Naujienos

Rimantas Klimas: Giria ir žmogus – žvelkime giliau

Ilgametis Lietuvos miškininkas, aktyvus visuomenės veikėjas, istorinio paveldo ir liaudies dainų puoselėtojas bei jų atlikėjas Jonas Rimantas Klimas įsitikinęs, kad gražus, tvarus ir visokeriopą naudą teikiantis miškas gali bujoti tik tada, kad jį puoselėja protingi, miškus mylintys ir jų gyvenimą išmanantys visuomeniški žmonės, o tokios protingos miškininkystės pamatas yra ne kokie nors nuleisti nurodymai iš aukštų valdžios institucijų, bet vietos girininko atsakingas darbas ir iniciatyva. Jo balsas ir siūlymai turi būti girdimi, aptariami, į juos turi būti įsiklausoma priimant įstatymus bei kitus sprendimus. Tokią poziciją išsakė interviu portalo miskininkas.eu žurnalistei Angelei Adomaitienei, parengusiai  išsamų straipsnį, gerai atskleidžiantį šio nusipelniusio šalies miškininko asmenybę. Kviečiame susipažinti.

Tokios nuostatos R. Klimas laikėsi ir kai pats realiai dirbo miškų ūkiuose, ir kai jiems vadovavo, ir kai užėmė miškų ūkio ministro postą. Ir dabar po visų skausmingų urėdijų reformų, netikrumo bei abejonių, anot jo, vertėtų atsigręžti į girininką, žvelgti giliau, sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą miškininkais – be to neįmanoma tikėtis nei pavyzdingai tvarkomų miškų, nei geidžiamos jų grąžos žmonėms ir valstybei…

“Aš nelabai vertinu žmones, kurie užsidarę tik savo kiaute ir nedalyvauja jokioje visuomeninėje veikloje, tarsi jam be tiesioginio darbo ar namų daugiau niekas nerūpėtų. O miškininkavimo centras, manau, yra girininkija. Aš girininkus palaikiau nuo darbo miškų ūkyje pradžios ir kai tapau miškų ūkio ministru – tuomet pasirašiau ministro įsakymą dėl girininkų vaidmens sustiprinimo. Tas nepatiko kai kuriems urėdams, bet dauguma suprato: jei girininkas stiprus, tai ir urėdams gerai. Surengėme Raguvėlės girininkijoje pasitarimą šia tema, laimė, tuomet buvo geras protokolo rašytojas, tai jame labai išsamiai surašė girininkų pasisakymus, kurie aktualūs tėra ir šiandien. Tas pasitarimas virto vos ne revoliucija, nes keitėsi požiūriai, žvilgsnis į ūkininkavimą ir pan. Pačioje ministerijoje buvo įkurta konsultantų taryba iš įvairių sričių specialistų, siekėme, kad jų analizė taptų veiksminga. Pradėjome leisti ir ministerijos informacinį biuletenį, kad naujienos ir sprendimai pasiektų visas girininkijas”,- primena buvęs miškų ūkio ministras.

Miškininkystei turi vadovauti asmenybės

Rimantas Kilmas įsitikinęs, kad miškininkavimui turi vadovauti asmenybės, pavyzdžiui, nepriklausomybės ir pokario laikų miškų ūkio ministrai Povilas Matulionis ir Algirdas Matulionis buvo ypač gerbiami, tokie turi būti ir dabartiniai miškų vadovai – visuomeniški, o ne užsidarę administracijos ar urėdijos kampelyje. Turėtų ir dabar atsirasti lyderių, atstatyti sugriautą pasitikėjimą miškų sistema bei daugiau teisių perduoti girininkams.

“Miškas prasideda nuo daigo ir iki brandaus masyvo reikia mažiausiai 60 metų. Aš neskirstau privataus ir valstybinio miško: kai buvau ministras turėjau labai aiškią viziją, nebuvo sąvokos, kad valstybinis ar privatus miškas, tai buvo Lietuvos miškas, o tikslas – išsaugoti jo gyvybingumą ir paimti maksimalią naudą. Visa tai turėjo būti vienose rankose, bet tai buvo sukritikuota, prasidėjo pertvarkos ir liko tai, ką turime šiandien. Paskutinė urėdijų reforma padaryta labai neraštingai, vien visų urėdų atleidimas buvo kaip klasių kova ar kažkieno užgaidos. Juk daug urėdų dirbo sąžiningai. Šiandien ir miškininkystės mokslas ir mokymas smuko, visai miškų sistemai suduotas labai skaudus smūgis”,- apgailestauja jis.

