Naujienos

2020 - 04 - 19

✅Prof. akad. St.Karazija: Pamąstymai apie aplinkosaugą ir miškus

Pasaulis, ilgus amžius beatodairiškai naudojęs gamtos turtus, XX amžiuje, o ypač po to, kai pastebimai ėmė kisti meteorologinė aplinka, kurios kitimo galima priežastimi įvardijama ūkinė žmogaus veikla, susirūpino gamtosauga. Šiuo metu viso pasaulio mokslininkų, aplinkosaugininkų ir politikų dėmesys nukreiptas į dvi pagrindines aplinkos apsaugos problemas – tai biologinės įvairovės išsaugojimas ir klimato kaitos stabdymas. Abi šios problemos sudėtingos, įvairialypės ir daugiapakopės, o joms spręsti priemonės toli gražu ne visada sutampa. Kaip aplinkosauginės problemos sprendžiamos Lietuvoje, analizuoja žinomas šalies miškininkas, akademikas prof. habil.dr. Stasys Karazija. Siūlome susipažinti.

Reikia koncentruotis į esmines problemas. Pagaliau ir pasaulinės bei regioninės organizacijos, keliančios šiuos aplinkosauginius klausimus, nesugeba organizuoti pasaulio visuomenės radikaliam ir racionaliam jų sprendimui. Suprantama, kad šių sudėtingų problemų sprendimui reikalingos visų žmonių, visų pasaulio piliečių pastangos, kiekvieno savoje sritye, savoje aplinkoje. Tačiau, sprendžiant problemas pasauliniu mastu, turėtų būti nustatomi prioritetai į pirmą vietą statant kovos priemones su tais reiškiniais, kurie kelia didžiausią pavojų. Keistokai atrodo situacija, kai pasaulis abejingai stebi milijonų hektarų miškų gaisrus Australijoje, Rusijoje (Sibire), Pietų Amerikoje, kai į atmosferą išmetama šimtai milijonų tonų dujų, didinančių šiltnamio efektą, o baudžiamas pilietis, susikūręs lauželį savo sode, kad sudegintų lapus, nors, vis daugiau draudžiant cheminių medžiagų naudojimą, tai lieka vos ne vienintele priemone kovojant su ligomis ir kenkėjais.

Lietuvos situacija. Bet palikę pasaulines problemas kiek nuošaly, pažvelkim į šių problemų keliamų klausimų sprendimų situaciją Lietuvoje.

Visų pirma, pastebimas naudojamų priemonių prieštaravimas (arba bent jau nevienodas vertinimas) paminėtoms dviems problemoms spręsti. Lietuva atsiskaito Europos Sąjungai dėl abiejų šių problemų sprendimo priemonių: dėl klimato kaitos – pagal surišamo ir konservuojamo CO2 kiekio rodiklius, ir dėl biologinės įvairovės išsaugojimo – pagal saugomų teritorijų ploto bei jų funkcinės struktūros rodiklius. Tačiau šalies viduje, ypač iš gamtosaugininkų pusės, jaučiamas teikimas prioriteto bioįvairovei, klimato kaitos problemai skiriant mažesnį dėmesį. Štai „LR teritorijos bendrojo plano (iki 2030 m.)“ projekte siūloma siekti, kad „brandžių ir perbrendusių medynų ploto dalis turėtų būti ne mažesnė kaip 40 proc.“. Tai dėl biologinės įvairovės. Tuo tarpu visi miškų mokslų tyrimai, visos medynų augimo eigos lentelės rodo, kad didžiausias medienos prieaugis yra, taigi ir daugiausia CO2 sukaupiama, jaunuose ir pusamžiuose medynuose. Perbrendusių medynų medienos prieaugis mažas, CO2 balansas neutralus – kiek sunaudojama tiek ir atpalaiduojama. Todėl toks didelis brandžių ir perbrendusių medynų plotas tikrai nepasitarnauja klimato kaitos mažinimo tikslams. Vargu ar jis daug padeda ir biologinės įvairovės didinimui, bet apie tai vėliau. Žinoma, ir pajamų iš miško gavimo prasme tokia medynų amžiaus struktūra nenaudinga.

