Naujienos
A.Gaižutis. Problemų diagnozė- realus žingsnis link Lietuvos miškų ūkio pozicijų stiprinimo
2005-07-12. Valstybinių miškininkų tarpe verda aistros dėl korupcijos urėdijose bei galimo ūkinių miškų privatizavimo. Pasitelkiant žiniasklaidą ("Valstiečių laikraštis", 2005-05-31, Nr.43 , "Mūsų girios" 2005 Nr.6.) ypač skausmingai ir neadekvačiai reaguojama į mokslininkų ar savos žinybos specialistų analizes bei pasisakymus valstybinių miškų ekonominę veiklą liečiančias klausimais.Pirma. Nuo to, kiek ekonomiškai reikšmingą, stiprų ir gyvybingą sugebėsime išlaikyti Lietuvoje miškų sektorių, priklausys visų-tiek privačių, tiek ir valstybinių miškų-ateitis. Tik tvirtais ekonominiais pagrindais ir efektyviai tvarkomas miškų ūkis gali suteikti valstybėje ilgalaikį politinį svorį miškų žinybai, darbo vietas bei gerą atlyginimą miškininkams specialistams, užtikrinti deramas pajamas miškų savininkams (Valstybei ir privatininkams) bei naudą visuomenei. Todėl mes, privačių miškų savininkai, nuoširdžiai suinteresuoti turėti darniai ir efektyviai ūkininkaujančius kolegas valstybiniuose miškuose. Tikiu, kad ir valstybinėje tarnyboje dirbantys bei pažangiai mąstantys miškininkai lygiai taip pat žiūri į šiuo metu besiformuojantį privatų miškų ūkį. Juk tik kartu galime stiprinti miškų ūkio pozicijas visuomenėje, atsilaikyti prieš užsieniečių mums noriai peršamus dažnai nepamatuotus ir vienpusiškus siekius paversti didelę dalį miškų neliečiamais rezervatais, įvairios svarbos buveinėmis ir pan., kas tiesiogiai silpnina šalies miškų ūkio konkurencingumą. (Įdomu, kad net ES vadovybė, siekdama atgaivinti pramonės konkurencingumą jau tramdo aplinkosaugininkų užmačias (plačiau skaitykite [2005-07-06] * ES- siekdama atgaivinti pramonės konkurencingumą Europa tramdo aplinkosaugininkų užmačias...>>>)
Antra. Norint būti stipriems derėtų būti atviriems, savikritiškiems ir savalaikiai reaguoti į kylančias problemas, o ne jas neigti. Jau nebe pirmi metai miškininkų tarpe kurstomos aistros, galbūt stengiantis nukreipti dėmesį nuo kažkokių svarbesnių dalykų. Matyt ir dėl to, ankstesniais metais nesugebėjus miškų žinybai susitarti tarpusavyje ir apginti savo pozicijas, prarasta savarankiška Miškų ministerija. Gaila, tačiau labai skausmingai ir ypač neadekvačiai reaguojama net į mokslininkų ar savos žinybos specialistų analizes bei pasisakymus valstybinių miškų ekonominę veiklą liečiančias klausimais. Susidaro įspūdis, kad realios situacijos žinoti arba nenorima arba bijomasi, formuojasi nepakantumo išdrįsusiems pareikšti savo nuomonę atmosfera. Pernai kai kam valstybinėje miškų žinyboje šoką sukėlė pagal pripažintą tarptautinę metodiką Nacionalinės miškų inventorizacijos metu (5 metų matavimų duomenimis) išryškėję prielaidos, jog net iki 50 m3/ha gali būti sumažinti tūriai brandžiuose medynuose (aišku, kad kyla pagrįstas nerimas, juk jei taip yra iš tikro, tai kur galėtų dingti tas medienos skirtumas?) ir kad vien ūkiniuose miškuose kasmet priauga apie 14 mln. m3 medienos. Šiais metais – Lietuvos miškų instituto mokslininkų pateikta baigiamoji ketverių metų mokslinio darbo ataskaita „Lietuvos miškų ūkio ekonominio reguliavimo tobulinimas valstybiniuose ir privačiuose miškuose“ ir iš jos išplaukiantys siūlymai dėl galimų ūkinės veiklos efektyvumo gerinimo scenarijų. Pažymėtina, kad šio darbo tikslas – pateikti siūlymų Lietuvos miškų ūkio ekonominiam reguliavimui tobulinti- dalinai buvo pasiektas jau vykdymo metu, tarpinius darbo rezultatus panaudojus rengiant svarbius teisės aktus: Lietuvos miškų ūkio politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos veiksmų ir priemonių planą 2003-2006 m., LR Vyriausybės nutarimą dėl Kompensacijų privataus miško savininkams ir valdytojams už ūkinės veiklos apribojimus ir t.t. Atliktas išsamus Lietuvos valstybinio ir privataus miškų ūkio tyrimas, pagrįsti galimi Lietuvos miškų ūkio ekonominio reguliavimo modeliai turi neginčytinos teorinės bei praktinės naudos.
