Naujienos

2019 - 02 - 25

Miškininkas praktikas: Ar viskas išsaugoma draudžiant?

Paskaičius Miškų įstatymo projektą apima gana dvilypis jausmas. Pirma, pasididžiavimas, nes jame numatyti svarbūs gamtosauginiai įsipareigojimai Europos Sąjungai. Mūsų šalis praėjusias metais įstojo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kitaip vadinamąjį turtingųjų šalių klubą su visais įsipareigojimais, gėrėjantys kai kurie šalies ekonominiai rodikliai, būtų logiškas žingsnis prisidėti prie šių Europinės Bendrijos svarbos buveinių saugojimo.  Antra, yra ir nerimas, nes emigracija nesustoja, didelė socialinė atskirtis, vis dar maži atlyginimai lyginant su ES senbuvėmis šalimis. Ar būtų socialiai teisinga tokiame dideliame miškų plote apriboti ūkinę veiklą, atsisakant pajamų į šalies biudžetą? Naivu tikėtis, kad miško valdų savininkams primetus Europinius buveinių  saugojimo įsipareigojimus, jie nepareikalaus ir europinio dydžio kompensacijų. Tai irgi papildoma našta šalies biudžetui, - svarsto nuo 1989 m. dirbantis miškininkas, nenorintis viešinti savo pavardės.

Trečios grupės apsauginiuose miškuose užsimota uždrausti plynus kirtimus. Šiai grupei priklauso vandens telkinių apsaugos zonų miškai,  kuriuose daug brandžių ir perbrendusių lapuočių medynų. Šie apribojimai dar labiau sumažins  galimybes apvalyti mūsų pakrantes nuo juose sukauptų biogeninių medžiagų kurios plaunamos  į mūsų vandenis.

Supaprastintų atvejinių kirtimų išgujimas iš rekreacinių ir valstybinių parkų miškų - gana radikalus sprendimas. Tipiniai atvejiniai kirtimai atliekami ne per du kirtimo kartus, kaip supaprastintieji atvejiniai kirtimai, o per  keturis. Patikimų valksmų nesuformuosim iš tokio mažo šakų, kirtimo atliekų kiekio. Žinant, kad dabar trūkstant medkirčių dauguma kirtimų atliekame kirtimo ir traukimo mašinų pagalba, toks dažnas sunkiasvorės technikos lankymasis miške jei ir duos laukiamą rezultatą, tačiau vargu ar jis atsvers keturis kartus pažeistą miško paklotę, nutrauktas medžių šaknis, sutrikdytą dirvožemio hidrorežimą, ligų užkrato pavojų. Kaip įvykdyti visus kirtimo atvejus, kai pvz. sklypo skalsumas 0,6? Keista, kad orientuojamasi ne į tinkamiausius sprendimus pagal esamą situaciją sklype, siekiant savaiminio miško atsikūrimo ar antro ardo puoselėjimą ateičiai, o į gamtai „draugišką“ arba  tipinį atvejinį kirtimą. Ar gamtai neabejingas žmogus nepavadins šitokio ūkininkavimo  20 metų trunkančia kertamo medyno agonija?

Pamirštame specialiuosius kirtimus, kuriuos dažniausiai vykdo savininkai pateikę Pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Malkavimas kertant minkštuosius lapuočius, 3 m3 iš 1 hektaro savo ūkio reikmėms. Tie nedideli kiekio, dažniau vykdomi iš esmės yra atrankiniai kirtimai, kurie kaip tyčia ir yra draudžiami antros grupės miškuose.

Pasižvalgius po išskirtų Europinės svarbos buveinių išsidėstymo žemėlapį stebina tai, kad jų netrūksta ketvirtos grupės ūkinės paskirties miškuose. Savaime kyla išvada, kad ūkinė veikla visų šių buveinių nenaikina, o kai kuriais atvejais yra ir būtina. Bendraujant su vyresnio amžiaus miško savininkais ir paklausus, kaip pavyko užauginti tokį gražų brandų eglyną, atsakymas būdavo, kad taip gavos savaime, jų bočiai pastoviai kirsdavo lapuočių žabus ir virbus kurui, tai dabar atstoja ugdomieji kirtimai. Naivu tikėti, kad visi mūsų krašte grynieji eglynai, kurie dažnai įvardinami kaip žymioji „Vakarų taigos“ buveinė, gimė iš savaime išdygusių eglaičių, kurių visų stebuklingai nenustelbė greičiau už juos augantys lapuočiai. Manau, kad ne vienas miškininkas, žinantis kaip gamtoje vyksta sukcesijos pvz. pebrendusiame eglės medyne, prieš „saugant“ patars iškart paruošti ir šios greitai degraduosiančios buveinės gelbėjimo projektą. Ar verta iš šių miškų daryti ilgalaikius draustinius, ar nesijaus gamtosaugininkas kvailio vietoje, kai ruošiant ilgalaikius degradavusios buveinės atkūrimo projektą, o šalia jos ar netoliese greičiausiai jau bus visus šiuos buveinės požymius pasiekęs medynas?

