Naujienos

*Svarbiausios nuostatos apie plyno kirtimo metu saugotinus medžius

Pavieniai medžiai plynose biržėse yra viena iš pastaruoju metu masiškai diegiamų gamtosauginių priemonių mišką kertant plynais pagrindiniais kirtimais. Dažnai jie vadinami savotišku įrankiu biologinei įvairovei miškuose palaikyti, miškų ūkio veiklai ekologizuoti. Deja, tolimam nuo miško ūkio žmogui terminas "pagrindinių miško kirtimų plynose biržėse paliekami (saugomi) medžiai" gali būti nepakankamai aiškus. Šį terminą aiškina Pagrindinių miško kirtimų taisyklės (paskutinis jų keitimas vykdytas LR Aplinkos ministro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr339), kuriose nurodoma, kad "plynas pagrindinis kirtimas – tai pagrindinių miško kirtimų būdas, kai pagal kirtimų taisyklėmis nustatytus normatyvus suprojektuotame ir atribotame miško plote iškertami visi medžiai, išskyrus biologinės įvairovės požiūriu paliekamus medžius, arba kai paliekamo po kirtimų medyno skalsumas tampa nedidesnis kaip 0,2".
Dabar galiojančios Pagrindinių miško kirtimų taisyklės nurodo kiek ir kokių medžių reikia palikti plynai kertamose biržėse. Nors šiame darbe visur rėmėmės šiomis taisyklėmis, tačiau jų nesuabsoliutinome. Bet kokios taisyklės, o juolab reglamentuojančios ūkininkavimą nuolat žmogaus veiklos pasėkoje kintančioje gamtinėje aplinkoje, vykstant politiniams pokyčiams bei miškų privatizacijai, o taip pat griežtėjant gamtosaugos reikalavimams negali būti amžinos ir nekeičiamos. Taigi, į medžių palikimą plyno kirtimo biržėse šiame darbe buvo žiūrima kiek plačiau, tame tarpe diskutuojant dėl kai kurių taisyklių nuostatų. Tikimės, kad į darbe pateiktus siūlymus bus atsižvelgta rengiant naujesnį Pagrindinių miško kirtimų taisyklių variantą.
Remiantis pasauline patirtimi, darbe naudota pagrindinių miško kirtimų, kaip komplekso grėsmių biologinei įvairovei, komponentų analizės ir jų svarbos rūšiavimo principas. Remiantis vietos regiono gamtinėmis sąlygomis ir miško ūkio politikos analize, kiekvienai iš svarbiausių grėsmių buvo numatytos grėsmes mažinančios priemonės. Paprasčiau sakant, įvairių priemonių komplekso, kurį apibendrintai galima pavadinti "pavienių medžių išsaugojimas plynų kirtimų metu" sudedamąsias buvo stengtasi išrikiuoti pagal jų svarbą palaikant miškuose biologinę įvairovę.
Didžiausiomis grėsmėmis laikyta netekimas (sunaikinimas mišką kertant plynai) tų objektų (tam tikrų medžių, pasižyminčių specifine verte biologinei įvairovei), kurie miške yra ir šiaip pakankamai reti, bet svarbūs retoms rūšims ir klimaksinėms miško bendrijoms, bei kurie ekologiniais ryšiais yra susieti su daugiau biologinės įvairovės rūšių bei aplamai konkrečiose sąlygose labiau didina biologinę įvairovę.
Papildomai buvo kreiptas dėmesys į saugotinų objektų vertingiausių savybių ilgaamžiškumą. Štai kai kuriomis sąlygomis paliekami biržėse medžiai gali būti nepakankamai atsparūs vėjui, ir dėl to išverčiami ar nulaužiami. Šiame darbe į tai taip pat stengtasi atsižvelgti.
Ruošiant darbą išanalizuota daug literatūrinių šaltinių apie vidutinių platumų įvairių miško gyvūnų rūšių ekologiją,  populiacijų ir bendrijų funkcionavimą, šiuolaikines gyvūnų ir augalų apsaugos nuostatas, ekologišką miško ūkį.
