Naujienos

dr.A.Šindeikis: Žemės savininkų asociacijos vadovo pergalė prieš medžiotojus

Žemės savininkai, siekiantys įgyvendinti savo konstitucinę teisę įkurti medžioklės plotų vienetus, su dar nuo sovietmečio dabartinius medžioklės plotų naudojančiais medžiotojais, bylinėjasi teismuose. Tuo metu Seime pateikti Medžioklės įstatymo pakeitimų projektai, kurių autoriai deklaruoja, kad jie siekia užtikrinti savininkų teises, vėl beveik nebeturi jokios prasmės,- mano advokatas dr.Algimantas Šindeikis, LMSA Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas.

Jau kelerius metus besitęsiantis konfliktas tarp žemės savininkų, susivienijusių į asociaciją „Debeikių grupė“, siekiančių sukurti savo žemėse medžioklės plotų vienetą ir su tuo nesutinkančiu Anykščių rajono medžiotojų klubu „Debeikiai“ yra persikėlęs į teismus. Anykščių rajone dalis žemės savininkų pasinaudojo Medžioklės įstatymo jiems suteikta teise uždrausti medžioklę savo nuosavybėje. Medžiotojų klubo „Debeikiai“ nariai šią žemės savininkų teisę bando paneigti ir organizuodami medžiokles nekreipia dėmesio į žemės savininkų draudimus.  

Pagal 2002 m. priimtą medžioklės įstatymą, kurio turiniui lemiamą įtaką turėjo socialdemokratų Algirdo Brazausko ir Broniaus Bradausko neigiamas ir nepagarbus požiūris į privačią nuosavybę, žemės savininkai turėjo teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, tik įrodę, kad  medžioklės metu jo žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala.

Konstitucinis Teismas 2005 m. priėmė nutarimą, kuriame buvo išaiškinta, kad Konstitucija suteikia teisę žemės savininkui drausti medžioklę jo nuosavybėje be jokių papildomų sąlygų. Be to, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir kontroliavimas), kurio vienas iš būdų yra medžioklė, gali būti susijęs ir su ūkine veikla, t. y.  medžioklė gali būti ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia pareiškėjo nurodytų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei 46 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl tautos ūkio pagrindą sudarančių vertybių – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio mėn. 15 d. priėmė sprendimą byloje, kurioje Anykščių rajono medžiotojų klubo „Debeikiai“ nariai, kurių medžiokliniai šunys atsidūrė žemės savininko, žemės savininkų įsteigtos asociacijos „Debeikių grupė“ vadovo Deivido Ramono, uždraudusio medžioti jo šeimos nariams priklausiančiose žemėse, buvo žemės savininko sugauti ir perduoti aplinkosaugininkams. Medžiotojai reikalavo atlyginti, neva, jų augintinių sveikatai padarytą žalą, medžioklinius šunis, jų nuomone, neteisėtai sugavus ir patalpinus į žemės savininko automobilį.

Panevėžio apygardos teismas, atmetęs medžiotojų ieškinį kaip nepagrįstą ir žemės savininkui priteisęs visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas,  sprendimo motyvuose konstatavo, kad šio ginčo atveju, teismo vertinimu, neįrodyta, jog žemės savininkas būtų elgęsis nerūpestingai, neatidžiai, ar pan., todėl sprendžiama, kad nėra žemės savininko neteisėtų veiksmų, o nesant šios būtinos sąlygos, civilinė atsakomybė netaikytina.

Pagal Medžioklės įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 4 dalį privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė nepatenka į šio Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas ir šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, taip pat bet kuriuo metu vėliau turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype. Kadangi netoliese vyko medžioklė, atsakovas turėjo pagrindą spręsti, jog vyksta neteisėta medžioklė (draudžiamame medžioklei sklype), o minėto Įstatymo 17 straipsnis numato teisinę atsakomybę - fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako civiline, administracine arba baudžiamąja tvarka.

Taigi, matydamas medžioklinius šunis sklype, kuriame medžioklė neleidžiama, suvokdamas, jog vyksta medžioklė (prieš tai šaudyta į šernus, bent vienas jų sužeistas), jis turėjo pagrindą vertinti, jog susidūrė su neteisėtos medžioklės aktu, už kurį numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 85 straipsnis, įvykių metu dar galiojo administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kurį nuo 2017-01-01 pakeitė Administracinių nusižengimų kodeksas).

