Naujienos

A.Brukas: Ko galime pasimokyti iš buvusių miškų ūkio reformų (II dalis)

Nusipelnęs Lietuvos miškininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos garbės narys Algirdas Antanas Brukas žurnalo "Miškai" 2017 m. spalio numeryje supažindina su Lietuvoje vykdytomis miškų ūkio reformomis laikmečiu nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m iki XX a. pabaigos. Kviečiame susipažinti su straipsnio II dalimi.

[Straipsnio I dalį rasite čia...>>>]

Pirmieji vadovai nesužibėjo iniciatyvomis.

Tiek dėl jaunos valstybės dinamiško vystymosi ypatybių, tiek dėl naujai kuriamo lietuviško miškų ūkio realių problemų, Povilo Matulionio parinktą administravimo bei ūkininkavimo modelį reikėjo vystyti ir plėtoti. Tačiau, kaip jau minėjome I-je šio rašinio dalyje, nauji Miškų departamento vadovai: Stepas Bilevičius (1921 03 31 – 1922 11 14), Vladas Vaitkus (1922 11 15 – 1925 12 31), Stasys Vaicekauskis (1926 01 01 – 1936 07 31), nesužibėjo jokiomis iniciatyvomis. Tiesa, S. Vaicekauskio valdymo laikais 1926 m pradėti medienos apvalių sortimentų ruošos darbai ūkiniu būdu, t. y. kompleksinio ūkininkavimo Lietuvos miškuose pirmieji bandymai. Tačiau šio reikalo iniciatyva priklausė veikliausiems to meto urėdams, kaip pavyzdžiui Vincui Žemaičiui, Marijonui Daujotui ir kt., o ne departamento vadovybei ir jo plėtojimas buvo vangus, nors pozityvūs rezultatai buvo akivaizdūs.

Ypač daug priekaištų iš kaimų gyventojų, o taip pat ir pačios miškininkų bendruomenės, buvo dėl prekybos mišku tvarkos. Departamentas buvo traktuojamas, kaip žydų tautybės prekybininkų įsigalėjimo ir, atsieit, jų palaikymo vieta. Vadovų autoritetas buvo menkas. Štai trumpos ištraukos iš šių vadovų amžininko Kazio Sčesnulevičiaus (jaunesniojo) prisiminimų (1950, Čikaga).

S. Bilevičius: - Padubysio bajoras dvarininkas, specialybė – agranomas... Bilevičius niekuo nepasižymėjo, savo iniciatyvos nerodė ir iki galo išliko „činovniku...“ Likvidavęs savo turtą Lietuvoje, jis persikėlė gyventi Lenkijon, kur įsigijo dvarą.

V. Vaitkus: - Jo direktoriavimas buvo bespalvis. Buvo taikaus būdo ir priešų neprisigyveno. Ypatingu populiarumu nepasižymėjo. Iškilus nesusipratimams su privatiniais de Šuazelio miškais, turėjo pasitraukti iš tarnybos...

S. Vaicekauskis: - ...buvo tipingas valdininkas, ėjęs savo pareigas pagal raidę...   pasižymėjo kaipo  jaunųjų miškininkų pabaisa... Per ilgą savo direktoriavimo laiką jis nepasižymėjo kuriomis nors reformomis, nors jų gyvenimas labai reikalavo. Paliko departamentą be jokio atgarsio. Simpatijų iš miškininkų pusės neišsinešė.

Antano Rukuižos nuopelnai.

Trečio ir ketvirto XX a. dešimtmečių sandūroje ėmė vis labiau ryškėti miškininkų „išsisluoksniavimas“ ir konfrontacija tarp jaunų, miškų mokslus baigusių  specialistų ir aukštesniuose vadovų postuose įsitaisiusių senesnės kartos atstovų. Tokioje situacijoje nuo 1936 08 01 Miškų departamentui pradėjo vadovauti Antanas Rukuiža. Jam šios pareigos teko eiti 4 metus - iki pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m. Tačiau per tą trumpą laiką jis spėjo patobulinti beveik visas miškų ūkio šakas. Jo reformos nebuvo nei revoliucinės nei labai radikalios, bet labai rezultatyvios. Tai bene sėkmingiausias reformatorius per visą Lietuvos miškų ūkio istoriją. Dar prieš paskyrimą į aukštą postą, kritikuodamas viešoje erdvėje Miškų departamento veiką, visada siūlydavo problemų sprendimo priemones ir būdus. Gal būt todėl, ateidamas dirbti jo direktoriumi, jis jau turėjo savo strateginių ir antraeilių tikslų bei veiksmų planą, greitai pertvarkė centrinį departamento aparatą, ir eigulių grandį, sumažindamas jų kiekį ir ženkliai padidindamas atlyginimus, peržiūrėjo prekybos mediena tvarką, sukūrė miškų statistikos sistemą, įkūrė miško želdinimo fondą, atkūrė universitetinį miškininkių mokymą ir pradėjo radikaliai didinti miškų ugdymo, želdinimo, miško kelių ir trobesių statybos, šlapių miškų nusausinimo ir kai kurių kitų darbų apimtis. Miškų departamentas jam vadovaujant iš „činaunikų“ sambūrio tapo patikimų ir gerbiančių savo vadovą specialistų komanda, gebančia spręsti gausius ir nelengvus uždavinius.

