Naujienos
dr. K. Sventickas: Akcijos „Kinivarpa“ rezultatai pranoko „lūkesčius“
Vien per kelias pirmąsias akcijos “Kinivarpa” dienas Punios šile lipdukais suženklinome ir užfiksavome koordinates 59-is kinivarpų jau nudžiovintų eglių židinius. Daugybę žievėgraužio tipografo pažeistų eglių radome jau visuose 39 valstybės saugomos teritorijos statusą turinčiuose (draustinis) kvartaluose. Nėjome ženklinti tik į gamtinio rezervato 9 kvartalus. Pasibaisėjome, kiek daug per pastaruosius du metus šile paplito kinivarpų. Klausimų, iš kur atsirado tokią gausybė kenkėjų nekilo. Tai akivaizdžiai matėme važiuojant keliu per esamo 457 ha gamtinio rezervato teritoriją ir radus nesutvarkytas 2017 metais buvusio škvalo vėjovartas,- informacija dalinasi Dr. Kazimieras Sventickas, Pilietinės iniciatyvos draugijos “Mūsų Dzūkija” pirmininkas.
Kenkėjų židinių šilo eglynuose ir mišraus miško plotuose užkrėstų eglių grupelių jau yra ne mažiau kaip 300. Pagal apytikslį skaičiavimą, naujai kinivarpų užpultų ir jau išdžiūvusių eglynų plotas Punios šilo draustiniuose šiuo metu jau yra apie 100 hektarų. Pirminiais mūsų skaičiavimais naujai kinivarpų užpultų eglių medienos tūris sudaro iki 3000 m3, o jau kinivarpų išdžiovintų eglynų – apie 13000 m3 medienos.
Kas atsakingas už tai, kad valstybės saugomoje teritorijoje pastaraisiais metais nebuvo paisoma Miškų sanitarinės apsaugos taisyklių, reikalaujančių nedelsiant kovoti su pavojingais medžių liemenų kenkėjais? Kodėl sparčiai džiūstančių medžių nematė šile gamtosaugininkai, nematė čia medžioję valdžios vyrai ? Kodėl Aplinkos ministerijos vadovai ir Nemuno kilpų parko specialistai nepaisė mūsų raštiškų įspėjimų dėl geometrine progresija augančios kenkėjų grėsmes? Tik atsirašė, - nieko baisaus, gamta pati ilgainiui susitvarkys. Nereikėjo ilgai laukti. Kaip žiauriai atrodo kinivarpų nusiaubtas šilas, jau dabar matome.
Pažeidžiant teisės aktų nuostatas sulaikius sanitarinės apsaugos priemones unikaliam valstybės turtui yra padaryta žala. O visuomenei vėl pučiama migla. Rezervato Punios šile vienas iš ideologinių “tėvų”. dr. Žydrūnas Preikša, atvirai džiaugiasi – mat kinivarpa yra reikalinga gamtos dalis, ji turi atlikti jai skirtą darbą, naikindama vis vien išnyksiančias Lietuvoje egles. Panašų likimą, tarsi neišvengiamą būtinybę, jis prognozuoja ir pušims. Aiškinama - jokių nuostolių nėra, o Punios šilo vertingumas dėl to tik didės ir didės. Kaip mes, vargšai paprasti “Homo sapiens”, to dar negalime suprasti. Tad kas yra tikrieji kenkėjai – kinivarpos ar jų draugai?
Kol labai teisingai ir nuoširdžiai žmonės piktinasi plynais kirtimais saugomose teritorijose, kol emocingai ginčijasi visi, kas supranta ir kas nesupranta, kaip išsaugoti unikalų šilą, kinivarpos tuo metu aktyviai dirba. Esant tokiam palankiam orui, šie kenkėjai šile kasdien plinta kaip maras. Kinivarpų židinių jau yra labai, labai daug. Jos skrenda iki 3 kilometrų atstumu, Nemunas joms ne kliūtis. Parudusių eglių ploteliai jau matomi abiejose upės pusėse. Klausimas - ar toliau palikime tūkstančius spygliuočių medžių žūti, ar dar bandysime gelbėti tuos, kurie liko ir greta esančius miškus? Tik ar ne per vėlu?
Mūsų akcijos pagrindinė išvada - situaciją Punios šile yra pagrindo vertinti kaip ekstremalią ir reikalaujančią neatidėliotinų priemonių. Kita išvada - žala šilo spygliuočiams medžiams būtų buvusi dešimteriopai mažesnė, jeigu būtų laiku reaguota į mūsų pastabas dėl kenkėjų invazijos ir reikiamu mastu taikytos privalomosios sanitarinės apsaugos priemonės.
Gera žinia tik tokia, kad į mūsų akciją pagaliau labai rimtai sureaguota. Su situacija Punios šile pastarosiomis dienomis atvyko ir susipažino daug atsakingų valdžios atstovų. Nedelsiant atliktas ištisinis kinivarpų židinių patikrinimas. Tikimės, visuomenė bus informuota apie to patikrinimo rezultatus, kompetentingi specialistai patikslins padarytos žalos šilui skaičius ir kenkėjų užkrato mąstą.