Ką reikėtų daryti ? Anot R. Klimo, kažkada buvo ministerija su 60 žmonių ir viską sugebėjo aprėpti bei suvaldyti. Dabar sistemoje šimtai žmonių ir prikurta visokių struktūrų struktūrėlių, daug dubliavimo. Valstybinės institucijos, ministerijos apsodintos visokiais dariniais, ekspertais. Bet juk jei esi pareigūnas, turi būti kompetentingas ir atsakingas, nešvaistyti pinigų nereikalingiems konsultantams…

“Aišku, labai daug kas priklauso nuo žmonių, kurie vadovauja, jie privalo dirbti taip, kad būtų užtikrintas miškingumas, miškų atkūrimas ir racionalus naudojimas. Bet mačiau, kaip iš Labanoro girios geriausi rąstai suko į Latviją – jei tokia žaliava išvežama, tai valstybės apvogimas. Jei Lietuvoje nebus medienos perdirbimo, apie ką kalbama 30 metų, gresia visiška tragedija. Valstybiniams ir privatiems miškams turi galioti tie patys standartai, taisyklės ir atsakomybė. Tiesa, jau yra ir labai gražių pavyzdžių, kaip savo miško valdose tvarkosi privatininkai”,- kalba pašnekovas.

Rimanto metų aruodai ne dienų, o darbų pilni

Taip vaizdžiai ir taikliai apie savo kraštietį Rimantą Klimą kalbėjo į jo jubiliejinį 80-ąjį gimtadienį praėjusią vasarą susirinkę Užsienio kaimo ir viso Ignalinos krašto sveikintojai bei kiti svečiai. Nors jubiliatas Užsienyje, Salako valsčiuje, kur jis pavyzdingai puoselėja gimtą sodybą ir krašto paveldą, gimė 1939-ųjų balandį, šią neeilinę šventę nukėlė į vasarą ir sukvietė visus kartu pasivaikščioti tėviškės takais. Tas pasivaikščiojimas buvo perpintas dainomis, kalbomis apie nuveiktus darbus, papuoštos ąžuolo vainikais, juostomis ir gėlių puokštėmis.

“Visas šventes Rimantas Klimas, kaip prisiekęs lietuvis, savo sodyboje pradeda vėliavos pakėlimu ir „Tautiškos giesmės“ giedojimu. Šįkart kelti istorinę Lietuvos vėliavą jubiliatas patikėjo garbiai viešniai Birutei Valionytei ir Kazitiškio seniūnui Drąsučiui Jelinskui. Suplevėsavo Vytis aukštai pakilusioje vėliavoje, nuskriejo per Užsienį ir miškus Lietuvos himnas,”- tuomet rašė Ignalinos rajono spauda ir sveikintojų lūpomis vardijo jo nuopelnus bei charakterio savybes…

Savas, išmintingas, draugiškas, dosnus, nepasikėlęs, visados laukiamas bendruomenės šventėse, rajono renginiuose… šviesus žmogus, geras miškininkas, didis kultūrininkas, istorijos tyrinėtojas, nepailstantis savo krašto patriotas, lietuvybės puoselėtojas…Už tai Rimantui Klimui buvo įteiktas Ignalinos rajono savivaldybės apdovanojimas – „Sidabrinė lelija“.

Birutė Valionytė, miškininkė, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė kalbėjo, kad rimčiausios pareigos, kurios teko Rimantui, neabejotinai – ministro. Jam teko šį darbą dirbti labai sunkiu, atsakingu metu, priimti daug lemtingų sprendimų. O mokslininkas, aukštaitis nuo Sudeikių Romas Pakalnis priminė, kad būtent Rimanto iniciatyva lemtingomis Sausio 13-osios dienomis Gedimino prospekte buvo užkurti laužai, kad žmonės nešaltų, atviros tuomet buvo ir jo ministerijos durys.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis kalbėjo, jog miškininkystė – nėra vien mokslas apie medžius. Greičiau apie žmones, tuose miškuose gyvenančius, dirbančius ir juos saugančius bei kvietė dar kartą peržvelgti Rimanto Klimo gyvenimo darbus. Kaip gražiai šiandien žydėtų visa Lietuva, jei kiekvienas Lietuvos kaimas turėtų bent po vieną nerimstantį Rimantą!