Pasaulinė patirtis rodo, kad natūraliame, žmogaus neveikiamame miške susiformuoja "natūrali" biologinė įvairovė. Pripažinta, kad didelėse natūraliai besivystančio miško teritorijose (ekosistemose)  biologinė įvairovė kinta nedaug arba teisingiau būtų teigti, kad biologinės įvairovės pokyčiai esti pakankamai lėti. Kai kurių gyvūnų pavyzdžiu įrodyta, kad pakankamai didelėse natūraliose miško ekosistemose konkrečių sistematinių grupių organizmų rūšių skaičius labai ilgą laiką gali būti beveik pastovus. Tai nereiškia, kad aplamai toje teritorijoje jokios rūšys neišnyksta. Ypač retos rūšys, žinoma, gali išnykti (dažniausiai dėl emigracinių procesų), tačiau tuo pačiu metu imigruoja kitos regione retos rūšys, ir bendras biologinės įvairovės rūšių skaičius išlieka beveik pastovus. Be to, natūraliame miške stebimas konkrečių rūšių vietinis išnykimas paprastai esti trumpalaikis reiškinys. Mat natūraliame miške retos rūšys išnyksta ne amžinai, ne ilgam, o tik kuriam laikui, nes tai atsitinka ne dėl buveinės sąlygų pasikeitimo, o dažniausiai dėl kitų veiksnių. Taigi, natūraliame žmonių nenaudojamame miške biologinė įvairovė kad ir kinta, bet per ilgą laiko tarpsnį išlieka pakankamai stabili.
Natūralus neeksploatuojamas miškas, lyginant su ūkiniu mišku, pasižymi keliomis unikaliomis ir biologinei įvairovei labai svarbiomis savybėmis (Tucker, Evans, 1997):
- dalis medžių medyne aiškiai vyrauja - yra aukštesni, jų lajos labai gerai išsivystę. Jie labai gausiai dera, o galingos lajos sukuria tinkamas vietas stambiųjų miško paukščių lizdams sukti;
- esti žymiai daugiau vidutinio amžiaus ir senų (storų) nudžiūvusių stovinčių medžių (lyginant su intensyviai eksploatuojamais miškais – apie 33 kartus; Angelstam, 1996) ir negyvosios medienos. Tai labai svarbu pirminiams uoksiniams paukščiams ir antriniams uoksiniams gyvūnams, negyvoje medienoje gyvenantiems bestuburiams, medieną pūdantiems grybams ir kitokiai biologinei įvairovei;
- miško lajų struktūra yra sudėtinga (medynai daugiaardžiai). Tai sukuria buveines rūšims su labai skirtingais poreikiais, ko pasėkoje bendrijų rūšinė sudėtis esti turtingesnė;
- medžių erdvinė struktūra labiau sudėtinga: medynai nebūna tokie tankūs – gausu atvirumų, aikščių, ko pasėkoje bendrijose esti dar daugiau rūšių;
- miškų horizontalioji struktūra yra mažiau fragmentiška. Miškai skiriasi priklausomai nuo augimviečių sąlygų, nuo anksčiau vykusių gaisrų, uraganų bei kitokio aplinkos poveikio. Šie skirtumai išsiskiria dažniausiai ne sklypų, o labiau kraštovaizdžio lygmenyje;
- krūmų ardas mažiau išsivystęs, o daugelyje vietų jo iš viso nėra.
Šiuo metu didžiausią grėsmę biologinei įvairovei ūkiniuose vidutinių platumų miškuose sukelia tokie svarbiausi veiksniai (pateikiami mažėjančios grėsmės eile; (Tucker, Evans, 1997):
- netinkamas (nepakankamai ekologiškas) miškų tvarkymas (senų medynų bei pavienių senų medžių nebuvimas ar nepakankamas jų kiekis; perdaug ankstyvas medžių kirtimo amžius, per mažas senų sausų medžių ir negyvos medienos kiekis miškuose, sumažėjusi medynų rūšinė ir struktūrinė įvairovė bei kita);
- miško (ypač natūralių ir pusiau natūralių perbrendusių medynų) kirtimai (pastovi buveinių degradacija ir kaita);
- rekreacija ir trikdymas (žmogaus vengiančių gyvūnų baidymas, augalijos ir dirvožemių degradavimas dėl mašinų naudojimo, žmonių trypimo);
- transporto infrastruktūros vystymas (natūralių buveinių praradimas ir degradavimas);
- buveinių fragmentacijos didinimas įvairiausios veiklos (daugiausiai energetikos, transporto ir kitokios plėtros) pasėkoje (miško gilumos buveinių praradimas ir degradavimas bei pakraščio, ekotonų buveinių gausinimas). 
