Naujienos

A.Brukas: Ko galime pasimokyti iš buvusių miškų ūkio reformų (I dalis)

Nusipelnęs Lietuvos miškininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos garbės narys Algirdas Antanas Brukas žurnalo "Miškai" 2017 m. rugsėjo numeryje supažindina su Lietuvoje vykdytomis miškų ūkio reformomis laikmečiu nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m iki XX a. pabaigos. Kviečiame susipažinti su straipsnio I dalimi.

Pradžia- daugiau nei sunki.

Atkuriant Lietuvos valstybę 1918 m. padėtis su miškų ūkiu buvo  daugiau nei sunki ir sudėtinga. Svetimtaučiai carinės imperijos specialistai buvo pabėgę anksčiau su carinės armijos atsitraukimu, o vokiečių sukarintos miškų tarnybos specai 1918 m irgi ruošėsi kraustytis namo kartu iki to momento stengdamiesi kuo daugiau išgabenti į savo kraštą lietuviškos medienos. Lietuvių miškininkų kiekis vos viršijo porą dešimčių ir jų dalis dar dirbo Rusijos platybėse. Eiguliai, tiesa, daugumoje buvo lietuviai, bet neturėdami savos valdžios, negalėjo palaikyti elemenarios tvarkos. Todėl valstybiniuose miškuose 1918 m, nė kiek neperdedant - šeimininkavo  vietos gyventojai, miškavagiai ir brakonieriai. (Vargu ar kitaip ir galėjo būti, nes tiek kaimų, tiek miestų gyventojams ir karo metais reikėjo medienos visoms ūkinėms reikmėms, būsto šildymui, valgio išsivirimui).

Dalis dvarininkų miškų, pasitraukus per karą jų savininkams, irgi buvo palikti likimo valiai. Juose buvo maždaug tokia pat padėtis, kaip valstybiniuose. O kituose, kur savininkai buvo išlikę ir saugojo miškus, medienos kainos daugumai gyventojų buvo neįkandamos.

Besikuriančiai valstybei verkiant reikėjo lėšų, visų pirma jos gynimo reikmėms, o kartu ir visiems kitiems būtiniausiems dalykams be kurių valstybės nebūna. Iš miško, kaip tuo metu labai brangaus turto, tų lėšų buvo galima gauti. Nesiplečiant į problemų išvardijimą ir jų nagrinėjimą, akivaizdu, kad kuriant to meto lietuvišką miško ūkį ant buvusio carinio ir vokiško ūkio griuvėsių, svarbių svarbiausi buvo šie tikslai:

-          valstybinių miškų plotų padidinimas dvarininkų miškų sąskaita ir jų panaudojimas visų piliečių bei svarbiausių valstybės reikmių tenkinimui ir galiamai maksimalių pajamų valstybei užtikrinimas;

-          kvalifikuotos ir sąžiningos valstybinės miškų administracijos suformavimas naudojant nacionalinius kadrus;

-          visokių savivaliavimų ir svarbiausia – medienos vagysčių maksimaliai galimas užkardymas, griežtai valstybės reguliuojamo miško naudojimo ir prekybos mediena tvarkos įvedimas.

Pagrindas- vokiškas miškų valdymo modelis.

Administracinę valstybinių miškų struktūrą nuo 1918 m gruodžio 5 d. pradėjo kurti Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos sudėtyje įsteigtas Miškų departamentas. Tačiau teisingiau būtų sakyti, kad tai darė vienas asmuo – tuometinis miškų departamento direktorius Povilas Matulionis. Tą patvirtina savo prisiminimuose tiek jo amžininkai, tiek vėlesnieji jo biografai (prof. Romualdas Deltuva ir kt.). Direktorius paprastai darbo dienos metu spręsdavo visus einamuosius ir organizacinius reikalus, po to namuose pavalgydavo, pora valandų pailsėdavo ir vėl eidavo į darbą, kur iki išnaktų sėdėdavo prie dokumentų ruošimo, direktyvų, teisės aktų projektų.