Pats A. Rukuiža asmeniškai ėmėsi miškininkų autoriteto ir įtakos didinimo įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Jis dalyvavo keliolikos visuomeninių organizacijų veikloje. Kai kuriose labiau susijusiose su miško ūkiu tas dalyvavimas buvo net labai ryškus. Pavyzdžiui, tapo Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos valdybos pirmininku, perėmė iš Tado Ivanausko žurnalo „Medžiotojas“ atsakingojo redaktoriaus postą. Netgi pavyko atkreipti respublikos prezidento Antano Smetonos asmenišką dėmesį, kuris jį kvietė ne tik į reprezentacines prezidento medžiokles, bet ir konsultuoti dėl savo dvaro miškų tvarkymo. Neužmiršti buvo ir dar du itin svarbūs miškų ūkio klausimai: mokslinių tyrimų miškų ūkyje organizavimas ir  Lietuviško miškų statuto ruošimas (ligi to laiko galiojo carinis statutas, papildytas žemesnio lygmens direktyvomis bei išaiškinimais). Tačiau jie nebuvo forsuojami. A. Rukuiža pirmiausia pats ieškojo geriausių būdų spręst iškilusias problemas, remiantis profesinėmis žiniomis, kolegų nuomone, praktiniais pabandymais, o ne įstatymo „raide“ ir tokią savybę vertino  kituose. Taip buvo žadinamas specialistų kūrybingumas, atsakingumas, galutinių sprendimų priėmimas nediktatūriniu būdu. Tačiau A. Rukuižos inicijuotos reformos ir asmeninės pastangos tapo nereikalingos tiek bolševikų, tiek nacių okupantams.

Okupantai įvedė centralizaciją

Karai, revoliucijos ir panašūs visuomenės kataklizmai neišvengiamai visais laikais iššaukia tokią ūkio pertvarkymo būtinybę, kur pirmame plane stovi valdymo centralizavimas ir diktatūrinių principų naudojimas, įgyvendinant naujų šeimininkų tikslus. Nacių okupantai pirmoje eilėje siekė kuo efektyvesnio žinybos komandavimo ir miškų produkcijos panaudojimo saviesiems interesams. Todėl pirmą kartą Lietuvos miškų ūkio praktikoje sukūrė centralizuotą valstybinių miškų valdymo organą Generalinę miškų direkciją, kuri gali būti laikoma mūsų laisvės laikų Generalinės miškų urėdijos prototipu. Tuo tarpu bolševikinė ideologija pirmoje eilėje buvo nukreipta į „senojo pasaulio išardymą iki pamatų“ ir visai naujo pasaulio statybas... Net ir visai bešališkai žiūrint (nors tai yra labai sunku), po Antrojo pasaulinio karo fronto persiritimo per Lietuvą, kitos išeities, kaip sugriauti visas buvusias miškų ūkio valdymo struktūras ir statyti kažką naujo, nebuvo. Juk iš tada Lietuvos teritorijoje dirbusių (pridėjus ir Klaipėdos kraštą) 1068 miškų ūkio vadovų, specialistų ir tarnautojų, išskyrus eigulius ir darbininkus, daugiau pusės buvo negrįžtamai prarasti vien nuo 1944 m vidurio iki 1945 m vidurio. Turiu sudaręs tų praradimų sąrašus, kurie rodo tokius faktus: 195 asmenys pasitraukė į vakarus, 244 išėjo iš darbo patys artėjant frontui ir po to į miškų tarnybą nesugrįžo, 70 asmenų pakliuvo į sovietinių represijų mėsmalę, 60 asmenų – visi Klaipėdos krašto miškų ūkio darbuotojai buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. Sudėjus skaičius gauname 569 asmenis. Dar galime pridurti, kad šiuose skaičiuose atsidūrė beveik visi buvę vadovai ir didžioji dalis girininkų.

