Naujienos

✅ A.Gaižutis: Iliuzinės aplinkosaugos įgyvendinimo užkulsiai

Bundant pavasariui viešoje erdvėje naujai įsiplieskia diskusijos dėl miškų. Ar pagrįstas Aplinkos ministerijos sumanymas – saugoti miškus jų nenaudojant? Likęs be nuolatinės galvos ministerijos politinis „profesionalynas“ tarpuvaldžiu nuo savo ketinimų neatsitraukia ir įregistravo Teisės aktų projektų sistemojeLietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 3, 4, 11 ir 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 10-1 straipsniu įstatymo projektą[Priedai].Primename- Miškų ūkio konsultacinė taryba balsų dauguma nepritarė ministerijos teikiamam Miškų įstatymo projektui. Labai kritiškai tik planuojamas teikti pataisas įvertino ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas. Siekiama, kad sprendimai būtų priimami turint pilną informaciją, įvertinus - ar tai pakeliama finansiškai ir ar išties yra būtina.

O šiuo metu labiau girdimi pasitelkiantieji emocijas, skambius žodžius ir visą tai pastiprinantys vaizdiniais apie “žudomus” medžius, miškų “genocidą” ar medkirčių “išvarytas” į laukus stirnaites. Aišku, tokios pastoviai kartojamos istorijos žmones jaudina iki pat širdies gilumų, vaizdiniai nukreipia dėmesį. Dargi sakoma, kad siekiami nustatyti apribojimai yra vienas gėris, nieko esminio Lietuvai nekainuosiantys. O miškų savininkams neva irgi nėra ko nerimauti, nes žadama jų miškus išpirkti arba mokėti kompensacijas.  Tačiau, kaip ten yra su visuomenę pasiekiančių žinių tikrumu?

Tvarus miškininkavimas yra ne problema, o sprendimas.

Pasakysiu iš karto- miškininkai, miškų ir žemės savininkai yra tikrai ne prieš, o UŽ gamtos vertybių sąmoningą saugojimą ir puoselėjimą, už pagrįstą mokslo žiniomis bei praktine patirtimi darnų ūkininkavimą. O tais išskirtiniais atvejais, kuomet visuomenės labui tektų paimti privačią nuosavybę, tai Konstitucijos  23 straipsnis aiškiai nurodo būdą: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.  Remiantis teismų praktika teisingas atlygis yra suprantamas, kaip savalaikis ir rinkos verte. Tik tiek ir ne daugiau.