Nesunku numatyti, kad ir miškuose pasikartos gamtosauginis fiasko, kuris įvyko eliminavus arba stipriai apribojus žemės ūkio veiklą saugomose teritorijose, kai patiems gamtininkams tenka imituoti šienavimą, ganiavą, kovoti invaziniais augalais. Šis reikalas skiriasi nebent tik tuo, kad dabar iškilus problemoms miškuose, kaip figos lapeliu bus prisidengta europinėmis direktyvomis. 

Detaliau pasigilinus reikia pripažinti, kad nesaugomų, tai yra -be gamtosauginių apribojimų- miškų mūsų krašte seniai nėra (išskyrus ne miško žemėja auginamus 4b, plantacinius greitos apyvartos miškus).  Kirtimo amžiaus, laiko, būdų, plotos šliejimo ir visa eilė kitų reikalavimų iš esmės ir yra gamtosauginiai reikalavimai sudarantys sąlygas atsirasti šiems saugotiniems objektams ūkinės paskirties miškuose.  Jei jau iš miškų išskirti šie gamtosauginiai „deimantai“, tikėjausi, kad bus sumažinti reikalavimai likusiuose miškuose, deja reikia pripažinti - nueita lengviausiu draudimų, ribojimų keliu.

Užprogramuoti konfliktai ir bėdos dėl neaiškaus mažų „draustinukų“ ribų nustatymo. Žemėlapyje, šių buveinių išdėstyta mozaika dažnai neatitinka miškininkams įparastų sklypų ribų, todėl miško valdoje juos teks atžymėti tiksliųjų GPS prietaisų pagalba. Nesiimu spręsti ar tai buveinių iškyrimo specialistų nekompetencija ar kitokie išskyrimo reikalavimai ar miškotvarkos klaidos, tačiau šių mažų „draustinukų“ ribų nustatymas, saugojimas, šalia likusio miško sklypo ar sklypų likučių, ūkinių priemonių projektavimas, jų vykdymas pareikalaus daug darbo, išlaidų ir kruopščios kontrolės. Žinant kokie dideli žalos, padarytos aplinkai, įkainiai II grupės miškuose, ne vienam savininkui, valdytojui sukels nemaža rūpesčio ūkininkaujant apie šias buveines. Iškirtus neteisėtai plynai, tokioje brandaus miško buveinėje už vieną kubinį metrą medienos tektų pakloti 870 eurų už žalą aplinkai ir baudą. Dar ir dabar, dauguma savininkų nėra informuoti, kokios gamtosauginės "dovanėlės" laukia jų nuosavuose miškuose. Daugelis su šiais apribojimais susidurs susiruošęs į mišką malkauti ar kitus kirtimus vykdyti.

Būtina atsiskaitomybė, kiek veiksmingos buvo anksčiau priimtos gamtosauginės priemonės. Prieš įvedant naujus ūkininkavimą miškuose sunkinančius reikalavimus, vykstant eilinėms politikų kovoms, esant poreikiui pašalinti neparankų ministrą, siekiant įrodyti, kad krašto miškų ūkis naikina mūsų miškus, eilinio gamtosaugos visuomenininkų aktyvizavimo įstatymų griežtinimui, būtina pareikalauti, jei ne atsakomybės, tai nors atsiskaitomybės, kiek veiksmingos buvo anksčiau priimtos gamtosauginės priemonės.  Pavyzdžiui, įvestieji ugdomųjų kirtimo laiko apribojimai, kaip tai atsiliepė mūsų sparnuočių įvairovei, gausai, kaip tai įtakojo ugdomųjų kirtimų statistiką, kiek ir kokios  bioįvairovės padaugėjo mūsų krašto miškuose, nuo tada kai pradėjome palikti kirtavietėse jai gausinti skirtus medžius ir kiek tai kainavo, kokia situacija su vertingų medžių rūšių atsikūrimu ankščiau įsteigtose saugomose teritorijose. Visuomenei tada būtų lengviau apsipręsti, dėl naujų priemonių taikymo, o ir patys pokyčių iniciatoriai turėtų atsiskaitomybę už rezultatus.

Laikas peržiūrėti esamas saugomas teritorijas. Saugomų teritorijų steigimo vajus nesustoja, prasidedant 1937 m. Tado Ivanausko  Žuvintu, tęsėsi sovietmečiu įsteigiant virš šimto draustinių, keletą rezervatų,  vieną Nacionalinį parką, atgavus nepriklausomybę praturtėjome  dar 4 nacionaliniais ir 30 regioninių parkų, įstojus į Europos Sajungą atsiranda visa eilė BAST, PAST, NATŪRA 2000 teritorijų, kertinių, Europos Bendrijos svarbos buveinių, tai tęsiasi toliau. Nejučia kyla klausimas "Koks krašto saugomų teritorijų užimamas plotas tenkintu gamtos saugotojus?" Ar būtina kiekvienai gamtosaugininkų kartai įsiamžinti naujose plotuose saugomų teritorijų žemėlapyje? Gal laikas peržiūrėti šias teritorijas ir kai kurių jau atsisakyti, nes tokie projektai, kaip pvz. degraduojančių buveinių atkūrimai, atstatymai, invazinių rūšių plitimas rodo, kad ne viskas yra išsaugoma akylai saugant.

Miškininkas praktikas (darbo stažas- 30 metų)