Štai čia ir prasideda disputas tarp miškininkų ir gamtosaugininkų. Pastarieji kaltina miškininkus, kad jiems rūpi tik pinigai. Ar iš tikrųjų taip?

Darnus miškininkavimas- kas tai yra? Dar XIX amžiuje Vakarų Europos (šveicarų ir vokiečių) miškininkai sukūrė darnaus miškų ūkio teoriją, kurią įgyvendinant siekiama, kad miškuose būtų tolygus medynų pasiskirstymas pagal amžių. Tai padeda sukurti miško bendrijų įvairovę, kuri labai glaudžiai siejasi su augalijos ir gyvūnijos rūšių įvairove. Šiuo metu darnaus miškų ūkio principai taikomi visų Europos šalių miškuose, jais remiasi ir Lietuvos miškų ūkis.

Šiais laikais kiekvienas miškų mokslus studijuojantis jaunuolis įsisąmonina, kad miškas turi trejopą funkciją – ekonominę, ekologinę ir socialinę. Daugumą, jei ne visas, ekologinę ir socialinę funkciją gerinančių priemonių įgyvendina miškininkai. Tačiau negalima ignoruoti ir ekonominės miško naudos. Miško gėrybės buvo žmogaus naudojamos nuo pat Homo sapiens atsiradimo žemėje, o bent jau nuo Nojaus laikų miškas tikrai buvo kertamas medienos panaudojimo tikslu. Dabar mediena naudojama daugelio žmogaus poreikių tenkinimui, o pajamos iš medienos, be kita ko, naudojamos ir gamtosauginių (ekologinių) priemonių įgyvendinimui. Taigi miškininkams rūpi ne vien pinigai. Jiems rūpi subalansuotas aukščiau minėtų trijų funkcijų tenkinimas.

Apie skleidžiamą dezinformaciją. Kvalifikuoti ekologai taip pat supranta įvairiapusišką miško reikšmę ir įvairių jo funkcijų derinimo svarbą. Tačiau visuomenei dažnai peršama kitokia nuomonė. Tai daro įvairių gamtosauginių organizacijų nariai ir rėmėjai, mylintys gamtą, bet turintys labai menką supratimą apie gamtoje vykstančius natūralius procesus, apie rūšių ir bendrijų ekologiją. Jie vadovaujasi lozungais ir kai kuriais nugirstais ekologijos mokslo fragmentais, ir visiškai ignoruoja miškų mokslą, vadindami jį seniena, atgyvena ir t.t. Į juos būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu jie neturėtų įtakingų rėmėjų. Deja, yra ekologų (arba bent ekologais save laikančių), gamtosaugininkų (o gal gamtosaugos verslininkų?), dirbančių aplinkosaugos srityje ir iš to gyvenančių, skleidžiančių vienapusiškas žinias apie mišką ir miškų ūkį, mokslo teiginius apipindami įvairiomis pasakomis.

Neseniai sukurtame „Valstybės kino metraštyje: Lietuvos miškai nacionalinis turtas ir Lietuvos raudonoji knyga“ pateikta gerų ir teisingų minčių apie Lietuvos miškus ir biologinę įvairovę, bet iš jų disonansu išsiskiria Saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės niekuo nepagrįsti teiginiai. Dar didesne dezinformacija persunktas 15 min. tribūnoje paskelbtas Andriejaus Gaidamavičiaus straipsnis „Ar ekologinis neraštingumas taps kliūtimi įsteigti Punios šilo rezervatą?“

Štai jie ir paskatino paanalizuoti kai kuriuos ekologinius dėsningumus, jų taikymą miškų ūkyje ir saugomų teritorijų tinklo formavime.