Pasižvalgykime po tuos aruodus… Būsimasis miškininkas 1953 m. su pagyrimu baigė Kazitiškio septynmetę, 1958 m. – Vilniaus miškų technikumą, 1963 m. – LŽŪA Miškų ūkio fakultetą. 1966–1974 m. dirbo Ukmergės miško pramonės ūkyje darbų saugos inžinieriumi, vyr. inžinieriumi, iš čia paskirtas Nemenčinės miškų ūkio direktoriumi, nuo 1978 m. – Vilniaus miškų ūkio gamybinio susivienijimo generaliniu direktoriumi. 1990–1991 m. buvo Miškų ūkio ministerijos Nacionalinių parkų skyriaus viršininkas, 1992–1993 m. – miškų ūkio ministras. Vėliau dirbo Lietuvos banko Socialinių reikalų departamento direktoriumi, Susisiekimo ministerijos skyriaus viršininku, Vilniaus miškų urėdijos urėdo pavaduotoju.

Studijuodamas vadovavo LŽŪA studentų saviveiklai, 1984 m. įkūrė garsųjį folkloro ansamblį „Nalšia“ ir kurį laiką jam vadovavo, 1986 m. subūrė kraštiečių klubą „Ažvinčiai“, 1993–1999 m. buvo Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkas, Karaliaus Mindaugo kolegijos narys ir kraštiečių „Ažvinčių“ klubo veiklos koordinatorius. Sudarė ir išleido Armijos krajovos nužudyto poeto Juozo Klimo eilėraščių rinktinę „Pasižadėjimas“, kraštotyros knygą apie Rytų Aukštaitiją „Kukuoja gegiute“, 2017-aisiais – knygą “Ažvinčių kraštas. Tolumos ir artumos“…

Jis pelnė Lietuvos meno saviveiklos žymūno vardą, 2000-aisiais Ignalinos rajono savivaldybės Miko ir Kipro Petrauskų premiją, 2013 m. Panevėžyje buvo apdovanotas Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės–Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, taip pat daugybe padėkos, garbės raštų, kitų įvertinimų.

Pasirenkant profesiją jokių karmų, sapnų ar pranašysčių paieškų nebuvo

Kas paskatino p. Rimantą pasirinkti miškininko profesiją? Anot jo, jokių karmų, sapnų ar pranašysčių paieškų nebuvo, pasirinkimas buvo labai buitiškas ir paprastas. “Kaip toj dainoj – reikia eiti į gyvenimą, o mano brolis Bronius, kuris 40 metų atidavė Suvalkijos girioms, buvo 1949 m. baigęs Vilniaus miškų technikumą. Jis taip pat daug metų dirbo visuomeniniu Gamtos apsaugos draugijos Vilkaviškio skyriaus pirmininku. Mano senelis iš tėvo pusės Anupras caro laikais buvo eigulys, turiu tą patvirtinantį jo asmeninį antspaudą. Tėvai gyveno Užsienio kaime, paveldėję keletą hektarų, bet iš žemės vertėsi sunkiai, tad tėvas dar gamino plytas – tai buvo papildomas uždarbis iš prakaito savo lauko plytinėje. Šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis – aš trečias, o jauniausia sesuo Regina Šileikienė dabar gyvena Utenoje. O neseniai mūsų giminė buvo susirinkusi Ginučiuose, kur atšventėme tetos Veronikos Grumbinienės garbingą šimto metų jubiliejų”,- pasakoja R. Klimas.

