Naujienos

✅ A.Brukas: Kiek modernizme gėrio?

Apie saugomas teritorijas Lietuvoje rimtai pradėta kalbėti ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje. 1938 m pradėtas realiai saugoti Miškų departamento žinioje buvęs Žuvinto ežeras su siaura apyežerio juosta. Bene išsamiausiai saugomų teritorijų steigimą nagrinėjęs prof. Steponas Kolupaila siūlė mūsų tankiai apgyventame krašte, siekiant, kad „krašto ūkio ir gamtos grožio išsaugojimo interesai nebūtų supriešinami, o derinami“, įsteigti 10 nedidelių rezervatų miškingose ir pelkėtose vietose (Žuvinto palios su ežeru, Punios šilas, Ladakalnio apylinkės, Rubikių ežero salos bei pusiasalis ir kt.). Be abejo prijungus miškingąją pietryčių Lietuvą ir Klaipėdos kraštą pasiūlymų būtų padaugėję. Bet tikrai ne iki tokio lygio, koks yra dabar. Dabar miškuose turime marias saugomų teritorijų, sukurtų savų ambicingų modernistų pagal originalius kriterijus, bet spaudžiant iš gamtos melžimo tunkančių dar modernesnių europinių biurokratų, varome toliau iki tradicinio miško ūkio sunaikinimo,- vertina nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas.

Todėl senoji miškininkystės klasika, susijusi su miškų naudojimu, našumu, miškotvarka, kirtimo būdais, miško ekonomika, genetika ir selekcija ne tik stumiama į nuošalę, iš jos tyčiojasi nemokšos, apsimesdami miškų gelbėtojais.  Ir dar ne tik tai. Jau pradinukams diegiamos teorijos, kad tik žmogaus neliečiamas ir neprižiūrimas miškas yra vertybė, gi išpuoselėtas ir prižiūrėtas miškas, o dar, neduok Dieve, žmogaus pasodintas  jaunuolynas, negali būt net mišku vadinamas. Visi miške gyvenantys plėšrūnai, kenkėjai ir parazitai turi būt globojimo objektai, o vienintelis tikras miško kenkėjas - su kirviu į mišką einantis žmogus... Gal būt sakysite, kad perdedu. Bet patirtis sako kad ne. Dar prieš penkis dešimtmečius per miškuose pradirbtus ištisus metus įsisiurbdavo gal viena, dvi erkės, o šiandien pusdienį praleidęs miške, parsineši į namus net keletą. O ir pasižiūrėti į teterviną ar kiškį dabar jau geriau eiti į zoologijos sodą, bet ne ten, iš kur juos sąžiningai išrankiojo be saiko globojami keturkojai ir sparnuoti plėšrūnai.

Gal truputį ir perdedu. Bet juk nuosekliai bandoma minimizuoti ekonomines ir socialines miškų ūkio funkcijas ir galiausiai visiškai sunaikinti klasikinį miško ūkį arba jį padaryti naujųjų ekokratų šėryklėle. Kuomet šiandien viešoje erdvėje apie miškus daugiausia kalba ir moko miškininkus dirbti  žurnalistė Rūta Janutienė, ekologas Andriejus Gaidamavičius bei Seimo narys Linas Balsys ir Labanoro girioje defiliuojantys jų šalininkai, o miškų ūkio vedliai ir didieji reformatoriai tyli ar net skuba  atsieit „reikalaujant visuomenei“ keisti miško teisės aktus, nuskurdę, užšlamštinti, parazitų bei kenkėjų apnikti miškai gali tapti visai netolima Lietuvos realybe. Nekviečiu grįžt nei į akmens amžių, nei į tarpukarį, nei naikint saugomas teritorijas. Bet pataikauti agresyvaus modernizmo demagogijai, atsisakyti ekonominių ir socialinių miško vertybių tikrai neteisinga ir jai neturėtų pasiduoti nei dori miškininkai nei privačių miškų savininkai. Modernizme gėrio gali būti, bet tik tiek, kiek jo išlieka patikrinus negailestingam  laikui.