Pradėkime nuo kenkėjų reikšmės miškui. Ginčai šiuo klausimu ypač paaštrėjo pastaruoju metu vykstant diskusijai dėl Punios šilo ateities. Gamtosaugininkai , tarp jų ir A.Gaidamavičius, o netiesiogiai ir R.Baškytė, šaukia, kad kenkėjai miške joks blogis, kad tai natūrali miško ekosistemos dalis, kad reikia leisti gamtos jėgoms pačioms tvarkytis, nesikišant į natūralius procesus, ir viskas išsispręs savaime. Tuo tarpu akivaizdūs faktai rodo, kad Punios šile jau žuvo dešimtys tūkstančių eglių vien todėl, kad nebuvo laiku įsikišta, o ir toliau nesiimant jokių priemonių grėstų didesnės dalies bent kiek storesnių eglių žūtis. Tai tikėtina, jeigu visas Punios šilas būtų paskelbtas rezervatu ir uždrausti bet kokie kirtimai. Panašus procesas jau vyksta Belovežo girios rezervate. A.Gaidamavičius, samprotauja, kad Belovežo girios rezervato eglynai žūva todėl, kad rezervatas ten įsteigtas tik prieš 90 metų (!), kad dar nesusiformavo „tikras“miškas. Kada susiformuos tas „tikras“ A.Gaidamavičiaus nepaaiškina, matyt, ir pats mažino. Neteisus A.Gaidamavičius ir dėl Belovežo girios rezervato amžiaus. Gal tokiu pavadinimu jis ir toks. Tačiau Belovežo giria dar nuo Vytauto ir Jogailos laikų buvo didikų medžioklės plotai. O tokie miškai, kaip rodo miškų istorijos tyrimų duomenys (žiūr.A.Brukas ir kt. Sūduvos miškai,2019), iki pat Žečpospolitos žlugimo buvo saugomi nuo intensyvaus naudojimo. Panašus statusas buvo ir carų laikais.

Gamtosaugininkai, matyt, aklai remiasi dviem ekologijos mokslo postulatais: pirma, kad visi organizmai turi savo antagonistus, visi kenkėjai – juos pažeidžiančius antrinius kenkėjus, ir antra, kad visos epidemijos, epizootijos, epifitotijos ir kenkėjų proveržiai turi pradžią ir pabaigą, o gamta po jų pati sugeba atsikurti. Šituose postulatuose yra tiesos, bet jų negalima suabsoliutinti. Reikalas tas, kad kiekviena ekosistema yra stochastinė sistema. Ekologija – tai ne matematika, kur du kart du visada bus keturi, ir ne fizika (nors fizikoje kai kurie reiškiniai atomo lygyje taip pat turi tikimybinį pobūdį). Ekosistemoje ryšis tarp vienas kitam kenkiančių ar padedančių organizmų priklauso nuo daugelio tarpusavy nesusijusių sąlygų ir bent vienai iš jų kiek pakitus sutrinka ir ryšis. Žievėgraužiui ar kitam kenkėjui išplitus nebūtinai tais ar artimiausiais metais masiškai pasirodys ir jų priešai, jie dažnai pasirodo tada, kai kenkėjai jau būna padarę daug žalos. Pagaliau ir antagonizmo lygis tarp priešiškai vienas kitą veikiančių organizmų toli gražu ne vienodas. Ekologijos vadovėliuose ryšių tarp rūšių vaizdumui padidinti pateikiama pavyzdžių ekologinių grandinių, kuriose ryšis tarp gretimų grandžių iš tikrųjų yra lyg ir logiškas, o kai sugretini pirminę grandį su paskutine gaunasi anekdotiška išvada.

Antras postulatas, kad visi kataklizmai praeina – iš esmės teisingas. Taip, kataklizmai praeina. Savaime praėjo maro epidemijos, viduramžiais nusinešusios dešimčių ir šimtų milijonų žmonių gyvybes; žmonija nežuvo, nors niekas su maru tuo metu aktyviai nekovojo, nes neturėjo tam nei žinių, nei galimybių. Praeis ir koronaviruso pandemija, kuri, tarp kitko, šluoja gi tik senius. Praeina ir gaisrai, uraganai, sausros, baigiasi po šių katastrofų prasidėję kenkėjų bei ligų proveržiai. Gamta nežūva, bet kartais ji gerokai pakinta. Per kelias dešimtis ar šimtus metų atsikuria miškai ar kitos ten buvusios ekosistemos. Tačiau kokia viso to kaina?

