Naujienos

✅ prof.habil.dr. Stasys Karazija: Atsakymai visiems ir ekologui dr. Žydrūnui Preikšai

Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas, prof.habil.dr.  Stasys Karazija, buvęs Miškininkų Sąjūdžio Tarybos pirmininkas, 1994-1998 m. vadovavęs Lietuvos miškų institutui, o 1999-2008 m. buvęs šio instituto Senato pirmininku, reaguodamas į  portalo Miskininkas.eu kalbinto Punios šilo paskelbimo gamtiniu rezervatu entuziasto ekologo dr. Žydrūno Preikšos poziciją straipsnyje "Sengires įtraukti į neliečiamų sąrašą – savanaudiška",  tęsia argumentuotą diskusiją, kaip derėtų puoselėti Lietuvos miškus.  Šiame straipsnyje nusipelnęs šalies miškininkas aptaria ekoaktyvistų skleidžiamas idėjas ir jų pagrįstumą. Kviečiame susipažinti.

Reikia susitarti, kas yra natūralūs procesai

Ekologas dr. Ž. Preikša sako, kad „genetinė įvairovė, kuri išliko Punios šile be miškininkų kišimosi, gali išlikti ir toliau“. Lygiai taip pat galima pasakyti, kad rūšių biologinė įvairovė, kuri iki šiol išliko Punios šile be gamtosaugininkų pagalbos, gali išlikti ir toliau… taip tvarkant mišką. Be to, reikia priminti, kad Europos bendrijos (EB) svarbos buveinių ieškotojai šių buveinių daugiausia rado IV grupės, t.y. normaliai ūkininkaujamuose miškuose, o ne saugomose teritorijose.

Dr. Ž. Preikšos pastaboje, kad genetinių draustinių tvarkymo principai prieštarauja natūraliems gamtiniams procesams, yra tiesos. Nors, tiesą sakant, pirmiausia reikia susitarti, kas yra natūralūs procesai: pavyzdžiui, gaisras – natūralu ar ne? Sakykim, pušynai, augantys Punios šilo ir panašiose į jas, t.y. derlingesnėse augimvietėse, be gaisrų, o juos eliminavus – be kirtimų, atsikurti negali. Juk pušis, kaip ir kitos šviesiamėgės rūšys (maumedis, sekvoja), po tankaus medyno danga neatželia. Mūsų klimato sąlygomis po pušų lajomis želia eglės, piečiau gali būti bukas ir kt. Todėl norint išsaugoti pušyną pušies genetinio draustinio plote, teks šalinti egles. Bet kodėl Ž. Preikšai užkliūva tik šis atvejas. Negi jam nežinoma, kad kai kuriose EB svarbos buveinėse, pavydžiui, buveinės 9160, lietuviškai pavadintos „Skroblynai“, išsaugojimui patys gamtosaugininkai siūlo iškirsti egles (ir ne tik šio tipo buveinėse siūloma panaši intervencija).

VDU ŽUA MEF Aplinkos ir ekologijos instituto lektorius  ekologas dr. Žydrūnas Preikša

Bet čia dar tik žiedeliai… Pagrindiniai dezinformacijos šedevrai atsiranda vėliau, kai Ž. Preikša prabyla apie reikalingumą visame šile steigti rezervatą. Tad apie tai iš eilės…

Skleidžiami dezinformacijos šedevrai visuomenei mulkinti

Keista lyginti Punios šilą su Belovežo giria. Tai nepalyginami dalykai. Plotų skirtumą pripažįsta ir pats Ž. Preikša. Na, o toliau? Kad yra panašių augimviečių ir medynų? Nepasakyčiau, kad daug! Kad panaši situacija dėl saugomų teritorijų statuso? Šiuo metu gal šiek tiek ir taip: dalis girios ploto – rezervatas, kita dalis – ne. Jeigu visą Punios šilą paversim rezervatu, tai padėtis bus skirtinga. Saugomų teritorijų sistemos formavimo principas tas, kad griežčiausios apsaugos saugomos teritorijos išskiriamos miško masyvo viduryje, jas supa mažesnio griežtumo saugomos teritorijos, o pakraščiuose gali būti ir įprastai ūkininkaujama. Belovežo girios mastas leidžia turėti ir didelio ploto rezervatą (nors girdėti, kad lenkai jau abejoja tokio ploto rezervato tikslingumu), ir laikytis minėto saugomų teritorijų sistemos formavimo principų.

Deja, daugiau tokių rezervatų Europoje nėra, nes nėra ir tokio dydžio miško masyvų, išskyrus kalnus ir taigą. Europoje vyrauja maži rezervatai. Kai Ž.Preikša siūlo „remtis Vakarų Europos praktika“, tai kyla klausimas, ar jis ką nors žino apie Vakarų Europą. Paversti visą Punios šilą, supamą laukų (Nemunas ekologiniu požiūriu joks barjeras!), būtų nonsensas saugomų teritorijų sistemos formavimo principų požiūriu.