Net aršiausi priešininkai pripažįsta, kad kirtimai šalies miškuose vyksta teisėtai, turint visus būtinus leidimus. Piktinamasi dėl būdo, nes neestetiškai atrodo… Gyvoji gamta vystosi ciklais, ir kiekvienas miško vystymosi etapas reikalingas, netgi būtinas ne vien ūkininkavimui, bet ir kuo gausesnei gamtinei įvairovei. Visais laikais miškai buvo kertami. Svarbiausia - kaip ir kur. Yra vietų, kur miškai turi būti naudojami labai ribotai, ar iš viso nekertami, tačiau daug dažniau rūšių apsaugai yra būtinas specialus ūkininkavimas, reikalaujančios nemažų investicijų specialios papildomos priemonės, kad konkrečioje buveinėje sudaryti palankiausias sąlygas svarbioms saugomoms rūšims. Yra nemažai rūšių, sutinkamų tik pūvančiuose stambiuose stuobriuose ir brandžiuose medžiuose, tačiau daug didesnė skirtingų rūšių įvairovė klesti atsikuriančiose kirtavietėse bei jaunuolynuose. Žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis komentare portalui LRT.lt yra pripažinęs, kad miško kirtimas yra reikalingas didžiulei daliai įvairiausių gyvių. Galbūt mažai žinomas faktas, tačiau aplinkosaugininkai jau oficialiuose planuose yra numatę netgi specialiai deginti viržynus ir sukelti kontroliuojamus žemutinius gaisrus pušynuose, kad tokiu būdu sudaryti sąlygas tarpti tik gaisravietėse įsikuriančioms rūšims. Ir tai ne vienintelės vadinamosios gamtotvarkos priemonės. Kuo didesnė veiklų,  miškų amžiaus bei rūšinė įvairovė, tuo geriau jie gali užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir kraštovaizdžio stabilumą.  Dar daugiau - savo mišku besirūpinantis ir užtikrintas įdėtų pastangų rezultatu jo šeimininkas - didžiausia garantija miškų ir juose tarpstančios gyvybės išsaugojimui bei gausinimui (nesigviešiant lėšų įvairiems brangiems aplinkosauginiams projektams). To tikrai nepadarys pašalietis. Juk ir aplinkosaugininkų 2011-2014 metais už 3,52 mln. EUR atlikta Europos Bendrijai svarbių gamtinių vertybių inventorizacija parodė, kad 2/3 jų yra susitelkę ūkiniuose miškuose, o ne vienu ypu įsteigtose nacionalinėse saugomose teritorijose. Paradoksalu, bet didžiuliuose plotuose daugiau kaip du dešimtmečius „prevenciškai“ uždraudus ūkininkauti, tai mažai prisidėjo prie turimų gamtinių vertybių klestėjimo. Tvarus miškininkavimas yra ne problema, o daugelio problemų sprendimas aplinkosaugoje, klimato kaitos poveikio mažinime, palankesnės žmogui aplinkos kūrime. Uždirbtos lėšos grįžta į miškus. Yra ir kita alternatyva - išguiti įprastai ūkininkaujančius iš miškų miškininkus ir perduoti estafetę aplinkosaugos projektų įgyvendinimo profesionalams, finansuojant jų sumanymus iš viešųjų lėšų. Suprantamiau - dotuoti. Klausimas - kas ir iš kokių lėšų apmokės praradimų sąskaitą? Gal apribojimų iniciatoriai? Pasak mokslininkų, tik 2,4 proc. apklaustųjų sutiktų mokėti didesnius mokesčius, kad finansuoti aplinkosaugos miškuose plėtrą, miško kirtimų mažinimą ir miškingumo didinimą. Tokius 2015 m. vykdyto sociologinio tyrimo rezultatus^[1]pristatė dr. Marius Kavaliauskas nesenai VDU Žemės ūkio akademijoje rengtos konferencijos metu. Žinomas ekonomistas Raimondas Kuodis nesenai komentavo (citata): „Stebitės kodėl Lietuva negyvena taip gerai, kaip vakariečiai? Nemaža dalimi dėl to, kad DRĄSIOS IDĖJOS NEPAREMTOS SKAIČIAVIMAIS:) (o kam, jei tikslas - įsisavinti:)“

Kiek kainuos ir ar numatytos lėšos kompensacijoms?

Pačiai Aplinkos ministerijai pavaldžių trijų institucijų parengtoje Pažymoje^[2]paskaičiuota, kad dėl ūkinės veiklos nutraukimo ar suvaržymo vien tik naujai miškuose norimose steigti saugomose teritorijose, kasmet medienos paruošimas sumažės nuo 1,1 iki 2,8 mln. m3, kas atitinka 36,2 iki 84,8 mln. EUR negautų kasmetinių pajamų tik už žaliavinę medieną, urėdijos ir miškų savininkų nesumokėti mokesčiai (neskaitant PVM, kuro akcizo ir kt.) kiekvienais metais siektų nuo 12 iki 28 mln. EUR, kompensacijos privačių miškų savininkams už ekonominius praradimus siektų nuo 17,2 iki 40,7 mln. EUR /metus. Socialinis poveikis šalies miškų ūkyje irgi būtų skaudus- prognozuojamas sumažėjimas nuo 906 iki 2236 darbo vietų. Apibendrinant, negautos pajamos, nesukurta pridėtinė vertė, nesumokėti mokesčiai įvertinti 1,5 – 2 mlrd. EUR, būtinos pagal galiojančius įstatymus išmokėti skurdžios kompensacijos- 700 mln. EUR[3]. O juk be naujai steigiamų saugomų teritorijų siekiama stipriai suvaržyti medžiapjūtę dar ir likusiuose miškuose. Kokios būtų tokių visomis prasmėmis "žalių" užmačių pasekmės, netgi nesiimta paskaičiuoti. Neįvertinta, kiek darbo vietų sumažėtų transporto, medienos pramonės įmonėse. Aplinkos ministerija iki šiol netgi neužklausė Vyriausybės ar Finansų ministerijos- ar Valstybės biudžete turėsime reikiamų lėšų, kaip vertinamas gręsiančios netektys, ar Lietuva pajėgi finansuoti tokius sumanymus. .  Kodėl vengiama, galima tik spėti. Galbūt, pilna informacija labai nepatogi norint kaštus suvisuomeninti, o naudą savintis. Vietoje to gudraujama, neva pinigus sumokės Europos Sąjunga, nors iki šiol net nebuvo numatyta kreiptis finansavimo EB svarbių natūralių buveinių ir rūšių apsaugai pagal su žemės ir miško savininkais bei valdytojais sudarytas apsaugos sutartis. Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programa, apie kurią kartais užsimenama, ne tokios apimties ir ne tam skirta.Toks nuolatinis “gudravimas”, tiesos nesakymas, siekis įvairiais pretekstais kuo galima labiau ignoruoti privačios nuosavybės teises ne tik kad glumina, nuvilia, kerta pasitikėjimą teisine valstybe, bet ir kompromituoja pačią aplinkos apsaugos idėją.