P. Matulionis neturėjo jokio valdiško, aukštų valdžios institucijų patvirtinto veikimo plano. (Seimo tada dar iš viso nebuvo, o Valstybės taryba turėjo begalę svarbių reikalų). Geriausiu atveju, ko galima tikėtis, P. Matulionis savo veiklos pagrindinius principus buvo žodžiu aptaręs su ministru ir gavęs jo pritarimą. Jis atsisakė carinės valstybinių miškų administravimo struktūros, kuri buvo nepaprastai centralizuota, susidėjusi tik iš gubernijų valdybos ir girininkijų be jokių kitų valdymo grandžių. Matulionis kaip principinį priėmė vokišką valstybinių miškų administravimo modelį, papildydamas lenkiško ūkio praktika, kuri Sūduvoje funcionavo XIX a. pirmoje pusėje. Taip 1919 m Lietuvoje atsirado 4 miškų inspekcijos, 16 urėdijų, 68 girininkijos ir kaip ne valdymo, o miškų apsaugos vienetai - 945 eiguvos. Inspekcijas, matyt, iš karto kūrė ne kaip valdymo struktūrą, o kaip paprasčiausią priemonę miškų perėmimui iš vokiškos administracijos ir kaip laikiną kontroliavimo priemonę, nes jose buvo tik po vieną žmogų. Jų gana greitai – jau 1924 m buvo atsisakyta. Visos kitos valdymo struktūros išliko iš esmės nekeičiamus per visą tarpukario laikotarpį. Tik augo jų kiekis, vykdant miškų nacionalizavimą ir didėjant valstybinių miškų plotams. Girininkijos skaidėsi į miškų sargybos (apsaugos) vienetus - eiguvas, kurių kiekvieną saugojo konkretus eigulys arba sargas. Eiguliai buvo pagrindiniai valstybinių miškų darbuotojai. 1921 m P. Matulionio sukurtoje Lietuvos miškų tarnyboje, įskaitant ir patį departamentą,  iš viso dirbo 2888 asmenys, tame tarpe 2529 eiguliai. Taigi eiguliai sudarė 87, 5 procentus visų dirbančiųjų! (Darbininkai buvo sezoniniai, o ir jų poreikis buvo nedidelis, nes visą medieną tada parduodavo tik stačiu mišku).

Greitai ir gerai.

Dvarininkų miškų nusavinimas (nacionalizavimas) vykdant žemės reformą pradėtas 1920 m, buvo beveik užbaigtas 1923 m, kai apie 95 procentai numatytų nacionalizuoti miškų, jau buvo tapę valstybiniais. Tada nuo 1924 m pradžios urėdijų skaičius jau pasiekė 34, girininkijų – 270, eiguvų – 2582, o etatinių darbuotojų visoje sistemoje – 3250.

 Bene svarbiausias klausimas – valstybės biudžeto pajamos iš miškų ūkio irgi sprendėsi neįtikėtinai gerai. Tais pačiais 1924 m bendros išlaidos valstybiniam miškų ūkiui iš viso, kartu su vidurinės grandies specialistų ruošimu ir miškotvarkos darbais, sudarė 5,2 mln. tuometinių litų, o pajamos – 19,9 mln. litų, t. y. pajamos viršijo išlaidas net 3,8 karto ir valstybės biudžetui atiteko 14,7 mln. litų. Tais laikais tai buvo labai reikšminga suma. Be to valstybė miškų sąskaita pradėjo įgyvendinti svarbius savo socialinės politikos elementus: pirmoje eilėje tenkino ūkininkų ir kitų gyventojų gyvybinius poreikius kurui, tam be varžytinių už fiksuotą taksos kainą skiriant didžiąją dalį kasmet kertamo miško. Atskiroms gyventojų kategorijoms kariams – savanoriams, karo padegėliams, tremtiniams, į vienkiemius besikeliantiems ūkininkams, visuomeninėms organizacijoms, pradžios mokykloms ir mokytojams, bažnyčioms ir kai kuriems kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, miškas buvo atleidžiamas lengvatinėmis sąlygomis ar net nemokamai. Galima nurodyti, kad per 1923 – 1937 m laikotarpį nemokamai atleista miško už 27,1 mln. litų, tai yra gerokai daugiau nei per tą laikotarpį miškų ūkis gaudavo metinių pajamų. (Vidutiniškai tada per metus visos urėdijos surinkdavo 21,3 mln. litų).

Sunkiau sekėsi spręsti savųjų specialistų pasiruošimo klausimus.

Pradžioje net keletas urėdų buvo paskirti ne iš miškininkų, o iš kitokių profesijų žmonių, pirmoje eilėje iš agronomų. Girininkų kandidatūras buvo leista urėdams parinkt iš „raštingų ir dorų“ žmonių ir juos apmokyti svarbiausių darbų. Paskui prasidėjo įvairūs trumpalaikiai kursai, o nuo 1923 m jau pilnai veikė vienokios ar kitokios miškų mokyklos, kuriose buvo ruošiami vidurinės grandies specialistai – visų pirma girininkai ir jie palaipsniui keitė neturinčius specialaus išsilavinimo darbuotojus. Maždaug nuo 1926 m pavyko pasiekti, kad miškų administracijoje jau didesnė pusė specialistų turėjo ne kursinį, o specialų miškininkystės išsilavinimą.

