Naujienos

Nerijus Kupstaitis – miškininkystės mokslų daktaras iš trečios miškininkų kartos

Portalo Miskininkas.eu kalbintas Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis sako  galįs labai daug pasakoti apie savo mokslus, darbus, šeimą. Jis jau du dešimtmečius dirba Aplinkos ministerijoje už miškus atsakinguose padaliniuose. Tad paatvirauja ir apie sprendimų priėmimo užkulsius. Miškų politika, pasak specialisto, yra menas, kaip tu gebi suderinti skirtingus žmonių poreikius miškams, žinoti, kas yra teisinga mūsų miškams ir žmonėms.

[...] „Kai Miškų departamentas atsiskyrė nuo Saugomų teritorijų, aš dirbau su privačių miškų savininkais. Ten aš galėjau pritaikyti tai,  ko išmokau Vokietijoje.  Ir man būdavo labai liūdna, kad Lietuvoje viskas juda labai lėtai, nes aš žinojau ir mačiau, kad viską galima daug greičiau ir geriau padaryti. Tik vėliau supratau, kad tai nėra greiti procesai, nes žmonių mąstymas ir mentalitetas taip greitai nesikeičia. Kai pradėjau dirbti, miško savininkas dažniausiai dar buvo laikomas vagimi. Visiems atrodė, kad jei jis jau gavo miško, tai jam rūpi kuo greičiau jį nusikirsti ir gauti dolerį. Ir dabar tokios mintys dar gajos. Dabar jau 30 metų gyvenam su privačia nuosavybe, tai tikrai negali skųstis, kad savininkai nejaučia atsakomybės už savo miškus. To nėra, todėl laikas būtų leisti daugiau spręsti pačiam savininkui. Aš tai visą laiką propagavau, bet anksčiau tai buvo labiau utopinės mintys. Pastaruosius 10 metų daugiausia dirbu su miškų politikos strateginiais dokumentais ir teisės aktais. Smagiausia, kai dėliojame tuos strateginius dokumentus į priekį, kai žiūrime į ateitį. Tai suteikia energijos, nes jei būtų tik rutininiai darbai, tai sakyčiau, kad reikia ką nors kita daryti. Kas septynerius metus būna europinis planavimas, kas dešimt metų peržiūrime nacionalinę programą, tada prasimuša optimizmas“, – mintimis dalijasi Miškų politikos grupės vadovas. [...]

[...] „Kai aš kalbu apie miškų politiką, turiu galvoje, kad tai nėra tik miškas, tai yra ir žmonės. Miškas savaime – nėra politika, nes žmonės miškui nereikalingi, o atvirkščiai. Štai čia ir yra tas menas, kaip tau pavyksta į sprendimus priimančio lūpas įdėti tai, kas, tavo manymu, yra teisinga, nes visuomet remiuosi krūva patirčių ir kitų nuomonių. Tas gana skirtingai pavyksta su skirtingais galutinio sprendimo teisę turinčiais asmenimis. Jau dabar ministerijose tokia situacija, kad vis mažiau lieka sprendimus priimančių ne politikų. Lietuvoje susikūrėme sistemą, kurioje visi sprendimo teisę turintys asmenys yra politinio pasitikėjimo pareigūnai. Tai reiškia, kad tame lygmenyje turime nulį istorinės atminties, kad jie keičiasi kaip kojinės. Nebelieka tęstinumo. Anksčiau ar departamento direktorius, ar kitas taip vadinamas karjeros valstybės tarnautojas turėjo sprendimo teisę. Dabar tokių nebeliko. Net ministerijos kancleris – buvusi pagrindinė institucijos atmintis – jau ne karjeros tarnautojas, o politikas. Kartu su politine kadencija jis keičiasi, tad praktiškai tęstinumo nelieka.  Deja, labai liūdna, kad atsakingų politinio pasitikėjimo žmonių požiūris labai trumpas – toliau savo kadencijos nežiūri. Nebent prieš pat rinkimus, bet tai dažniausiai pataikavimas rinkėjams.  O miškas auga ilgai – mums reikia ilgalaikių kryptingų sprendimų. Mes negalime kas ketverius metus apversti plokštelę, jei nukirtau mišką, jis per tiek laiko neatsiras. Darbas su politine vadovybe tampa vis sunkesnis, nes labai trūksta ilgalaikio valstybinio požiūrio. Ir čia visose srityse taip… „– su liūdnoka gaida dėsto pašnekovas.[...]

Išsamų Rasos Liškauskaitės interviu su Nerijumi Kupstaičiu skaitykite portale miskininkas.eu ...>>>