Yra ir besidžiaugiančių atsiveriančiomis naujomis galimybėmis.

Mažiau informacijos turintys žmonės natūraliai tiki, kad jei išsaugosi medį nuo nukirtimo - išgelbėsi gamtą. Paprasta ir skamba patraukliai. Nenori jokio kišimosi į natūralius gamtos procesus ir prisiekę gamtininkai, siekiantys turėti stebėjimų laboratoriją natūraliomis sąlygomis kuo didesniuose plotuose.  Tačiau tikrieji naujų draudimų rėmėjai - tai gerai informuoti ir įgudę milijoninių ES projektų įsisavinimo aplinkosaugoje profesionalai. Juk už jau įgyvendintus draudimus ir esamas saugomas teritorijas pinigėlių antrą kartą neskiriama. Finansavimui gauti reikia kaskart sumanyti kažką naujo. Aplinkosauga jau senokai kai kam pasidarė ypač piniginga sritis. Schemos naudojamos subtilios, sudėtingos, viską sumaniai pridengiant emocine meilės gamtai širma. Tuomet iš šalies žiūrintiems viskas lygtai miglotai gražu ir žalia.  Pavyzdžiui, daugelis galimai net nesate girdėję, kad nuo 2018 m. pradžios pradėtas įgyvendinti 17 mln. EUR finansavimo sulaukęs LIFE integruotas projektas LIFE IP PAF-NATURALIT (su numatytais dar 30,3 mln. EUR papildomo finansavimo iš kitų ES ir nacionalinio biudžeto lėšų). Projektą įgyvedina Aplinkos ministerija su sau pavaldžiomis įstaigomis, neužmiršus įtraukti dabar jau buvusio aplinkos ministro ankstesnės darbovietės - Baltijos aplinkos forumo. Pagrindinis siekis- plėsti Natura 2000 tinklą įsteigiant naujas saugomas teritorijas ir atitinkamai nustatant jų apsaugos ir tvarkymo priemones. Žinodami bent jau šią informaciją, prisiminkite, kada suaktyvėjo aplinkosaugininkų viešos akcijos uždrausti kirtimus miškuose, steigti naujas saugomas teritorijas… O kiek dar panašaus pobūdžio aplinkosauginių projektų vykdoma? Ir kaip staiga atsiranda stulbinančios gamtosauginės idėjos statyti pelių bokštus, šikšnosparnių tunelius, paukštelius veisti ar vabalėlius saugoti… Nustebtumėte pamatę pilną vaizdą. Tačiau tai atskira tema, reikalaujanti daug detalesnės analizės, tad prie jos neapsistosime. 