Nors pagrindinis dėmesys ir pagrindinė administracinio aparato funkcija buvo miško apsauga nuo savavališko naudojimo ir vagysčių, šis darbas ėjosi sunkiausiai. Stačio medžio nusikirtimas valdiškame miške nuo seniausių laikų nebuvo traktuojamas, kaip nusikaltimas, ir tuo užsiiminėjo dauguma vietinių gyventojų. Todėl eiguliams buvo keliami itin griežti reikalavimai. Vidinis sistemos revizavimas, kai pagal subordinaciją aukštesnio lygmens darbuotojai tikrino žemesnio lygmens darbuotojus: girininkai – eigulius, urėdai – girininkus, departamento klerkai – urėdus, iš esmės sueidavo į miško vogimo požymių aiškinimąsi miške, pas gyventojus, o esant reikalui ir lentpjūvėse, davė gerus rezultatus. Netgi pats baisiausias tų laikų baubas - Valstybės kontrolė, kurioje atskirais laikotarpiais dirbo nuo vieno iki kelių miško specialistų, faktiškai tikrino tik ekonominio pobūdžio reikalus: miškų administracijos piktnaudžiavimus, prekybos tvarkos pažeidimus, atskirus vagysčių atvejus ir pan. Priklausomai nuo surastų savavališko kirtimo kelmų kiekio, eiguliai kasmet šimtais buvo baudžiami baudomis, papeikimais, atleidžiami iš darbo, o neretai ir perduodami į teisėsaugos rankas. Kliūdavo ir visų kitų tarnybinių rangų miškų administracijos darbuotojams, kurie bandė vienaip ar kitaip vogti ir piktnaudžiauti, pasinaudodami savo tarnybine padėtimi. Pavyzdžiui, žiauriausio karo už skaidrumą laikmečiu 1924 metais, taikyta savo darbuotojams (jei tikėti statistika) štai kiek baudžiamųjų priemonių:

-          atleisti iš darbo 3 ir kitaip nubausti 2 urėdai,

-          atleisti iš darbo 2 ir kitaip nubaustas 1 urėdo pavaduotojas,

-          atleisti – 16 ir kitaip nubausti 15 raštinių darbuotojų,

-          atleisti - 55 ir kitaip nubausta 60 girininkų,

-          atleisti – 5 ir kitaip nubausti 6 žvalgai,

-          atleisti – 363 ir kitaip nubausti 549 eiguliai.

Aišku, kad kaip visuomet (Netgi kaip ir dabar !) ne visi tarnybininkai buvo žulikai... Buvo netgi tokių, kurie įgyvendindami valstybės interesus liejo savo kraują. Eidami tarnybines pareigas tais pat juodais 1924 m buvo nukauti 5 ir sužeisti dar 5 miško apsaugos pareigūnai. „Pasišaudymų“ be aukų buvo gerokai daugiau. Bet ne apie tai norisi toliau pasakoti. Vagystes iš miškų P. Matulionio „užsuktos“ sistemos pagalba pavyko sumažinti iki daug maž priimtinų dydžių tik per gerą dešimtmetį, kai P. Matulionis jau senai buvo išėjęs iš miškų administracijos.

Reformos buvo esminės ir ilgalaikės.

