,- rašo Kristina KUČINSKAITĖ "Lietuvos žinių" 2015-10-05 straipsnyje "Privačių miškų savininkai pasigenda privatumo".
[...]
„Bendru atveju Lietuvoje miškų lankymas yra laisvas, išskyrus nustatytus apribojimus,- sakė Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas Algis Gaižutis, - Tačiau net ir ten, kur lankymas laisvas, gan aiškiai nustatytos elgesio miškuose taisyklės, negalima elgtis kaip kam į galvą šauna”.
Anot jo, grybavimo Lietuvos miškuose taisyklių 3.2 punktas ir Mažųjų gamtos turtų naudojimo taisyklių 1.3 punktas nustato, kad privačiuose miškuose, esančiuose arčiau kaip 100 m iki miško savininko sodybos, uogas ir grybus rinkti leidžiama tik miško savininkui sutikus. Neleidžiama stovyklauti ir laužus kūrenti bet kur miškuose, o tik įrengtose stovyklavietėse. Negalima savavališkai svetimame miške kirsti net sausuolių, jau nekalbant apie žalius medžius. Važiuoti su automobiliais ir juos parkuoti irgi negalima bet kur. “O kad miško lankytojams būtų lengviau orientuotis, pastatomi informaciniai ženklai, įrengiami barjerai, užtvarai ar aptveriamos atskiros teritorijos”, - pasakojo pašnekovas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos narys dr. Algimantas Šindeikis LŽ pasakojo gyvenantis pamiškėje ir savo sklypo neapsitvėręs tvora. „Tvora gali užtverti ne mišką, o tik sklypą, turintį namų valdos statusą. Tačiau ir to daryti nesinori. Juk iš tiesų esmė yra ne tvora, o atstumas nuo namų, kurio grybautojai ir uogautojai neturėtų pažeisti – 100 metrų. Jis yra labai nedidelis“, - sakė pašnekovas. Jo teigimu, draudimas prisiartinti prie sodybų turėtų būti bent du kartus didesnis, nes neretai sodai ir daržai netgi būna užveisti toliau nuo namų durų nei 100 metrų.
Papidydamas jį A. Gaižutis sakė, jog tvorų nieks neįrenginėja iš neturėjimo ką veikti ir kur pinigus dėti. „Reikia sudaryti sąlygas užtikrinti žemės bei miško savininkų teisę į privatumą ir saugumą, jau nekalbant apie valstybės pareigą apsaugoti piliečių turimą turtą nuo piktavalių niokojimo“, - teigė A. Gaižutis. Jo teigimu, nuosavas teritorijas miško savininkai dažniausiai yra susitvarkę, o sklypuose greta namų būna įrengtos pavėsinės, laužavietės ar kitos poilsiui skirtos zonos. „Dabar gi atvykę pabūti gamtoje dažnai „nachališkai“ veržiasi į tas teritorijas, kur savininkai savo lėšomis sutvarkę aplinką, infrastruktūrą. Taip atsitinka iš dalies dėl vis dar dar pasitaikančios žemos kai kurių atvykstančiųjų poilsiauti kultūros, iš dalies- nes nėra pakankamai viešų vietų arba jos netvarkomos taip gerai“, - dėstė A. Gaižutis. Jo nuomone, valstybinėms institucijoms dar reikėtų spręsti, kaip geriau suderinti privačių savininkų ir miškų lankytojų interesus nepamirštant Konstitucinių nuostatų, kad privačioje nuosavybėje įvedami suvaržymai privalo būti logiški, proporcingi, tik tais atvejais, kai tas neišvengiama aiškiai įvardintiems visuomenės poreikiams tenkinti, nustatomi tik įstatymu ir už privačios nuosavybės teisių suvaržymus teisingai atlyginant.
[...]
Pilną "Lietuvos žinių" žurnalistės Kristinos KUČINSKAITĖS2015-10-05 straipsnį "Privačių miškų savininkai pasigenda privatumo" skaitykite čia...>>> 