Teismo vertinimu, atsakovas elgėsi adekvačiai situacijai – pagavo šunis, kreipėsi pagalbos telefonu, pranešė apie, jo vertinimu, neteisėtą medžioklę ir laukė atvykstant pareigūnų. Kadangi žemės savininkas turėjo faktinį pagrindą vertinti šunis kaip dalyvaujančius neteisėtoje medžioklėje, jis, siekdamas tiek nutraukti, jo vertinimu, neteisėtą medžioklę, tiek sudaryti sąlygas galimam pažeidimui užfiksuoti, turėjo teisę juos sugauti.

Vienu iš atsakovo civilinės atsakomybės teisinių pagrindu teismas nurodė ir  Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ,jog gaudant bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus turi būti užtikrinama, kad gaudomi gyvūnai kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų.

 Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant matymo ribose medžiotojų atsakovui buvo pagrindo spręsti, jog  šunys gali būti tiek dalyvaujantys medžioklėje, tiek paklydę ar palikti be priežiūros. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2,3 dalių nuostatas bepriežiūris gyvūnas – gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų, bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas, arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. 13 straipsnio 3 dalis leidžia bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus gaudyti. Taigi, ir tuo požiūriu atsakovas veikė teisinių aktų suteikiamų galimybių ribose.

Priimdamas sprendimą šioje byloje Panevėžio apygardos teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2005 m. nutarimu dėl Medžioklės įstatymo tam tikrų normų atitikimo Konstitucijai, kuriame buvo plačiai išaiškintos žemės savininkų teisės. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Ši nuostata suponuoja ir valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Bet kokius valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų sprendimus ar veiksmus, kuriais neleidžiama reikštis, plėtotis asmenų iniciatyvai, užkertamas kelias tam tikroms ūkinėms pastangoms, turi nulemti atitinkamos iniciatyvos ar ūkinių pastangų žalingumas visuomenei; priešingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į minėto asmens teisę spręsti, ar jam privačios nuosavybės teise priklausanti žemė, miškai, vandens telkiniai gali būti naudojami medžiojimui. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstai suvaržomos privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės.  Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Tenka konstatuoti, kad ir po dvylikos metų šios Konstitucinio Teismo Medžioklės reguliavimo nuostatos nėra tinkamai įgyvendintos. Nors šiandien Seime yra užregistruota tuzinas medžioklės įstatymo 13 str. 3 dalies, reguliuojančios žemės savininkų teisę patiems įkurti medžioklės plotus, pakeitimų, bet jų turinys, matyt, daugiausia dėl menko šios kadencijos naujų Seimo narių supratimo apie tikrąją žemės savininkų teisių padėtį medžioklės organizavime ir dėl jau ne pirmą ir ne antrą kadenciją Seime sėdinčių parlamentarų nepagarbos Konstitucijai ir arogancijos žemės savininkų atžvilgiu, teikiamos pataisos daugeliu atveju yra niekinės, nes negali būti realiai įgyvendintos. Savo esme jos yra tapačios Algirdo Brazausko ir Broniaus Bradausko 2002 m. medžioklės įstatymo 13 str. 3 d. dar medžioklės įstatymo priėmimo metu „mirusiam“  reikalavimui, kad tik 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų savininkas gali įkurti savo medžioklės plotų vienetą. Nors elementarų supratimą apie Lietuvos žemės ir miškų nuosavybę turintis asmuo supranta, kad tokių savininkų, turinčių 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų, Lietuvoje neegzistuoja, bet tokia „mirusi“ įstatymo pataisa vėl yra siūloma šios kadencijos Seimo narių. 

Dabar galiojančiame LR Medžioklės įstatyme nėra numatyta jokia reali galimybė žemės sklypų (miško ar žemės ūkio paskirties) savininkams patiems formuoti medžioklės plotų vienetus, nes MĮ 13 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad: „3. Žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1 000 ha, savininkas gali pateikti šio Įstatymo 8 straipsnyje numatytai komisijai prašymą, kad šie sklypai būtų pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Jeigu žemės sklypai pripažįstami medžioklės plotų vienetu ir tokio medžioklės plotų vieneto sudarymas nesuardo gretimų medžioklės plotų vienetų, ir jų savininkui pagal šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus gali būti išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas sudaromas ir patvirtinamas vadovaujantis šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, o leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas be šio Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso.“.