Reikėtų įsiklausyti į konstruktyvią Aplinkos ministro Arūno Kundroto Miškų ūkio konsultacinės tarybos posėdžio metu š.m. gegužės 5 d. išsakytą poziciją, kad nedera draust mokslininkams reikšti savo savarankišką nuomonę, kadangi antraip gali būti užkertamas kelias sektoriaus pažangai.
Manyčiau, kad Aplinkos ministerija tikrai galėtų Miškų instituto mokslininkams pasiūlyti eksperimento tvarka išbandyti savo siūlymų gyvybingumą praktikoje kurios nors nedidelės urėdijos teritorijoje.
Trečia. Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pozicija yra aiški ir nedviprasmiška: sprendimais dėl miškų racionalaus ir ekonomiškai pagrįsto tvarkymo būdų privalo rūpintis jų SAVININKAI. LMSA atstovaujame privačių miškų savininkų interesus, prioritetiškai rūpinamės su privačiais miškais susijusiais klausimais. Sprendimus dėl valstybinių miškų turi priimti irgi savininkas -Valstybė, per Seimą atstovaujanti visų Lietuvos piliečių interesus. Valstybės turtas yra ir mūsų visų turtas, tad kiekvienam piliečiui turi rūpėti - kiek efektyviai jis yra tvarkomas, ar duoda naudos ir pajamų į biudžetą.
LMSA nuolatos primename valdžios institucijoms apie neleistinai ilgai vilkinamą žemės reformą grąžinant nuosavybę (žemę ir miškus) jų savininkams. Daugiau nei dešimtmetį neužbaigiama žemės ir miškų reforma neša tiesioginius nuostolius savininkams ir valstybei. Rezervuotuose privatizavimui miškuose (šiai dienai apie 300,000 ha arba 14 % visų miškų plote) ūkinė veikla praktiškai nevykdoma, kasmet Lietuvos pramonei nepateikiama apie 1,5 mln.m³ potencialiai galimos naudoti medienos. Tuo būdu kasmet prarandama apie 100 mln. Lt pajamų vien tik už žaliavinę medieną. Tai skaudi problema, yra jų ir daugiau.
Manyčiau, kad išsiplėtojusi diskusija gali būti naudinga stiprinant Lietuvos miškų ūkio pozicijas, tiktai derėtų ramiai ir argumentuotai padiskutuoti dėl specialistų keliamų problemų, bendrai ieškant racionalesnių ūkininkavimo valstybiniuose bei privačiuose miškuose būdų.
dr.Algis Gaižutis,
LMSA pirmininkas
el.paštas: algis@forest.lt
mob.: 8-687-95113
****************************************************************************************************Lietuvos miškų ūkio ateitis – bendradarbiavime
2005 m.balandis
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. ALGIS GAIŽUTIS.
MIŠKŲ ŪKIS GALI IR TURI BŪTI PELNINGAS
Esu įsitikinęs, kad nuo to, kiek ekonomiškai reikšmingą, stiprų ir gyvybingą sugebėsime išlaikyti Lietuvoje miškų ūkį, priklausys visų – ir privačių, ir valstybinių miškų ateitis. Tik tvirtais ekonominiais pagrindais ir efektyviai tvarkomas miškų ūkis gali suteikti valstybėje ilgalaikį politinį svorį miškų žinybai, darbo vietas bei gerą atlyginimą miškininkams specialistams, užtikrinti deramas pajamas miškų savininkams (valstybei ir privatininkams) bei naudą visuomenei. Todėl mes, privačių miškų savininkai, nuoširdžiai suinteresuoti turėti darniai ir efektyviai ūkininkaujančius kolegas valstybiniuose miškuose. Tikiu, kad ir valstybinėje tarnyboje dirbantys bei pažangiai mąstantys miškininkai lygiai taip pat žiūri į besiformuojantį privatų miškų ūkį. Juk tik kartu galime stiprinti miškų ūkio pozicijas visuomenėje, išlaikyti darbo vietas specialistams, atsilaikyti prieš mums noriai peršamus dažnai nepasvertus ir vienpusiškus siekius paversti vis didesnę dalį miškų neliečiamais rezervatais, įvairios svarbos draustiniais ir pan. Tai tiesiogiai silpnina šalies miškų ūkio konkurencingumą.