Ryžtinga Algirdo Matulionio veikla

Tad suprantama, kodėl nuo 1945 metų vidurio Lietuvoje buvo įkurti trys miškų ūkio gamybos trestai, o jiems priklausančių ūkių (urėdijų) skaičius sumažintas iki 35 vienetų, girininkijų – iki 180 vienetų. Šios reformos pagrindiniai architektai buvo Miško pramonės liaudies komisaras Aleksandras Ponomariovas ir Miškų valdybos viršininkas Antanas Kvedaras. Sistema išsilaikė tik iki 1947 m vidurio, kai trestai buvo panaikinti, o prie respublikos miškų ūkio vairo atsistojo Algirdas Matulionis. Jis atkakliai ir nuosekliai, garsiai nesireklamuodamas, urėdijų ir girininkijų plotus ėmė  mažinti, o jų skaičių didinti, grįžtant į panašią struktūrą, kuri buvo sukurta jo pirmtako Povilo Matulionio 1919 m. Padėtis netgi buvo ženkliai pagerinta dėl savarankiškos Miškų ministerijos įkūrimo. Tada, būdamas emigracijoje 1952 m A. Rukuiža į žurnalisto  klausimą: - Ar nebuvo daroma žygių tarpukario laikais miškų departamentą padaryti savarankiška institucija? - nedvejodamas atsakė: - Šis klausimas nedrąsiai buvo keliamas patikimų draugų tarpe... ši svajonė išsipildė, deja, svetimiesiems Lietuvą valdant.

Teisingai, kad Lietuvą valdė svetimieji, bet A. Matulionis tikrai nebuvo svetimas Lietuvos miškams ir miškininkams. Jis labai daug padarė vystant aukštąjį bei specialų miškų mokymą, mokslinius tyrimus, miškininkystės bei miškotvarkos plėtrą. Tačiau kai kurių miškų ūkio negalavimų, susijusių su komunistine sistema bei principine jos ideologija, negalėjo išgydyti. Visų pirma tie negalavimai reiškėsi ekonomikos, finansų, valdymo politikoje. Todėl miškų būklės gerėjimą ir ūkio augimą keitė neišvengiama stagnacija, kurią buvo bandoma gydyti įvairiomis pseudoreformomis. Pavyzdžiui aštunto dešimtmečio pradžioje Maskva kategoriškai reikalavo stambinti miškų ūkinius – gamybinius vienetus. Tačiau net ir tokioje situacijoje A. Matulionis išlaviravo nesumažinęs urėdijų ir girininkijų skaičiaus. Tada Lietuvos miškų ūkio valdymas buvo reformuotas įkuriant vadinamus miškų ūkių gamybinius susivienijimus, apjungiant į juos nuo 2 iki 5 miško ūkių (dabar – urėdijų). Buvo suformuoti  11 tokių susivienijimų. Nieko gero, išskyrus biurokratinio aparato išpūtimą ši reforma nedavė ir nepraėjus nei dešimtmečiui, ji buvo demontuota.

Pirmoji laisvės reforma.

 Paskutinis bandymas kapitališkai reformuoti miškų ūkio valdymą atliktas jau laisvės laikais – 1996 metų pabaigoje, įkuriant Generalinę miškų urėdiją ir po to greitai panaikinant savarankišką Miškų ministeriją. Jokių miškų ūkiui svarbių paskaičiavimų ir argumentų abiems pertvarkymams nebuvo. Viskas buvo daroma iš politinių – partinių išskaičiavimų, kuriuos galima būtų trumpai išreikšti taip. Socdemai gelbėjo Lietuvos miškų ūkį, įkurdami Generalinę miškų urėdiją, o konservatoriai – panaikindami savarankišką Miškų ministeriją. Socdemų veiksmas gal ir būtų visai pasiteisinęs, jeigu generalinė urėdija, būtų buvus sukurta su tokiu statusu, kokį turi panašios centralizuotos valstybinių miškų valdymo institucijos visame rinkos ekonomikos pasaulyje. Tačiau buvo įkurta kitokia labai originalaus statuso, poniška valstybinio valdymo ir atsieit miškų urėdijų veiklos koordinavimo institucija, turinti komandavimo teisę, bet tiesiogiai neatsakanti už miškų ūkio rezultatus. Prieš tai nepriklausomybės pradžioje buvo padaryta dar viena klaida - diegiant rinkos ekonomiką, neapdairiai atsisakyta urėdijų mokamo mokesčio už gamtos išteklių naudojimą (stataus miško taksų) ir urėdijų valdyme suplakti atskiri biudžetinių bei ūkiskaitinių (pelno siekiančių) organizacijų valdymo principai. Valstybė ir toliau buvo be galo dosni miškų ūkiui: vietoje panaikintos Miškų ministerijos palaipsniui įkūrė nemažiau keturias naujas institucijas (Generalinę urėdiją, Miškų departamentą, miško kontrolierių instituciją ir valstybinę miškų tarnybą), kuriose įdarbino bent penkis kartus daugiau darbuotojų nei buvo toje varganoje ministerijoje.  Prie žinybos valdančiojo elito gyvenimo sąlygų pagerėjimo dar labai ženkliai prisidėjo sunkiausios miškininkavimo dalies – miško ruošos (kirtimų) perdavimas privačiam sektoriui kartu su visais nelaimingais atsitikimais ir organizaciniais sunkumais, sau pasiliekant kur kas malonesnes prekybos ir pinigėlių skaičiavimo funkcijas. Paskutines miškų elito saugiklių vinis sukalė praeitas Seimas Miškų įstatyme nustatydamas, kad Lietuvoje turi būti 42 urėdai ir basta – nei vienu daugiau, nei mažiau... 