Kai žmonių Žemėje buvo ne milijardai, o tūkstančiai, nebuvo problemos. Žmonės išsigąsdavo, pagarbindvo reiškinį, kaip dievybę, perkeldavo savo buveinę į kitą vietą, kur nebuvo tos katastrofos padarinių, ir gyveno toliau. Bet XXI amžiuje, kai žmonių mūsų planetoje beveik 8 milijardai, o dalis jų badauja, leisti žūti gamtos turtams, kai gali juos išgelbėti ir panaudoti žmonijos labui, būtų nusikalstamas aplaidumas. O R.Baškytė čia nemato problemos; jai kelia siaubą pasakymas „medis pūva“, ji teigia, kad obuolio puvimas ir medienos irimas yra nieko bendro neturintys procesai. Na, studijuojant geografiją ekologijos gal ir nedėsto, bet tiek metų vadovaujant gamtosaugai nežinoti ekologijos abėcėlės – nedovanotina.

Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su ekologija, žino, kad kiekvienoje funkcionuojančioje ekosistemoje yra trys organizmų grupės, atliekančios skirtingas funkcijas – tai producentai, konsumentai ir reducentai. Pastarieji ardo negyvą organinę medžiagą, ją mineralizuoja ir vėl įtraukia į biologinę grandinę. Ir nesvarbu ar tai obuolys, ar mediena, ar vilko lavonas, nesvarbu, kad juos ardo skirtingų rūšių mikroorganizmai (kurių, kaip žinia, milijonai), bet tai yra tas pats redukcijos procesas, tas pats puvimas. Mediena pūva! To pasėkoje, be medžiagų, kurios grįžta į dirvožemį, išsiskiria ir CO2, apie kurį dabar tiek daug kalbama. Taigi pūdydami medieną ne tik prarandame vertybes, kurias galėtume panaudoti žmonių gerbūviui, bet dar ir teršiame gamtą. Natūralioje gamtinėje ekosistemoje gali būti CO2 lygsvara – kiek jo panaudoja producentai biomasės gamybai , tiek išskiria reducentai. Po įvairių katastrofų miške, kai žūva daug medžių, ši lygsvara sutrinka; tada lieka du keliai – leisti visai medienai supūti ir taip padidinti CO2 emisiją į atmosferą ir teršti orą arba konservuoti šią medieną gaminiuose, sumažinant CO2 emisiją.

Platus klausimas – saugomų teritorijų sistemos formavimas. Apsiribokime rezervatų klausimu, kadangi apie juos daugiausia kalba minėtieji autoriai. Ir kalba neteisingai. A.Gaidamavičius rašo, kad 1 proc. Lietuvos miškų, esančių 40-je rezervatų, yra „vienintelis procentas "nuo išnykimo saugo visą Raudonąją knygą“. Negi didysis "ekologinio raštingumo mokytojas" nežino, kad EB svarbos buveinių, kertinių miško buveinių jų ieškotojai daugiau rado ne saugomose teritorijose, ne rezervatuose, o ūkiniuose miškuose, kad kai kurie botanikai siūlo peržiūrėti saugomų teritorijų dislokaciją, nes kai kuriuose ūkiniuose miškuose randa daugiau saugotinų augalų negu dabartiniuose botaniniuose draustiniuose. R.Baškytės kažkur nugirstas teiginys (girdėjo,kad „zvanijo“ tik nežino kurioj bažnyčioj), kad tik 10000 ha plote gali vystytis natūralus miškas, neturi nei teorinio pagrindimo, nei praktinio patvirtinimo. Pelkėje rezervatinis režimas turi apimti visą jos plotą, nes bet koks hidrologinio režimo pakeitimas vienoje pelkės dalyje atsilieps visai pelkei. Sausesnėse augimvietėse natūraliam miško bendrijų raidos procesui rezervatinio miško ploto dydis neturi esminės reikšmės. Todėl Europoje, neskaitant Belovežo, vyrauja nedidelio ploto miškų rezervatai. Svarbu tik, kad jis būtų apsuptas miško.