Būtina pažymėti, kad neadekvatūs keliamiems tikslams ūkininkavimo suvaržymai menkina pagarbą įstatymams ir netiesiogiai gali padaryti daugiau žalos negu naudos.
NORAS PAMINTI PRIVAČIĄ NUOSAVYBĘ – NETOLIAREGIŠKAS ŽINGSNIS
Tikrumas dėl nuosavybės teisių užtikrina ilgalaikį savininko požiūrį į jo valdomą turtą. Svarbus klausimas – ar tai pripažįstama ir Lietuvoje, kur sovietmečiu pusę amžiaus buvo siekiama su šaknimis išrauti privačios nuosavybės jausmą? Atrodytų, dabar turėtų būti ypač aktualu sudaryti neginčytinas sąlygas privačios nuosavybės apsaugai ir neliečiamumui, įtvirtinant tai ne vien Konstitucijoje bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, bet ir kituose įstatymuose bei valdžios institucijų priiminėjamuose sprendimuose.
Tačiau tenka konstatuoti, kad privačiai nuosavybei Lietuvoje dar nėra kuriamas palankus politinis klimatas.
„...Vykdoma negailestinga kampanija prieš privatų miškų ūkį. Natūralus noras turėti iš jo naudos kalamas prie gėdos stulpo, nepaisant to, kad miškai – atsikuriantis gamtos resursas, ir niekas nė nebando jų paversti dirbamais laukais, o tik, atėjus brandai, nuima derlių, – teigia nusipelnęs Lietuvos miškininkas, 
LMSA pirmininko pavaduotojas Algirdas – Antanas Brukas ir tęsia: „Atsirado ištisas „gelbėtojų“ klanas – nuo teisės aktų kūrėjų iki bulvarinės spaudos žurnalistų, kurie įvairiais būdais po gamtos apsaugos ir visuomenės interesų gynimo vėliava stengiasi apriboti ar visai uždrausti miškų naudojimą medienos gamybai, taip pat galutinai numarinti su mišku ir mediena susijusius etnokultūrinės gyvensenos likučius“.
Matyt sutiksite, kad tai teisingi ir su dideliu kartėliu pasakyti vieno iš labiausiai gerbiamų šalies miškininkų specialistų žodžiai.
Kartu norėtųsi visus paraginti dirbtinai nekelti priešpriešos tarp valstybinių miškininkų ir privačių miškų savininkų. Ne urėdijose dirbantys eiliniai miškininkai kalti, kad kai kurie aukšti pareigūnai dirbtinai eskaluoja priešpriešą su privatininkais, gąsdina savo darbuotojus totaliu valstybinių miškų privatizacijos baubu. Dėsninga, kad kai tik kas Vyriausybėj ar Seime susidomi, kaip juda finansai valstybiniame miškųūkyje – iš karto „ištraukiamos“ šios temos. Tiesą sakant – jau pabodo...
Juolab, kad reikėtų pagaliau suprasti – privačių miško savininkų juodinimas atsisuka bumerangu ir į valstybinius miškininkus. Visuomenei už valstybės pinigus reguliariai „kalamas“ įvaizdis apie niokojamus miškus duoda akivaizdžius, tačiau – neigiamus, rezultatus.