Jis pažymi, kad iš Ignalinos krašto yra nemažai miškininkų, nes aplink miškai, su jais esi pažįstamas nuo mažens. “Po septynmetės traukiniu į Vilnių važiavau su broliu, kuris mane palydėjo. Įstojęs į technikumą gyvenau bendrabutyje, kur buvo griežta technikumo direktoriaus tvarka, nes jis pats buvo kariškis. Gal ir gerai, nes studijavo tik vyrukai. Gavau kažkokią stipendijytę, o iš namų parama buvo menka, nes tėvas tuomet buvo sunkiai sužalotas per tardymą, tad jei atsiveždavau kokį gabalą lašinių, buvo labai gerai. Technikumą baigiau su pagyrimu ir turėjau teisę būti priimtas į LŽŪA Miškų ūkio fakultetą be egzaminų. Bet kaip tik pasikeitė tvarka ir mums reikėjo juos laikyti – iš keturių įstojome trys ir greitai tapome pirmūnais. Studijos, palyginti su technikumu, buvo tikra laisvė. Aš greitai užsiėmiau saviveiklos veikla – antrame kurse mane išrinko Studentų kultūros klubo pirmininku – vadovavau visos akademijos saviveiklai, be to, tai buvo šioks toks apmokamas etatėlis. Tai rimtas reikalas: ir dainos, ir šokiai, ir dramos studija, dūdų orkestas ir dailė …dabar galvoju – iš kur tiek drąsos…”- kalba LŽŪA auklėtinis ir mena, kad jam puikiai sekėsi vadovauti tokiam paradui. Patirtis įgyta didelė , o meilė saviveiklai, dainoms – visam gyvenimui. Ji pravertė ir dirbant, ir kuriant ansamblį “Nalšia”.

“Aš visus kursiokus iš esmės buvau įsukęs, beveik nė vieno nebuvo, kad neturėtų kokios veiklos, nes ja užsiėmęs žmogus pajunta, kad gali kažką daugiau, kad yra reikalingas”,- akcentuoja p. Rimantas.

Nuo eilinio iki ministro

Gavęs diplomą jaunas miškininkas išvyko į Rietavą, bet esą tai buvo klaida, nes toli nuo gimtinės, o reikėjo padėti tėvams. Važiuoti į Rietavo miškų ūkį jį pastūmėjo jo plati visuomeninė veikla ir dramos studija, kuri laimėdavo aukštas vietas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje sovietų sąjungoje. Tiesa, greitai Rimantą pašaukė į kariuomenę ir jis atsidūrė Elektrostalyje, Maskvos srityje, kur daugiau nei pusė kuopos sudarė lietuviai.

“Bet kai sugrįžau iš armijos, pasijutau nereikalingas, ilgai visur važinėjau, ieškojau darbo, bet nesisekė… buvo žiema, trūko pinigų, teko ir pašalti… Po klajonių nuėjau į Miškų ūkio ministeriją, pasiskundžiau. Man liepė važiuoti į Ukmergę, kur mane miškų ūkis priėmė inžinieriumi, pradžiai davė vos ne vasarinį būstą, nors vasaris buvo šaltas. Greitai išrinko ir profsąjungos pirmininku, kas daug laiko atėmė, tačiau įgavau patirties ir pakilau iki vyriausiojo inžinieriaus. Tuomet mane pastebėjo ministras Algirdas Matulionis – vieną gražią dieną ūkio direktorius Antanas Hofmanas pasišaukė mane ir pasakė, kad ministras kviečia. A. Matulionis buvo įžvalgus, nedaugiažodžiaujantis. Sako: “Sėsk. Nuo pirmos ateinančio mėnesio dienos važiuosi į Nemenčinę dirbti miškų ūkio direktoriumi”. Aš tada jau buvau vedęs savo studijų draugę agronomę Genovaitę ir jau vaikai gimę, pagaliau įsikūręs, sodelis ir daržas pasodintas”, – karjeros vingį prisimena Rimantas.

“Na jaunas esi, pasisodinsi sodelį, o jei ne sodelį, tai sodą ir namą pasistatysi, važiuok, ten labai reikia, direktorius nuvarė ūkį”, – jauno specialisto argumentus užginčijo ministras. O jo pozicija buvo tokia: jei nesutiksi, daugiau niekada nieko nesiūlys.

“Taip nuo liepos pradėjau vadovauti Nemenčinės miškų ūkiui, kur daug kas užmesta, personalas rusakalbis. Kai pradėjau viską lietuvinti ir aktyvinti, kilo didelis nepasitenkinimas, net pas ministrą važiavo, skundė … Bet viskas susitvarkė ir po trejų metų Nemenčinė miškų ūkių tarpe užėmė trečiąją vietą. Iki tol reikėjo ne tik įsikurti, viską sutvarkyti, pora prasigėrusių girininkų išvyti, o kitus paprotinti. Bet neskirsčiau, ar lenkas, ar lietuvis, ar rusas, svarbu – geras specialistas. Prasidėjus rekreacijos bumui mūsų ūkis tapo pavyzdiniu kuriant poilsiavietes, vieną net sąjunginei apžiūrai pristatėme: daug darbo buvo įdėta – iš sąvartyno įrengta poilsiavietė su takais, apšvietimu, tvenkiniais. Apžiūroje laimėjome antrą vietą”,- džiaugėsi buvęs ūkio vadovas.

