Naujienos

A.Gaižutis: LMSA palaiko siūlymą įsteigti Privačių miškų direkciją

LMSA Generalinės Asambjėjos, vykusios 2008-04-04 Vilniuje, metu privačių miškų savininkai nusprendė kreiptis į LR Vyriausybę dėl Privačių miškų direkcijos įkūrimo. Išsamiau apie tai -  interviu su Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininku Algiu Gaižučiu. 
Kiek sutrumpintas pokalbio tekstas  spausdinamas 2008-04-08 dienraštyje  "Lietuvos rytas", žurnalisto Vakario Deksnio straipsnyje "Gilįn į mišką-mažiau tvarkos"

Siūlome susipažinti su pilnu interviu:

Tačiau privatūs miško savininkai kol kas nesijaučia esą lygūs su valstybinių miškų valdytojais – urėdijomis. Mat pastarųjų veiklą koordinuoja viena institucija – Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos.

Tuo tarpu privatininkai turi tik visuomeniniais pagrindais veikiančias asociacijas, o valstybės institucijose jų reikalais rūpinamasi daug mažiau ir interesai beveik neginami.

- Kas turėtų keistis, kad privatūs miškų savininkai nebesijaustų esą posūnių vietoje? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko Algio Gaižučio.

- Reikia turėti vieną konkrečiai už privačių miškų reikalus atsakingą valstybinę instituciją su sprendžiamuoju balsu. Blogiausia, kad šiuo metu privatų sektorių prižiūri dvi ministerijos.

Žemės ūkio ministerija administruoja ES struktūrinių fondų paramą, prižiūri, kaip įgyvendinama Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa, kuruoja kooperacijos ir kitas programas.

O Aplinkos ministerijoje privačiu miškų ūkiu rūpinasi tik keletas specialistų, kurie iš tiesų neturi realios teisės priimti kokius nors sprendimus. Praktika parodė, kad Aplinkos ministerijos ir jos sudėtyje esančio Miškų departamento struktūra, veikla ir finansavimas didžiąja dalimi taipogi nukreipti valstybinių miškų problemų sprendimui.

Todėl mes siūlome, kad Generalinės miškų urėdijos pavyzdžiu būtų įsteigta Privačių miškų direkcija. Tam pritaria daug specialistų. Kurti tokią tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pasiūlė IX Suvažiavimo rezoliucijoje ir Žemės ūkio rūmai.

Dalis Seimo narių labai aiškiai pasisako, kad reikia sujungti ūkininkavimo privačioje žemėje ir miškuose valstybinį valdymą, perduodant įgaliojimus vienai ministerijai, nes dabar daugelis savininkų turi ir dirbamos žemės, ir miško plotų.

- Tačiau ar ne per didelė prabanga privatininkams turėti atskirą tarnybą?

- Tai ne prabanga, o būtinybė. Besikuriantį privatų miškų ūkį prižiūrinčios tarnybos tikrai reikia.

Juk miško savininkai jau valdo maždaug pusę šalies miškų ploto. Žemės reformos metu miškų savininkais tapo šimtai tūkstančių piliečių. Kasmet paruošiama apie 2,5 milijono kubinių metrų medienos.

Numatomos ES struktūrinės paramos lėšos miškų ūkio priemonėms vykdyti 2007-2013 metais sieks 763 mln. litų.

Tai turės įtakos visam šalies ūkiui. Tačiau dar net nepradėtas kurti miško priežiūra ir apsauga užsiimsiančių privačių girininkijų tinklas.

ES dokumentuose aiškiai nurodyta, kad privačių miškų savininkai ir miškininkystės darbuotojai turi būti mokomi, šviečiami. Todėl tam turėtų būti skirta pinigų.

Manau, kad reikia kurti specialų fondą, kurio lėšos būtų skirtos privataus miškų ūkio sektoriaus bendrųjų reikmių programoms finansuoti.

Tačiau tam pirmiausia reikia, kad mūsų reikalus perimtų viena institucija. Juk kai dvi auklės – vaikas tarsi be galvos. Didžiojoje dalyje ES valstybių už miškų ūkio sritį atsakinga viena žemės ūkio, kaimo plėtros ir miškų ūkio reikalus kuruojanti ministerija.

LMSA pozicija - kuo savarankiškesnis bus privačių miškų reikalus kuruojantis struktūrinis padalinys, tuo geriau. Vien pakeičiant ministeriją "šeimininkę" miškų problemų neįmanoma išspręsti. Žemės ūkio ministerijoje, valdančioje kaimo plėtrai skirtus forndus,  dabar miškus dalinai kuruoja du-trys ir kitais reikalais užsiimantys pareigūnai. Aplinkos ministerijoje yra miškų departamentas, tačiau jis neturi lemiamo balso. LMSA ne kartą atkreipė Vyriausybės, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų vadovų dėmesį į persipinančius Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų įgaliojimus. LMSA prašė Vyriausybę patikslinti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų nuostatus. Reikia, kad būtų konkrečiai nurodyta, kokius iš ES struktūrinių fondų finansuojamus ir privačiam miškų ūkiui įtaką darančius kaimo plėtros, miško savininkų kooperacijos reikalus tvarko viena ir kita ministerija. Jau ne kartą esame siūlę Žemės ūkio ministerijoje iš specialistų miškininkų sudaryti struktūrinį privačių miškų padalinį, arba iš esmės peržiūrėti Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus funkcijas ir nustatyti jam didesnius įgaliojimus, o pačiam Miškų departamentui suteikti savarankiško departamento prie Aplinkos ministerijos statusą (įkurti jame direktoriaus pavaduotojo privatiems miškams pareigybę, įgalioti departamentą kuruoti miškų ūkiui, aplinkosaugai ir kraštovaizdžiui skirtas kaimo plėtros programas). Kita vertus, iki šiol daugiausia dėmesio, pastangų ir lėšų buvo skiriama tik valstybiniams miškams. Atėjo laikas pasirūpinti ir privačiais miškais. 

- Bet ar tai nereiškia, kad privatininkai meta iššūkį urėdijoms? 

- Jokiu būdu ne. Manyčiau, kad ir valstybiniai miškininkai yra suinteresuoti gerai funkcionuojančiu, profesionalių specialistų prižiūrimu privačių miškų ūkiu. Tokį sukurti galima tik sutelktai dirbant, bendradarbiaujant. Tad apie kokius nors karo kirvius kalbėti būtų naivu. Privatūs savininkai tikrai nesikėsina atimti miško plotus iš urėdijų. Dėl laukiamo urėdijų valdymo  reorganizavimo besibaiminantys prarasti darbus miškininkai kaip tik turėtų būti suinteresuoti  naujomis darbo vietomis privačiuose miškuose.  Manau, kad valstybinis miškų sektorius, nepaisant visur pasitaikančių problemų, valdomas išties neblogai. Kita vertus, šioje srityje privatininkai ir urėdijos iš esmės yra lygūs varžovai ar kolegos. Todėl nematome priežasčių, kodėl abiems pusėms negali būti vienodai atstovaujama valdžios institucijose.