ORGANIZUOTO PRIVATAUS MIŠKŲ ŪKIO FORMAVIMAS – DIDŽIULIS DARBAS
Gaila, tačiau kai kurių aukštų miškų žinybos pareigūnų neigiamas nusistatymas privačios nuosavybės atžvilgiu privirė tokios košės, kad ją visi kartu turėsime srėbti dar ne vienerius 
metus. Paminėsiu tik keletą faktų. Dar tik prasidedant restitucijos procesui tuometiniam miškų ministrui Albertui Vasiliauskui siūlėme imtis iniciatyvos ir sudaryti teisines prielaidas formuotis kompaktiškoms privačioms girininkijoms dalies esamų girininkijų pagrindu, perduodant privačių miškų priežiūrą tiems patiems girininkijų miškininkams. Ir ne visuotinai, o pirmiau išbandant siūlomą projektą keliose urėdijose, kur grąžintinų miškų plotai didžiausi. Tačiau ši iniciatyva buvo arogantiškai, su didžiausiu pasipiktinimu atmesta, o paruoštą bandomąjį projektą, esant ministerijos pritarimui, sutikęs realizuoti tuometinis Panevėžio urėdijos Žaliosios girininkas Stasys Vėgėlė vos neatsisveikino su darbu. Ar tai buvo galima įvardinti užmačiomis sužlugdyti valstybinį miškų ūkį, kaip atrodė tuometiniam miškų ministrui, spręskite patys.
Sustiprėjus asociacijai, 2002 m. birželio mėn. LMSA kreipėmės į Aplinkos ministeriją dėl pritarimo kuriant privačių girininkijų tinklą teritoriniu pagrindu, kurios pagal sutartis su miško savininkais vykdytų miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir ūkinę veiklą privačiuose miškuose. Tačiau šiuo kartu net privačios girininkijos vardui panaudoti kategoriškai pasipriešino Generalinės miškų urėdijos vadovybė.
Esu įsitikinęs, kad be valstybinės miškų tarnybos politinio pritarimo, paramos ir bendradarbiavimo sukurti normaliai funkcionuojantį didumą privačių miškų savininkų vienijančių miško įmonių (privačių girininkijų) tinklą nėra ir nebus įmanoma. Juo labiau, kai savininkų skaičius viršija 240 tūkst., o dažno savininko miškų valdos dėl absurdiškai įgyvendinamo nuosavybės grąžinimo fragmentiškai išsimėčiusios smulkiais gabaliukais didelėje teritorijoje.
Praėjus ketvertui metų matyti ir šios iniciatyvos užgniaužimo rezultatai: po kurio laiko guvūs verslininkai ėmė ir užregistravo Patentų biure prekinius ženklus „privati girininkija“, „privačių girininkijų tinklas“, šįkart nesulaukę jokio Generalinės urėdijos ar Aplinkos ministerijos prieštaravimo. Veikia ir kooperatinė bendrovė „Privati girininkija“. Galima tik viltis, kad minimų verslininkų iniciatyva įkurtos įmonės palaipsniui savo veiklos turiniu pradės atitikti pavadinimą.
Dar viena galimybė vienytis – steigiant miško savininkų kooperatyvus. Tenka pripažinti, kad privačių miškininkų kooperacija vyksta lėtai. Tas suprantama – valstybė tik deklaratyviai pasisako už kooperaciją, nors realiai nei finansiškai, nei mokesčių lengvatomis jos neremia (priešingai situacijai žemės ūkyje), daugeliui žmonių pats kooperatyvo pavadinimas asocijuojasi su buvusiais kolūkiais.
Kooperacijos skatinimui miško savininkų tarpe LMSA esame parengę visą kooperatinių bendrovių steigimo dokumentų paketą. Juo pasinaudojant bet kuri miško savininkų LMSA narių iniciatyvinė grupė gali steigti savo kooperatyvą. Turime sėkmingai veikiančių kooperatyvų, iš kurių patirties pasimokyti ir kurių pavyzdžiu sekti gali kiti.
LMSA narių pastangomis per pastaruosius metus įkurta keliolika miško savininkų kooperatinių bendrovių, teikiančių ūkines, konsultavimo, miškų priežiūros ir apsaugos paslaugas. LMSA nariais yra 17 miško savininkų kooperatyvų ir įmonių, asociacijos veikloje dalyvauja 8 bendradarbiaujančios su LMSA įmonės.