Po šešerių metų šiame poste Nemenčinės, Vilniaus ir Šalčininkų miškų ūkiai buvo sujungti į Vilniaus miškų ūkio gamybinį susivienijimą, o R. Klimas paskirtas jo direktoriumi.

Kėlė pakraščius

Šis laikotarpis, anot p. Rimanto, buvo pats įdomiausias jo darbinėje karjeroje. “Aš tuomet pakeičiau susivienijime nusistovėjusią darbo praktiką, pasiekiau, kad taptume viena įmone iš trijų. Buvo 36 girininkijos, aš jungiau visus girininkus, kas ketvirtį rengėme suvažiavimą vis kitoje girininkijoje. Vyravo labai demokratiška tvarka, visi kalbėjo apie planus ir problemas drąsiai, reiškė nuomonę, o tai davė gerą rezultatą. Taip pat siekiau stiprinti ne centrą, kaip buvo įprasta, o pakraščius: sparčiai kėlėme Mickūnus, Rūdininkuose pastatėme didžiulį medienos cechą, Pabradėje – miško ruošos centrą, Nemenčinėje tvarkėme gyvenvietę, kitą aplinką ir pan. Vilniaus kraštui tai buvo ypač svarbu, nes kartu kūrėsi ir darbo vietos, plito kultūra…”,- niuansus aiškina pašnekovas.

Jis primena, kad buvo ir visuomenininkas, subūrė ansamblį “Nalšia”, kurio pradžia buvo kukli. “Bet greitai išgarsėjome, susisiekėme su Ažvinčiais, daug važinėjome, rinkome liaudies dainas. Nustebinome ir Vilniaus rajono valdžią, nes čia koncertai vyko rusų kalba. Mus 1987 m. per spalio revoliucijos metines pakvietė koncertuoti – rajono valdžia žinojo tik tiek, kad dainuojame ir šokame. Tai kai išgirdo mūsų lietuviškas dainas, plojo ir gyrė, o antrasis partijos sekretorius paprašė, kad repertuare būtų ir rusiškų dainų. Bet pasakiau, kad mūsų ansamblis folklorinis ir kitoks nebus, tiesa, tą jis suprato. Vėliau važiavome ir į Lenkiją, į folkloro ansamblių šventę, kur mus labai šiltai priėmė… štai toks gyvenimas”,- akcentavo “Nalšios” įkūrėjas.

Ansamblį tuomet jau pakvietė festivalis “Skamba skamba kankliai”, pastebėjo spauda, televizija, kolektyvas plačiai išgarsėjo. Dabar į jo jubiliejus Rimantas kviečiamas kaip įkūrėjas ir veteranas, esą per 35-metį buvo pagerbtas “visame gražume”.

Tęsia plačiašakę veiklą

Rimantas nuobodžiauti ir dabar neturi kada – tradiciškai tęsia savo plačiašakę veiklą: prižiūri gimtinę, kur be muziejinės sodybos dar turi apie 8 ha miško, šiek tiek dirbamos žemės. Neapleidžia ir dainų. “Dabar dažniau renginiuose dainuojame dviese, nors buvome keturiese. Mano bičiulis Jonas Srėbalius, su kuriuo kartu tarnavome armijoje, yra istorikas, visuomenininkas, jis išmoko groti dūdmaišiu ir cimbolais, tai koncertavome Vilkijoje, Paliesiaus dvare, Vilniuje žemaičių sueigoje ir kitur. Kitas ansambliuko narys – Mindaugas Milinavičius, daugelio talentų meistras: architektas, medžio drožėjas, dainininkas, poetas… Visos mūsų dainos remiasi į tradicijas, liaudies kūrybą, bet yra ir poetų žodžiais”,- aiškina miškininkas ir tikina, kad dienos labai greitai bėga. Dalį laiko atima ir kasdienė buitis Nemenčinėje, kur gyvena nuo pat atvykimo į ją dirbti pradžios, taip pat Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos veikla, kurioje prieš dešimtmetį reiškėsi labai aktyviai, ypač dėl žemės reformos ir saugomų teritorijų problemų žmonėms atsiimant nuosavybę.