Sunkiai pasiryždamas rašyti šį straipsnį galvojau, o ką aš pats dabar daryčiau būdamas urėdu ar kokiu nors kitu aukšto rango vadovu. Turbūt eičiau tos sistemos ginti ir rimtu veidu toliau sekčiau tautai pasakas apie  mūsų geriausią pasaulyje ūkininkavimą ir didžiausius Europoje mokamus mokesčius, gąsdinčiau nežinia kur besislapstančiais vakarų imperialistais, norinčiais nugvelbti Lietuvos miškus, kažkokiais godžiais miškų privatizuotojaiss ir beveik žmogėdromis miško pramoninkais, kurie išlįs iš savo urvų ir suės miškus su visais dorais miškininkus, jei tik nors truputį pakeisime esamą valdymo tvarką... Nes nesinorėtų prarast lig šiol užgyventų gražių dovanėlių žinybos elitui.

Betgi turėtų būt „sunku ant dūšios“ žinant, kad mūsų eilinis inžinierius gauna mažiausią atlyginimą tarp ES šalių, o sunkiausią darbą atliekantis medkirtys gyvena arti ubagiškos „dietos“ ir kartas nuo karto pavažiuoja užsidirbti į tą prakeiktą Skandinaviją... Gali kilti ir toks elementarus klausimas: - Kaip čia yra, jei pasaulinėje rinkoje kietmetris tos pat rūšies medienos kainuoja vienodai, nežiūrint jo „tautybės“ (t.y. kokioje šalyje išaugintas), o pas mus tą kietmetrį užauginantys ir apdorojantys žmonės gauna penkis ar tris karus mažesnį atlygį? Matyt tai ne tik reformistų ir antireformistų problemos, bet ir bendros valstybės politikos spragos.

Atviras kelias protingoms reformoms.

Nežinant aiškiai, kas iš miško verslų pas mus atsikanda didžiausią kąsnį – ar miško augintojai, ar prekybininkai, ar pramoninkai, ar gamtosaugininkai, ar pati valstybė, ar dar kokie nors kiti subjektai, neįmanoma rimtai siūlyti jokių reformų. Reformų vykdymas visapusiškai neišsiaiškinus pačių problemų, jų atsiradimo priežasčių, nesusiformavus konkrečių tikslų yra ne reformos, o „juodos katės gaudymas tamsiame kambaryje“. Tada galima žadėt ir stebuklingus rezultatus, kuriais sunku patikėti. Pavyzdžiui tvirtinti, kad visiems padidinsi atlyginimus, nemažinant darbuotojų kiekio. Dar A. Rukuiža mažino žinyboje mažiausios kvalifikacijos ir žemiausią atlyginimą gaunančių darbuotojų skaičių ir ta sąskaita didino atlygius labiau kvalifikuotiems darbuotojams. O Vakarų Europa jau seniausiai visiškai atsisakė eigulių ir šios žemiausios grandies buvusius gausiausius miškų ūkio tarnautojus pakeitė žymiai mažesniu skaičiumi aukštesnės kvalifikacijos specialistų. Tai realus, patikrintas progreso kelias. Jei mes, kaip paskutiniai Europos pagonys, norime etatinėse pareigybėse dabar ir visais ateinančiais amžiais turėti eigulį, palikime šį pavadinimą, bet suteikime jam kitą statusą, kitą atlyginimą ir nesigėdindami sumažinkime jų skaičių.