Šiuo metu prieita išvados, kad norint palaikyti biologinę įvairovę ūkiniuose miškuose, geriausia ūkine veikla kiek įmanoma imituoti natūralius gamtoje vykstančius reiškinius. Mat biologinė įvairovė evoliucijos bėgyje gerai prisitaikė prie natūralių (nors ir ne būtinai dažnų) gamtos reiškinių, ir šios savybės nėra praradusi ir dabar. Tuo tarpu žmogaus veikla, neturinti natūralių analogų gamtoje, biologinei įvairovei yra dažnai pražūtinga.
Plynieji miško kirtimai gali būti natūraliai gamtoje kylančių pakankamai didelių gaisrų arba vėjo stichijos, kuomet dauguma medžių išverčiami su šaknimis arba nulaužiami, analogu. Taikant čia analizuojamą nuostatą miško ūkio praktikoje, daroma prielaida, kad mišką kertant plynai turi būti suformuojama aplinka kiek galima panašesnė į degimvietę arba uragano suniokotą mišką.
Nesileidžiant į labai detalią diskusiją dėl ūkinės veiklos ir natūralių gamtos reiškinių analogijos, šiame darbe akcentuojame tik kai kuriuos principus. Vienas jų, kad natūraliai augusiame (t.y. įvairiaamžiame ir įvairiarūšiame) miške natūraliai kilus gaisrui ar jį nusiaubus uraganui, dažniausiai dalis medžių (ypač pavieniai) išlieka gyvybingi. Tai reiškia, kad natūraliai besivystančiame miške net ir po stichinių nelaimių paprastai dalis medžių išlieka ir toliau auga naujai atsikuriančiame miške formuodami naujos kartos įvairiaamžį ir įvairiarūšį mišką.
Kitas svarbus aspektas, kad natūraliai besivystantys miškai esti, kaip taisyklė, įvairiaamžiai. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais intensyvėjant miško naudojimui, absoliuti pirmenybė buvo teikiama vienaamžių medynų formavimui, tuo pačiu beveik ignoruojant perbrendusių ir tikrąją (ne miškininkų deklaruojamą) gamtinę brandą sulaukusių medynų ar bent medžių buvimo būtinumą miške. Deja, toks ūkininkavimas kai kurių rūšių biologinei įvairovei yra pražūtingas. Dar vienas aspektas, kad natūraliuose miškuose kataklizmų paveiktose vietose esti daug negyvos medienos. Ūkiniuose miškuose tuo tarpu sausi medžiai iki šiol buvo gana operatyviai išimami.
Taigi įvairiaamžis miškas, kuriame išsaugoma dalis tikrąją gamtinę brandą pasiekusių (pasieksiančių) medynų bei pavienių medžių ir jų grupių, kur auga įvairių rūšių medžiai, kur esti nemažai negyvos medienos (sausų stovinčių medžių, stuobrių, virtelių) yra savotiškas miško su turtinga ir stabilia biologine įvairove modelis, vizija, ko turėtume siekti ūkiniame miške.
Šiame darbe analizuosime tik nedidelę dalį čia aprašyto modelio kertinių sudedamųjų dalių – modulių: aptarsime ką ir kaip reikia daryti, kad plynų kirtimų vietose atsikuriantys miškai būtų labiau  įvairiaamžiai, kad juose būtų senų pavienių medžių ir jų grupių, kad medžių rūšių įvairovė būtų didesnė bei būtų daugiau sausų medžių ir negyvosios medienos. Tai svarbios, bet ne vienintelės ir tikrai nepakankamos priemonės biologinei įvairovei mūsų miškuose išsaugoti. Tai pirmasis žingsnis pasukus praktiniu biologinės įvairovės palaikymo ir apsaugos mūsų miškuose keliu …