Šiandien jį ypač neramina visuomenės supriešinimas ir jos sąmonės nuodijimas per žiniasklaidą. “Keista, kad liejasi toks tendencingas suplanuotas negatyvas, ypač stebina nacionalinis transliuotojas, kuris netarnauja visuomenės vienijimui, o pataikauja erzinimui, dažnai labai rafinuotai ir be atkirčio”.

Kur to priežastys? R. Klimo nuomone, sunku gal visas sudėlioti, bet tai laikoma tarsi demokratijos išraiška… išlindo nuolatiniai kritikai bei visažiniai genijai, norintieji susireikšminti ir lipantys ant altoriaus… Erzina vadinami pokalbiai dėmesio centre ar panašūs, kur kalba vien neklystantys…

Gaila, kad visuomenei trūksta harmonijos, taip pat ir valdžiai. Bažnyčia, jo manymu, dėl to turėtų užimti aktyvesnę, svaresnę poziciją, visuomenės veidas ir siela jai turėtų labiau rūpėti…

“Man rūpi ir Lietuvos kaimo likimas, tai skaudi tema. Įstatymai nėra palankūs regionų, kaimo reikalams, pavyzdžiui, teritorijų planavimo įstatymas faktiškai įteisina kaimų naikinimą: jame sugrupuoti kaimai į grupes – vieni turi teisę augti ir didėti, o kitur viskas uždrausta – jokių statybų, jokių remontų… Dažnai akcentuojama, kad nuo pokario labai padidėjo Lietuvos miškingumas. Bet kieno ir kokių žemių sąskaita? Atsakymo nėra, kad išnykusių kaimų, vienkiemių, tremtinių sąskaita, ypač Rytų Lietuvoje, iš kur išvažiavo daug lenkų, o kaimelių ar vienkiemių pėdsakų neliko nė ženklo. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo apsodinta mišku tūkstančiai hektarų, tas pats vyko ir kitur – taip išnyko ir atmintis…Oficialiai kalbama tik apie nederlingų žemių apželdinimą, gamtinio karkaso atkūrimą”,- apgailestauja paveldo puoselėtojas.

Koks jo požiūris į miškų išsaugojimą, visuomeninius žaliųjų judėjimus? “Nedrįsčiau labai apibendrinti, nes pats asmeniškai dalyvavau įvairiausiose visuomeninėse struktūrose. Visuomeninė iniciatyva – puiku, bet vienos yra svarbios ir gyvybiškai būtinos, o kitos – tik dėl pasirodymo ar kitų interesų, pavyzdžiui, kad ir kormoranų ar bebrų gynimo,- aiškina R. Klimas ir priduria, kad nusipelnęs miškininkas Algirdas Brukas mano, jog miško derlių, jei jis pribrendo, reikia surinkti. – Bet smulkių sengirių gabaliukų nereikėtų iškirsti – jie niekam netrukdo, galima palikti ir bus įdomu vaikaičiams pažiūrėti, kaip jie atrodys po keliasdešimt metų. Į kiekvieną seno miško kirtimą reikia žiūrėti labai atsakingai”.

Vis dėlto jo nepiktina plyni kitimai, nes tokie kirtimai nedidelėmis birželėmis yra racionalesnis būdas, miškas ten ir savaime atsikuria. “Lietuvos mišką, kuris yra margaspalvis pagal amžių ir rūšis, reikia tausoti ir valdyti išmintingai. Pas mus nėra visiškai neliestų masyvų, visur jau žmogaus praeita, tai ne taiga, bet remtis reikia mokslo tyrimais, miškotvarkos medžiaga. Miško vertė – daug daugiau nei mediena”,- pažymi veteranas.

Jis nesureikšmina ir profesinės kartų dinastijos. Nors sūnus Arūnas baigė Miškų ūkio fakultetą, bet po trejeto metų nutarė, kad reikia kurti savo verslą ir užsiėmė nekilnojamuoju turtu, o dukra Rūta studijavo VU ekonomikos vadybą ir dirba Aplinkos ministerijos skyriaus vedėja. Anūkas Eimantas pasuko į kompiuterijos sritį, o anūkė Rugilė dirba banke. “Kartų profesija – tai daugiau žaidimas, svarbiausia, kad žmogus būtų sąžiningas ir gerai atliktų savo darbą”,- įsitikinęs p. Rimantas.

Nuotraukos iš Rimanto Klimo archyvo

Šaltinis: miskininkas.eu

2020-02-04