Šiuo požiūriu Punios šilas tam yra visiškai netinkamas. Didelio ploto rezervato reikėtų norint pasiekti, kad būtų ir žvėrių savireguliacija, kad būtų pakankamas kiekis stambiųjų plėšrūnų, reguliuojančių augalinius resursus naudojančių žolėdžių gyvūnų bandos dydį, kad pastarieji nenusiaubtų miško taip, jog jame nebeliktų nieko vertingo. Tačiau tuo atveju 10000 ha plotas yra toli gražu nepakankamas. Tokio tipo teritorijos yra žymiai didesnės, pavyzdžiui, Kriugerio nacionalinis parkas Pietų Afrikos Respublikoje užima 2 milijonus hektarų.

Klausimas: kiek gi tų rezervatinių miško teritorijų reikia Lietuvoje?

Rezervatai skirti miško bendrijų natūralių raidos procesų išsaugojimui, jų stebėjimui ir tyrimui. Tą lyg pripažįsta ir A.Gaidamavičius, ir R.Baškytė. Tam esamų rezervatų visiškai pakanka. Reikia tiktai juos tinkamai panaudoti. Biologinės įvairovės rezervatai neišsaugos. Biologinę įvairovę turi saugoti visi miškai, diegiant juose gamtai artimo miškų ūkio principus. Šių principų ir technologijų sukūrimui turi pasitarnauti gamtinių procesų tyrimai rezervatuose. Deja, šie tyrimai dėl lėšų stokos, o dažnai ir dėl kai kurių valdininkų abuojumo ir mokslininkų nepakankamo jų svarbos supratimo, nėra deramai vykdomi arba visai nevykdomi. Jeigu rezervatai bus tik tam, kad koks nors valdininkas retkarčiais užklystų (kaip R.Baškytė į ANP po 50 metų), tai jie neatliks savo funkcijos ir bus tik bereikalingas medienos pūdymas. Niekaip negalima sutikti su R.Baškytės teigimu, kad reikia tik stambių rezervatų, o smulkių „pabarstymas“ nieko neduos. Priešingai, biologinę įvairovę geriausiai gali išsaugoti medynų rūšinės sudėties ir amžiaus įvairovė ir „pabarstymas“ tarp jų mažų, kertinių buveinių tipo, neliečiamos gamtos kampelių, iš kurių susidarytų tie A.Gaidamavičiaus pageidaujami „žalieji koridoriai“.

Kai kurių gamtosaugininkų nuolat kartojamas posakis, kad gamta geriau žino kaip jai tvarkytis, yra vienpusiškas. Gamta žino, kaip jai tvarkytis, o žmogus žino kaip jam tvarkytis. Jeigu iš tikrųjų gamtą saugom žmogui, tai turi būti simbiozė tarp gamtos ir žmogaus. Žmogus yra protingiausias Dievo, ar gamtos, kūrinys. Jis kuria mokslą, atskleidžia gamtos dėsnius. Jis geriausiai gali pasakyti kaip tą simbiozę tarp gamtos ir žmogaus įgyvendinti. Taigi neignoruokim žmogaus. Duokim ir jam vietos pasaulyje ir Lietuvoje. Nevarykim paskutinio lietuvio iš Tėvynės. Keistai skamba R.Baškytės dūsavimai, kad Lietuva nebėra ištisai apaugusi miškais, kaip buvo priešistoriniais laikais, kai žmonių nebuvo. O A.Gaidamavičiaus atviras melas, kad Lietuvoje šiuo metu tėra tiek pat miškų, kaip ir prieškariu, ir kad rezervatai plynai kertami, tiesiog stulbina.

Apibendrinant. Baigiant norisi palinkėti visiems miškininkams ir gamtosaugininkams, ekologams, mokslininkams ir praktikams, visiems, kuriems rūpi Lietuvos gamta, jos išsaugojimas ir racionalus panaudojimas, darnaus darbo, pasiūlyti susėsti už vieno stalo ir, vadovaujantis ne emocijomis, šūkiais ir gandais, o argumentais ir faktais, aptarti gamtos apsaugos problemas ir jų sprendimo būdus, taip pat ir tų gamtosaugai iš ES gaunamų milijonų tikslingo panaudojimo klausimus.

Prof.habil.dr.akad.-emer. Stasys Karazija
2020 m. balandis.