Ši dabar galiojanti Medžioklės įstatymo teisės norma negali būti realiai pritaikoma, ja negali pasinaudoti joks privatus žemės sklypo savininkas, nes pagal nekilnojamo turto registro duomenis žemės savininkų, kurie Lietuvoje turėtų 1000 ha dydžio žemės sklypą ar susisiekiančių žemės sklypų, nėra. Be to, LR žemės įstatyme yra įtvirtintas draudimas turėti privačioje nuosavybėje daugiau nei 500 ha. Tikėtina, kad tokia teisės norma buvo priimta socialdemokratams Algirdui Brazauskui ir Broniui Bradauskui sąmoningai siekiant užkirsti kelią privačios žemės sklypų savininkams formuoti medžioklės plotų vienetus privačioje nuosavybėje ir taip kiek ilgiau pratęsti sovietinę medžioklės organizavimo tvarką.

LR Seimui 2017 m. yra teikiama beveik 10 pasiūlymų dėl LR Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimų. Šių pasiūlymų teikėjai lydinčiuose dokumentuose nurodo, kad šiais įstatymo pakeitimo projektais jie siekia suteikti daugiau teisių žemės ir miško savininkams. Bet jų pateiktų medžioklės įstatymo projektų turinys neatitinka jų viešai deklaruojamo tikslo.   

Visuose Seimui pateiktuose LR Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pasiūlymuose vėl yra naudojama formuluotė: „Žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų <…> savininkai <…>.“. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kokią pataisą siūlo Seimo nariai, ši norma niekada negalės būti taikoma, nes neegzistuoja savininkai turintys 1000 ha žemės sklypo plotą ar 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų. Todėl pateikti MĮ 13 straipsnio 3 dalies pakeitimo projektai yra beprasmiai, nes niekas negalės jais pasinaudoti.

Tik seimo nario Kęstučio Mažeikos parengtame MĮ projekte Nr. XIII-435 yra pateikiamas dalinai racionalus pasiūlymas, kuris leistų žemės savininkams, įsteigusiems medžiotojų asociaciją, formuoti medžioklės plotų vienetą, kuriame daugiau nei 70 proc. žemės sklypų bendro ploto priklauso naują medžioklės plotų vienetą formuojantiems savininkams: 

 „4 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas

          Pakeisti 13 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

          „3. Žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1 000 ha, savininkas, kaip fizinis asmuo, arba savininkai, įsteigę juridinį asmenį – medžiotojų klubą arba būrelį – gali pateikti šio Įstatymo 8 straipsnyje numatytai komisijai prašymą, kad savininkų suformuotas naujas medžioklės plotų vienetas, kuriame daugiau nei 70 proc. žemės sklypų bendro ploto priklauso naują medžioklės plotų vienetą formuojantiems savininkams, būtų pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Jeigu žemės sklypai pripažįstami medžioklės plotų vienetu ir tokio medžioklės plotų vieneto sudarymas nesuardo gretimų medžioklės plotų vienetų, ir jų savininkui, kaip fiziniam asmeniui, arba savininkų įsteigtam juridiniam asmeniui – medžiotojų būreliui arba klubui - pagal šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus gali būti išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas sudaromas ir patvirtinamas vadovaujantis šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, o leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas be šio Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso.“.

Šio siūlomo MĮ 13 straipsnio 3 dalies pakeitimo taikymą žemės savininkams apsunkina arba daro neįmanomu tai, kad ir šioje pataisoje yra reikalaujama „susisiekiančių žemės sklypų“ bei 70 proc. privačios nuosavybės naujai formuojamame medžioklės plotų vienete. Panaikinus reikalavimą dėl „susisiekiančių žemės sklypų“ (palikus „žemės sklypų“) ir sumažinus nuo 70 proc. iki 50 proc. reikalavimą privačiai nuosavybei naujai formuojamame medžioklės plotų vienete, šia teisės norma galėtų pasinaudoti žemės savininkai, kurie kooperacijos ar asociacijos pagrindu galėtų realiai sukurti naujus medžioklės plotų vienetus ir įgyvendinti savo konstitucinę teisę patys savo žemėse ir miškuose vykdyti su medžiokle susijusią ūkinę veiklą.

Pabrėžtina, kad dabartiniams medžioklės plotų vienetų naudotojams (juos tęstinumo būdu paveldėjus nuo sovietmečio laikų) nėra keliamas joks reikalavimas nei dėl žemės sklypų nuosavybės, nei dėl žemės savininko žemės sklypo dydžio. Todėl siūlomomis MĮ pataisomis privačios žemės savininkai yra diskriminuojami dabartinių medžioklės plotų naudotojų atžvilgiu.

Advokatas Dr. Algimantas Šindeikis,
veikiantis Vilniaus advokatų kontoroje SPES,
Kalvarijų g. 28, 09309 Vilnius,
tel. +370 612 26631, el. p. algimantas.sindeikis@spes.lt.