Ramybės dėl Punios šilo ir kitų saugomų teritorijų ateities teisingai sukilusioje už šalies vertybių išsaugojimą visuomenėje nebus. Tik nereikia žmonių klaidinti ir kiršinti mitais. Verta paskaityti mokslinę studiją, kokie pavojingi ilgalaikiai visuomeniniai konfliktai analogiškoje situacijoje kilo ir tebėra Lenkijoje (“Žievėgraužis tipografas ir ekologinių sąmonių konfliktas Belovežo girioje”. Autorius Mantas Antanas Davidavičius, Vytauto Didžiojo universitetas). Todėl šiuo metu pirmaeilis būtinumas – kompetentingų aplinkosaugos ir miškininkystės specialistų pareiga atvykti į Punios šilą, objektyviai įvertinti situaciją, pasakyti Lietuvos žmonėms visa tiesą, kad dėl nelemtų buvusių Aplinkos ministerijos vadovų apsisprendimo pristabdyti sanitarinius kirtimus, dabar teks imtis ypatingai nemalonių ir labai visuomenės smerktinų priemonių, šalinant iš šilo draustinių tūkstančius užkrėstų ir išdžiūvusių eglių.
Mes, kartu su vietos bendruomenėmis jau padarėme, ką galėjome, kad to nebūtų. Ginčijomės su labai abejotino projekto ideologais, rodžiusiais žmonėms vien gražius šilo sengirių vaizdus, slėpusiems grėsmes ir pasakojantiems mitus, kad yra nėra kitų, patikimesnių šilo išsaugojimo priemonių, nei uždaras rezervatas. Už savus pensijinius pinigėlius važinėjome į Belovėža Lenkijoje ir Baltarusijoje, į susitikimus Aplinkos ministerijoje, į mokslines aplinkosaugos konferencijas. Inicijavome susitikimus su projekto autoriais Alytaus rajono savivaldybėje. Pakvietėme į šilą įvertinti rezervato projekto grėsmių sąjūdžio “Už Lietuvos miškus” atstovus, Alytaus mokslininkų draugijos narius, Alytaus Forumo atstovus. Kvietėme visus Seimo Aplinkos komiteto narius į Punios šilą, prašėme juos nuvykti į Belovežo rezervatą. Pavyko prisikviesti tik Virginiją Vingrienę ir Kęstutį Bacvinką bei alytiškį Petrą Valiūną. Kurie pamatė, suprato ko siekia nelemtojo projekto iniciatoriai. Pastoviai informavome apie situaciją šile žiniasklaidą. 2019 04 02 Seime organizuotoje aplinkosauginėje konferencijoje turėjome pranešimą, kur išsakėme griežtą kritiką ir pateikėme pasiūlymus dėl Punios šilo išsaugojimo priemonių ten dalyvavusiems Saugomų teritorijų departamento vadovams. Gerai, kad turėjome ir turime Alytaus rajono vadovų teisingą situacijos supratimą ir pritarimą vietos bendruomenėms. Deja, pastaruoju metu sulaukėme ir projekto iniciatorių suklaidintų politikų viešai sakomo melo mūsų draugijos ir atskirų narių adresu.
Buvo labai svarbu, kilus viešųjų ryšių akcijai dėl rezervato plėtros sustabdymo visai Punios šilo teritorijai, sulaukti atvykstant susirūpinusio padėtimi Seimo Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotojo Simono Gentvilo. Seimo narys 2019 08 11 susitiko su vietos bendruomenių atstovais ir akcijos „Kinivarpa“ organizatoriais, labai atidžiai apsižvalgė Punios šilo gamtiniame rezervate ir draustiniuose. 2019 08 12 įvykusioje jo ir Kęstučio Bacvinkos inicijuotoje spaudos konferencijoje Seime dalyvavome kartu su vietos bendruomenės atstovais. Kartus su miškininku Rimgaudu Aleknavičiumi išsakėme draugijos “Mūsų Dzūkija” ir vietos bendruomenių išvadas ir pasiūlymus. Pabaigai išsakiau ir apsisprendimą – “Kinivarpa” buvo paskutinė mūsų akcija. Per ilgai nebuvom išgirsti. Yra pakankamai visų mūsų išlaikomų valdininkų ir specialistų, mokslininkų institutuose. Tai jie privalo atlikti savo pareigą atsakingai ir protingai saugoti valstybės turtą.
Dėl neveikimo, kai buvo būtina ir teisiškai privaloma veikti, Punios šilui padaryta milžiniška žala ir todėl susirgusiam šilui jau reikalinga skubi pagalba. Neatidėliojant reikia ir unikalaus jo visų vertybių išsaugojimo ir atvirumo žmonėms projekto. Patikimoms ilgalaikėms šilo apsaugos priemonėms parengti reikia ne mitais įtikėjusių, o kompetentingų ir atsakingų specialistų, atidžios kitų šalių miško rezervatų patirties, taikytinų priemonių grėsmių analizės, nepriklausomų ekspertų vertinimo. Reikia tokio projekto autorių pasiūlytų apsaugos priemonių vykdymo kontrolės, nuolatinio ilgamečio monitoringo ir sprendimus priėmusių žmonių atsakomybės už pasekmes. Reikia tinkamo viešumo, o ne sąmoningo žmonių kiršinimo.
Viso to rašėme ir prašėme jau du metus. Ar esame, ar būsime išgirsti ?
Dr. Kazimieras Sventickas
Pilietinės iniciatyvos draugijos “Mūsų Dzūkija” pirmininkas
2019 08 21