O kaip P. Matulionis buvo vertinamas valdžios ir visuomenės pirmaisiais savo darbo metais? Mūsų suminėti tikslai ir jų įgyvendinimui P. Matulionio suplanuotos reformos, buvo esminio ilgalaikio pobūdžio. Bet tada  buvo begalė ir einamųjų, trumpalaikių, visiems labai svarbių su mišku ir mediena susijusių problemų, kurių sprendimo galimybės buvo ribotos, o kartais – visai neįmanomos. Medienos pirkliai ir rangovai 1919 m vasarą dėl vidaus suirutės ir ypač dėl prasidėjusių karinių veiksmų su gausiais išorės priešais beveik visai nutraukė malkų paruošas žiemai. Todėl 1919 – 1920 metų žiemą šalo labai daug žmonių ir įstaigų. Dėl gazogeneratorinio kuro (sausų malkų) stokos sutriko ir traukinių eismas. Iškilo grėsmė netgi karinių reikmių tenkinimui. Prie visų bėdų prisidėjo atsiradusių politinių partijų kova ir rinkėjų balsų medžioklė į Steigiamojo Seimo rinkimus. Šilumos, malkų ir miškų būklės tematika, tapo bene labiausiai ir karščiausiai eksploatuojama partijų ir būsimų seimūnų retorikos dalimi. Visos raudos, pamokymai, partiniai pažadai, o ir realūs žmonių skundai dėl esamų bėdų persikėlė į nuo 1920 m gegužės 15 d pradėjusį funkcionuoti Steigiamąjį Seimą. Tėvynės miškų gelbėjimo  labui reikėjo ką nors paaukoti ant demokratijos aukuro. Seimas dėl miškų reikalų 1921 m vasario 11 paskelbė interpeliaciją Žemės ūkio ministrui. P. Matulionis tada dirbęs dvejose pareigybėse – Miškų departamento direktoriaus ir viceministro, prisiimdamas atsakomybę už vykdomas reformas ir padėtį miškų ūkyje, pats iš direktoriaus pareigų atsistatydino. O 1924 m, panaikinus viceministro etatą, išėjo profesoriauti į universitetą ir tais pat metais buvo išrinktas Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi. Sekantys du departamento direktoriai ėjo pirmtako pramintu taku, jokių naujų reformų nevykdė. Jų ir nereikėjo. Pakako vystyti P. Matulionio pradėtą sistemą ir ypač vietose geriau tvarkyti einamuosius reikalus. Tačiau jiems stigo iniciatyvos net ir nedidelėms vidinėms reformoms ir nuosekliai ūkio plėtrai, kuri būtina besikeičiant sąlygoms. Dėl to žinyboje prasidėjo stagnacija. Bet apie tai vėliau, o dabar grįžkime prie ilgalaikių pirmosios bazinės reformos sprendimų ir rezultatų.

Pirmosios bazinės reformos rezultatai.

Tokie dalykai kaip valstybinių miškų kiekio labai reikšmingas padidinimas dvarininkų miškų sąskaita, išliko reikšmingu faktoriumi iki mūsų dienų. Tai, kad dabar Lietuvoje yra apie milijonas hektarų valstybinės reikšmės miškų ir balansas tarp valstybinės ir privačios nuosavybės sakytume yra optimalus, nulėmė tada padaryti sprendimai. Nepaprastai greitas žemės reformos vykdymas, palyginus su buvusiu „gumos tempimu“ dabartinėje Lietuvoje, maksimalus ekonominio miškų potencialo panaudojimas valstybės ir jos žmonių labui, kartu žymiau nepereikvojant resursų, buvo nepaprastai reikšmingas tuometinės Lietuvos „atsistojimui ant kojų“ ir daugelio socialinių reikalų pagerinimui.

Tada pasirenkant naują Lietuvos miškų valdymo modelį buvo galima naudotis kaimynine rusų, lenkų, vokiečių patirtimi. Akivaizdu, kad visose kaimynų patirtyse buvo nagrinėti tiek teigiami, tiek neigiami dalykai ir Lietuvai priimtas ne mechaniškai nukopijuotas modelis, o savitas, kuris gan racionaliai suderino valdymo centralizavimo ir decentralizavimo elementus. Carinių vadinamo Vakarų krašto gubernijų miškų ūkio valdymas buvo itin centralizuotas: gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba pati valdė gan didelių plotų girininkijas, tiesiogiai priimdama darbui net eigulius ir darbininkus, buhalterinė apskaita irgi buvo centralizuota valdybos lygmenyje. Tuo tarpu prūsiškoje tvarkoje dominavo decentralizavimas ir valdymo delegavimas kelių, paprastai 4 lygių struktūroms: be centrinio valstybinio ministerijos aparato, dar buvo regioninės (arba karinės) inspekcijos (direkcijos), vyr. girininkijos (urėdijos), girininkijos ir juos visus aptarnaujantys, bet neesantys miškininkų pavaldume, valstybės iždo skyriai. Pastarieji ženkliai didino biurokratinio aparato kiekį, valdymo išlaidas ir sudarė nepatogumų medienos pirkėjams bei patiems miškininkams, bet atliko saugiklio funkcijas nuo galimų miškininkų piktnaudžiavimų ir galimos korupcijos. P. Matulionis pasirinko tarpinį tarp šių dviejų variantų: trijų lygių struktūrą – Miškų departamentas, urėdijos ir girininkijos. Tačiau pasiliko pilnai centralizuotą finansų tvarkymą ir dalinai centralizuotą kadrų tvarkymą – girininkų ir visų apskaitos bei raštinių tarnautojų priėmimą - atleidimą palikdamas departamento kompetencijoje, o eigulių ir darbininkų – urėdų kompetencijoje. Tiems laikams tai ko gero buvo optimaliausias modelis, o urėdijos ir girininkijos, kaip pagrindinės miškų valdymo struktūra funkcionuoja lig šiol - jau 100 metų.