Ar tik sengirė yra idealaus miško siekiamybė? Miškai taps sengirėmis, pasak gamtininkų,  kuomet dabartiniai brandūs medynai natūraliai žus, o jų vietoje savaime vėl suaugs  ir subręs naujoji miško karta. Ir tikrai nesitikėkite, kad žmogaus rankų neprižiūrėtas miškas bus pilnas brandžių, tvirtų, tankiai suaugusių medžių - milžinų. Jei panašiuose lankėtės - greičiausiai tokie medynai yra ilgų dešimtmečių miškininkų nuolatinės priežiūros rezultatas. O jei norite apsilankyti išties gamtinių procesų savieigai ilgesnį laiką paliktuose miškinguose plotuose, nuvykite, pavyzdžiui, į Dubravos rezervatinę apyrubę Kauno raj. ar Buktos mišką  Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje Marijampolės raj., nes į daugelį kitų gamtinių rezervatų. Tik patys asmeniškai apžiūrėję tuos išgriuvusių žuvusių medžių kamienų maišalynėje vešinčius nepraeinamus brūzgynus nuspręskite - ar išties norėtumėte analogišką vaizdą matyti šimtuose tūkstančių hektarų šiuo metu miškininkų prižiūrimų šalies miškų, kuriuose ūkininkaujama kompleksiškai. Netgi ūkiniuose miškuose yra nemažas kiekis mikro-rezervatų, specialiai paliekami uoksiniai medžiai, stuobriai, sertifikavimo metu savanoriškai paliekami papildomi 5-10 proc. nenaudojamų miškų. Didelė dalis iš 250 tūkst. miško savininkų ūkininkauja labai fragmentiškai, tik ~28 proc. privačių miškų yra parengti vidiniai miškotvarkos projektai (būtini, kad ūkininkauti didesniuose kaip 3 ha miško plotuose). Tad nemažoje dalyje privačių miškų ūkinė veikla praktiškai nevyksta. Ilgiau, nei gyvuoja diduma šalies regioninių parkų, yra nenaudojami ir vadinamieji rezerviniai miškai (~10 proc. visų miškų), kur jokie kirtimai nevykdomi jau trečią dešimtmetį. Valstybinė miškų tarnyba skaičiuoja, kad miškuose žuvusių, bet dar neišgriuvusių, medžių (sausuolių) kiekis jau perkopė 21 mln.m³. Palyginimui - per metus iš valstybinių ir privačių miškų rinkai pateikiamos medienos kiekis yra ~7 mln.m³. Tačiau gamtininkai norėtų, kad be paliekamų bioįvairovės medžių, stambių šakų ar kelmų medienos, kiekvienoje kirtavietėje būtų dar papildomai paliekama apie 20-30 m³ /ha stambesnių medžių medienos supūvimui.

Ar išties saugomų teritorijų miškuose yra per mažai, kad jas reikėtų dar plėsti?

Šiuo metu nėra likę miškų, kurie nebūtų vienaip ar kitaip saugomi. Miškų, Laukinės gyvūnijos, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų ir daugybėje kitų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų yra nustatyta daugybė apribojimų, kurių privalu laikytis VISUOSE miškuose. Nauja tai, kad pastaruoju metu jau garsiai pripažįstama- nacionalinės saugomos teritorijos buvo steigtos ne gamtinių vertybių (!), o pagrindinai kraštovaizdžio apsaugai (susikoncentruojant į statybų ribojimą, nes žmogaus ūkinė veiklą, įskaitant kirtimus miškuose, iki pastarojo meto nebuvo laikoma darkanti kraštovaizdį).

Didžiulė painiava yra su skirtu išsaugoti europinės svarbos natūraliomis buveinėmis Europos ekologinu tinklu Natura 2000, kurį numatoma stipriai plėsti. Galbūt tai sąmoningai padaryta Saugomų teritorijų įstatymo pataisas iniciavusios Aplinkos ministerijos, kad: 1) priskiriant naujas teritorijas Natura 2000 galima būtų apeiti saugomų teritorijų steigimui būtinus griežtus reikalavimus ir procedūras; 2) galimai vengti mokėti kompensacijas už ūkinės veiklos apribojimus bent ten, kur NATURA 2000 teritorijos nustatytos už dabartinių saugomų teritorijų ribų. Vienu pagrindiniu NATURA 2000 instrumentų EB svarbos natūralių buveinių apsaugai - apsaugos sutartimis su žemės ar miškų savininkas bei valdytojais – Aplinkos ministerija naudotis nenori (mat tuomet reikėtų tartis su savininkais dėl konkretaus ūkininkavimo, apribojimų, mokėti už sutartų buveinės palaikymo priemonių vykdymą). Deja, Aplinkos ministerija siekia ne tartis, o komanduoti, primetant savininkams įpareigojimus valdininkams patogesniu būdu – įstatymuose nustatomais draudimais.

Europos Sąjungai prisiimtų įsipareigojimų privalu laikytis, tačiau būtina peržiūrėti perteklinį esamų nacionalinių saugomų teritorijų tinklą, naujuose plotuose įvedant reikalingus apribojimus privalu atsisakyti tų (ir ten), kur draudimai buvo įvesti tiesiog „prevenciškai“.

Be žemės ir miško savininkų aktyvaus įsitraukimo, pagarbaus ir sąžiningo visų pusių bendradarbiavimo, visos aplinkosaugos iniciatyvos jų žemėje yra tik brangiai kainuojanti iliuzinės aplinkosaugos butaforija.

Dr. Algis Gaižutis

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas

Straipsnis 2019-03-13 publikuotas portale www.LRT.lt  [nuoroda:https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/846676/algis-gaizutis-iliuzines-aplinkosaugos-igyvendinimo-seseliai-atsakymas-mariui-cepuliui]