2005 m. LMSA tinklui priklausančių kooperatyvų bei įmonių specialistai suteikė paslaugas daugiau nei 20 tūkst. savininkų, aplankyta apie 7 tūkst. savininkų valdų, parengta 89 želdinimo projektai ir užpildyta paraiškos 480 ha žemės paskirties žemės apželdinimui mišku; konsoliduoti medienos pardavimai viršijo 450 tūkst. m3. LMSA vienijamų kooperatyvų ir įmonių grupė jau tapo stambiausiu partneriu medienos pramonei. Kooperatyvų veiklos pradžioje medienos pramonės įmonės žaliavą iš savininkų pirkdavo apie 30 proc. pigiau. Dabar per LMSA nares prekiaujančiųjų medienos kainos susilygino su urėdijų, o paskirais atvejais ir viršija jas.
LMSA skatiname ne tik esamų kooperatyvų plėtrą, bet ir naujų steigimąsi. Miško savininkas, būdamas savo turto šeimininku, pats yra laisvas apsispręsti, kuris variantas jam priimtinesnis. Praktika rodo, kad Lietuvos miško savininkai sprendimus priima lėtai... Procesui paspartinti reikia sukurti naujus organizacinius, teisinius bei ekonominius privataus miškų ūkio skatinimo mechanizmus. O tai ne visuomeninės organizacijos, bet tiesioginis valstybinių institucijų uždavinys.
Oponentams, kritikuojantiems esamus miško savininkų kooperatyvus dėl dabartinio mažo pajininkų skaičiaus, būčiau asmeniškai dėkingas, jei esamomis sąlygomis kas nors iš jų imtųsi ir įsteigtų gyvybingą šimtus ar tūkstančius savininkų vienijančią kooperatinę bendrovę, tuo pademonstruodamas sektiną pavyzdį kitiems.
MIŠKO SAVININKAI TURI KUR KREIPTIS
LMSA vienija daugiau nei 5,5 tūkst. aktyvių narių – miško savininkų, susivienijusių į 29 LMSA rajoninius skyrius bei savarankiškos organizacijos statusą turinčias 9 regionines asociacijas, LMSA nariais yra 17 miško savininkų kooperatyvų ir įmonių, asociacijos veikloje dalyvauja 8 bendradarbiaujančios su LMSA įmonės.
LMSA vienijamų įmonių ir kooperatyvų teikiamos paslaugos: nemokamai konsultuoja ūkininkavimo privačiuose miškuose klausimais; rūpinasi privačių miškų apsauga ir priežiūra; kokybiškai ir greitai rengia miškotvarkos projektus; paruošia biržes kirtimui, ženklina kirstinus medžius, tvarko kirtimo dokumentaciją; organizuoja ir vykdo miško kirtimus, užtikrina jų priežiūrą; kokybiškai rengia nederlingų žemių želdinimo projektus. Želdo kirtavietes, vykdo kitus reikalingus miškų sodinimo ir želdinių priežiūros darbus; padeda savininkams pelningai parduoti miško produkciją; įvertina rinkos kainą perkant ir parduodant mišką, tarpininkauja, pasiūlo optimalius miško naudojimo variantus; kompleksiškai prižiūri ir tvarko privačius miškus pagal su savininkais pasirašytas ilgalaikes sutartis; organizuoja kursus miško savininkams visoje Lietuvoje. Esamų LMSA tinklo kooperatyvų bei įmonių sėkmingą darbą užtikrina du faktoriai. Pirma, tai noras ir mokėjimas dirbti su besikreipiančiu žmogumi, sąžiningumas jo atžvilgiu. Antra, augantis žmonių pasitikėjimas, derantis su palaipsniui didėjančia kooperatyvų ekonomine galia.
Džiugu, kad vis daugiau ir daugiau turime tikrųjų miško savininkų, su pagarba žiūrinčių į savo nuosavybę ir tikrų jos tęstinumu. Jiems pagrindiniai „prievaizdai“ prižiūrint ir puoselėjant mišką yra sąžinė, savigarba, noras palikti gražesnius ir turtingesnius medynus savo vaikams ir vaikaičiams. Džiugina, kad tokių žmonių sulig kiekviena diena randasi vis daugiau. Geri pavyzdžiai užkrečia.
Tik būdami išvien būsime stiprūs
Palinkėčiau mums visiems daugiau diskutuoti svarbiais klausimais, kas įgalintų priimti protingesnius, pamatuotus sprendimus. Tokiu atveju Lietuvos miškų ūkio laukia gera ateitis.
algis@forest.lt
www.forest.lt
Straipsnis išspausdintas žurnalo "Mūsų girios" Nr.3 p.30-31
2005 m.balandžio 6 d.