Pokyčius lemia ilgalaikės vertybės.

Suprantama, kad nei ūkiniai objektai, o juo labiau jų skaičius, ribos, plotai ir visokie  kitokie požymiai laikui bėgant negali nesikeisti.  Tačiau yra tam tikri principai ir tam tikros ilgalaikės vertybės, pagal kuriuos tie pokyčiai kuriami ir vykdomi. Ypač jie svarbūs apsisprendžiant ar jau reikia daryti kokią nors revoliucinę reformą, ar pakanka negriaunančių, o kuriančių evoliucinių  pertvarkymų ir tiesiog laipsniškos plėtros.

Visų pirma reikia gerai išnagrinėti reformos reikalingumą iššaukiančias priežastis ir nedvejotinai suprasti jos pagrindinius tikslus ar bent vieną didelį tikslą.

Dabartinių reformatorių tikslai iki šiol lieka labai migloti. Na, paskelbta, kad bus siekiama miškų ūkio efektyvumo didinimo ir visos žinybos vadinamo skaidrumo. Bet nieko rimčiau nedetalizuojama. Sutinku, kad Lietuvos miškų ūkyje tuos abu dalykus galima ir reikia pagerinti. Bet klausimas – kaip? Prigyvenome iki to, kad ne tik, panaudojant valstybinę medieną, atskiri pareigūnai per gimines ar kitus savo statytojus suka privačius versliukus, bet ir iki to, kad ėmėme juodai prekiauti už labai solidžias sumas urėdo pareigomis. Bet sakykit, kas neleido Aplinkos ministerijai, turint šitokią kontrolierių armiją, jau senai naudotis bent keletu specializuotų revizorių ekonominiams piktnaudžiavimams miškų ūkyje aiškintis, ar bent mažytį vidaus imuninės kontrolės tipo padalinį. Kokios čia kalbos apie žinybos skaidrinimą, jei pati žinyba jokių rimtų piktnaudžiavimų neatskleidžia, o savo revizorių armiją siunčia tikrinti nereikšmingų niekniekių, ar formalių dalykų. Argi žinybos „skaidrinimą“ reikia pradėti nuo valdymo struktūrų jaukimo, o ne nuo piktnaudžiautojų išaiškinimo ir apsivalymo nuo jų, kaip tai darė tarpukario miško ūkio vadovai ?

Čia buvo akmuo į aukščiausios miškų ūkio valdymo grandies daržą. Betgi niekuo negeresni ir karščiausi siūlomos reformos priešininkai. Jiems, atsieit, visai netinka valdžios siūloma reforma, nes jie pergyvena, kad reiks atleisti keliasdešimt ar keletą šimtų darbuotojų. Gal jau visi pamiršo, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvos miškų ūkyje dar ilgą laiką dirbo apie 16 tūkstančių darbuotojų, o dabar telikę apie 4 tūkstančius. Taigi yra grandiozinė darbuotojų mažinimo patirtis ir ją turi dar visi vyresnio amžiaus virkautojai. Melas  ginant senąją valdymo sistemą pilstomas visiškai nesaikingomis dozėmis, pradedant nuo mistinių pasakų apie didžiausius Europoje iš Lietuvos miškų ūkio gaunamus mokesčius iki net šlykštoką atspalvį turinčio dergimo ant kaimynų latvių miškų ūkio, nors jis iš tiesų ekonomine prasme efektyvesnis už mūsiškį, personalas gauna didesnius atlyginimus, šalies miškingumas gerokai didesnis ir miško naudojimo apimtys atitinkamai didesnės. (Latvijos miškų ūkis turi savų problemų ir mes visai nesiūlome kopijuoti jų modelį. Bet taip įžūliai meluoti apie kaimynus ir tuo melu dangstyti savanaudiškus norus, tikrai nepadoru).

Ieškant atsakymų į daugelį dabarties klausimų, visų pirma reikia gerai pasižiūrėti į savo praeitį.

Straipsnio tęsinys- po mėnesio.
O šį A.Bruko straipsnį galite skaityti žurnalo "Miškai" 2017 m.rugsėjo numeryje 16-19 psl. pavadinimu "Galvota apie žmogų ir valstybę (I)"