Negalima sutikti ir su Ž.Preikšos teiginiu, kad „mūsų įstatyminė bazė leidžia kirsti mišką – naikinti sengirę“. Visų pirma: II grupės miškuose, kuriems priskiriami botaniniai ir zoologiniai draustiniai, leidžiama kirsti tik gamtinę brandą pasiekusius, t.y. pradedančius irti medynus, bet leidimas tai nėra įpareigojimas: jei medynas gyvybingas ir tokia jo struktūra tenkina saugomo objekto poreikius, galima jo nekirsti. Į galimos kirtimo normos skaičiavimus tokie medynai neįtraukiami. Antra, jei jau prakalbome apie „sengirę“, tai pirmiausia susitarkime, ką vadiname šiuo terminu.

Gamtosaugininkai, kai reikia apmulkinti visuomenę, sengirę vaizduoja kaip brandų, iš tikrųjų patrauklų daugelio akiai mišką. Tokią sengirę palaipsniui kertant (plynai jų niekas nekerta!) galima vėl suformuoti tokią pat sengirę. Kai susiduriama su specialistais, kurių neapmulkinsi ir kurie įrodo, kad leidžiant vykti natūraliems miško bendrijų raidos procesams ne visada tokia sengirė formuosis, kad kartais net ilgam gali įsivyrauti menkaverčiai krūmynai, atsako, kad ir tokia bendrija gera (bet ar tai sengirė?). Kaip išsireiškia Ž. Preikša: „Kas gali žinoti, kas yra grožis, jei ne pati gamta?“ O aš norėčiau paklausti pono Ž. Preikšos: kas sugalvojo sąvoką „grožis“ – gamta ar žmogus?

Ir visiškas absurdas dėl „ekologo“ Ž.Preikšos samprotavimų apie žievėgraužį tipografą. Teiginys, kad „…sanitariniai (pažeistų medžių) kirtimai ….toli gražu nepagerina fitosanitarinės situacijos medyne ir neužtikrina tinkamo kenkėjų populiacijos valdymo“ yra visiškas nonsensas. Neaišku, iš kur jis ištraukė tokius „fosilinius entomologus“, kurie nežino, kad 1993-1996 m. žievėgraužio tipografo protrūkio metu dėl gamtosaugininkų pavėluotai duoto leidimo kirsti kenkėjo užpultus medžius žuvo 100 tūkst. hektarų Lietuvos eglynų. Taigi Punios šilas nebus pirmasis!

Dubravos rezervatinė apyrube-Kauno AVPK KTV nuotr.

Dr. Ž.Preikša siūlo tiems, kurie „nenori matyti nukritusio sausuolio“ pasivaikščioti miesto parke. Aš pasiūlyčiau tiems, kuriems labai reikia „nukritusių sausuolių“ ir kitų nepraeinamų“džiunglių“, apsilankyti jau esančiuose rezervatuose – jų plotai žymiai didesni nei miestų ir gyvenviečių parkų. Dubravos rezervatinėje apyrubėje yra net specialus pažintinis takas tokiai apžvalgai. Galbūt reikėtų jų įrengti ir kituose rezervatuose…

Rezervatai steigiami natūralių bendrijų raidos procesų išsaugojimui

Reikėtų pagaliau visiems, taip pat ir dr. Ž. Preikšai įsisąmoninti (jis ir pats kartais apie tai užsimena), kad rezervatai kuriami ne biologinės įvairovės, o natūralių bendrijų raidos procesų išsaugojimui. Skirtingoms bendrijoms ir skirtingoms rūšims išsaugoti reikia ir skirtingo režimo, ir toli gražu ne visada rezervatinio.

Keistas pasakymas „ilgalaikiai tyrimai parodė, kad per paskutinį dešimtmetį rūšių miške sparčiai mažėja“. Kur tie tyrimai, kodėl jų neparodot? Priešingai, mano žiniomis, pastaraisiais metais (gal dėl detalesnių tyrimų) rasta naujų rūšių.

Ir pabaigai. Prajuokino paskutinis teiginys: “Mes gi privatizuoti nenorime, tegul lieka valstybinis miškas žmonėms“. Aišku, kad privatizuoti nenorite, nes suprantate, jog privatininkas jokio rezervato be kompensacijų už papildomus draudimus steigti neleis. O valstybei galima sukrauti visus įpareigojimus: pinigų jiems įgyvendinti tegu pasiima iš žmonių arba iš miško kirtimo, prieš kurį taip kovojate. Europos skiriamų milijonų jūs gi neduosit, susikrausit į savo kišenes.

Punios šilo paskelbimas rezervatu būtų ne jo išsaugojimas, bet vestų link jo nykimo. Be aukščiau paminėtų neigiamų aspektų, reikia dar priminti neigiamą faunos įtaką. Nei meškų, nei vilkų tokio dydžio miške dirbtinai neįveisi, o rezervate, kur nebus medžioklės, pagausėjusi kanopinių žvėrių banda ne tik neleis miškui atsikurti, bet sunaikins ir daugelį saugotinų augalinio pasaulio vertybių.

prof.habil.dr.  Stasys Karazija

2020-02-06

Stasys Karazija – vienas žymiausių Lietuvos miškininkystės mokslo kūrėjų, įnešusių svarų indėlį į biogeocenotinę miško kaip ekosistemos sampratą. Jo mokslinė veikla susijusi su Lietuvos miško ekosistemų struktūros tyrimais, kurių rezultatai padėjo spręsti fundamentinius miško biologijos ir ekologijos klausimus ir praktiškus miško ūkinės veiklos uždavinius.