Detaliau nevertinant išsivysčiusių užsienio šalių miškų ūkio raidos patirties ir esamų valdymo modelių įvairovės, kai kuriuos pokyčius galima įvardinti tipingais ir vertais dėmesio. Tai būtų jau minėtas eigulių atsisakymas žemiausioje valdymo grandyje, ar jų pakeitimas keliskart mažesne reindžerių tarnyba. Antra - esminis valstybinius miškus valdančių įmonių (bendrovių) skaičiaus ir kartu aukštojo lygio biurokratinio aparato sumažinimas, dažnai net iki vienos įmonės, šalies, atskiros žemės, srities ar kokio kito regiono lygmenyje ir trečia - vidurinės valdymo grandies miške dirbančių specialistų pakankamo kiekio turėjimas, pasiekiams įvairiais būdais, kaip vystant vidinę specializaciją, smulkinant girininkijas, ar didinant kvalifikuotų specialistų  skaičių didesnių plotų girininkijose. 

Dabar Seimo padarytos Miškų įstatymo pataisos, atveriančios kelią reformoms – protingas ir reikalingas žingsnis, o ne kokia nors nelaimė. Visai kitas klausimas - kas išeis iš būsimos reformos. Pagal dabartinę situaciją kelias atviras visokiems rezultatams nuo pačių blogiausių iki pačių geriausių.

Labiausia kaip miškininką sunerimti verčia tai, kad jau senokai AM dingo miškininko -  viceministro etatas, nesenai neliko ir Miškų departamento, vietoje jo atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, kuriam jau gal tik kol kas vadovauja miškininkas. Imtos kapoti urėdų galvos, pradedant nuo pačių iškiliausių, o ir kitas pirmiau nukirs, o tik paskui žiūrės, ar dar bus tinkamos panaudoti kokiam pagalbiniam reikaliukui ar išmes į šiukšlyną... Naujai parinktą „skaidrų“ valdovą ir jo komandą rengiamasi pasodinti į kuo tolimesnį užkampį nuo miškų mokyklų, miškų mokslo, miškotvarkos įstaigų ir miškininkų visuomeninių organizacijų centrų. Niekas neįrodys, kad tokiais metodais galima pasiekti ilgalaikių kilnių tikslų ir išugdyti gerų naujų vadovų kartą. Geriausiu atveju galima tikėtis sulipdyti grupę paklusnių pataikūnų...  Panašu ne į rūpinimąsi žinybos kadrais, o  į XVIII a. prancūzų revoliucinio tribunolo praktiką, tik be giljotinos... Kita nerimo priežastis – beveik per porą  dešimtmečių atsiradę vidinės miškininkų bėdos: „generalisimo“ kultas, kritiško požiūrio į savo sistemą atsisakymas, žinybinių interesų aiškus painiojimas su valstybės interesais, partinės paramos medžioklė ne pačiomis gražiausiomis priemonėmis ir kt. Ant panašių „vertybių“ pastatytas bet koks statinys griūva papūtus stipresniems vėjams ir jokiais piketais jo neparamstysi. Be to šios bėdos prisidėjo prie to, kad nemaža dalis dabartinių miškininkų vadų, oficialių ir neoficialių lyderių, švelniai tariant, „prarado formą“. Sunku pasitikėt tokiais vadais, kurie vietoje sugebėjimo diskutuoti ir intelekto demonstruoja pigią propagandistų retoriką ir aroganciją ar tyli kaip pelytės... Betgi šios bėdos dabartiniams valdžios turėtojams nesuteikia pareigos ardyti miškų tarnybą iki pamatų, o juolab kerštauti sprendžiant dalykinius klausimus.

Mes čia nesistengėme išrašyt kokio nors nediskutuotino reformos scenarijaus, nevertiname ir š. m. liepos pabaigoje atsiradusių konkrečių projektinių siūlymų. Galutinį reformos variantą turi susikurti tie, kurie dabar tvarko ir tvarkys Lietuvos miškų ūkį. Lig šiol to kūrybiško ir kultūringo darbo nesijautė. Siekiant sėkmės reformistams ir antireformistams reiktų pirmiausia atsisakyti buvusio emocionalumo ir „dviejų avinų ant siauro liepto“ bendravimo principų.  Lietuvos miškų labui tai nėra per didelė kaina.

[Pabaiga, pradžia žurnalo "Miškai" Nr.93]