Naujienos

Stanislovas Kairys: Paežeres reikia aptverti. Skubiai.

Sodybų savininkai paežeres bei pamiškes saugo ir retai kada teršia ar kitaip niokoja, priešingai, nei daugelis savaitgalio poilsiautojų,- sako savaitraščio „Atgimimas" apžvalgininkas Stanislovas Kairys.

Paežerė prie mūsų sodybos Labanoro girioje mums nepriklauso, tačiau vis viena teko svetimoje žemėje aplink septynių metrų ilgio takelį žemyn atabrado link ir kelkraštį apkaišioti pušų drūtgaliais, kad savo teisių laisvai naudotis gamtos ištekliais ištroškę piliečiai nevažiuotų su automobiliais iki pat vandens. Bet ir pakelėje palikę transporto priemones tie piliečiai iki pakrantės sėkmingai nusineša turiningam bei sočiam poilsiui reikalingą mantą. Tik atliekų - tušti „bambaliai", keletas stiklo taros vienetų, koks higieninis, į krantą skaidrios bangelės plakamas paketas, traškučių folijos draiskanos, patys puikiai žinote išgyvenimo laukinėje gamtoje komplekto turinį - su savimi pasiimti jau nebevalioja. Turiningas ir sotus poilsis su visais Butkutės decibelais, kad protas taip pat pailsėtų, žinia, daugelį visiškai netikėtai išvargina. Neretai ir iki žemės graibymo.

Neseniai per radiją girdėjau vieną pilietį piktinantis, kad dviračių take nuo Smiltynės iki Nidos per mažai pristatyta šiukšlių dėžių. Netvirtino, kad jų visai ten nėra, tik skundėsi, kad mažoka. Tai ir galvoju: tas pasipiktinęs pilietis yra, mūsų masteliais matuojant, dar, oho, koks pilietiškas! Mat jis nenugalimą norą tuoj pat, nedelsiant, atsikratyti ištuštinto vandens buteliuko ar cigarečių pakelio mielai įgyvendintų pilietišku būdu, įmestų atliekas į šiukšlių dėžę, užuot drėbęs tiesiai sau po kojomis. Ir dar galvoju: o iš kur tas nenugalimas noras atsikratyti tuščio buteliuko tuoj pat, po paskutinio gurkšnio, jei jokių problemų jis nekėlė būdamas pilnas ir bent 500 gramų sunkesnis? Ar tik nebus to piliečio gamtosauginė ir apskritai sąmonė tuščio plastikinio buteliuko pavidalo? Forma yra, turinio - ne.

Dabar - apie sodybas prie vandenų ir miškuose.

Gana neblogai pažįstu Labanoro apylinkes ir galiu drąsiai pasakyti, kad dauguma naujųjų sodybų savininkų savo valdas prižiūri tikrai kruopščiai ir ant lieptų ar atabrade nesituština. Ir neteko girdėti, kad koks atsikėlėlis imtųsi tose vietose kiaulininkystės ar gyvulininkystės, kad aplink namus plynai kirstų brandų ir nelabai brandų pušyną. O sodinančiųjų mačiau daug ir pats esu tuo nusidėjęs ne kartą. Užtat visai neseniai teko apsilankyti kaimelyje Žeimenos kraštovaizdžio draustinyje netoli Liūlinės ir paskui ilgokai stebėtis. Keletas kaimelio sodybų išsidėsčiusios laukymėje prie įstabaus Žeimenos vingio. Tiesiog ant upės šlaito stovinčią trobą pamažu remontuojasi jauna vilniečių šeima. Stogas perdengtas, sienos perdažytos ir jau gerokai aptvarkyti pašaliai, nors veikti ten dar yra ką. Tuo tarpu likusi laukymė smarkiai primena Belgorodo apylinkes tuoj po Kursko mūšio: neįsivaizduojamas visokių padargų sąvartynas keletą metų nešienautose lankose ir atitarnavusių baidarių vežimėlių kiauromis padangomis ir visai be jų prifarširuota pamiškė. Iškart buvo matyti - čia žmonės prie ūkio gyvena, ne kokie ten turčiai dykaduoniai kolonistai... Pasidomėti nuotėkomis (į Žeimeną, žinoma!) iš tų ūkių neturėjau galimybių.

O dabar kaip tik vieta kontroliniam klausimui: ar gamtos ir visokiems kitokiems inspektoriams lengviau nustatyti „kolonisto" valdomą stacionarų taršos, neduokdie, šaltinį ir imtis sankcijų, ar pričiupti savo tepaluotą folksvageną plaunantį „poilsiautoją" kur nors prie Apskričio nuo Didžiojo Siaurio pusės? Arba atspėti, kurio iš tūkstančio apylinkės grybautojų kuris būtent tuščias „bambalis" voliojasi samanose?

Pats žavingiausias teisėtas teisiųjų noras laisvai prieiti prie bet kurio vandens telkinio būna tuomet, kai jis randasi iškart kokiam idealistui-kolonistui sutvarkius paežerę ar paupį, kurie net nebūtinai jam priklauso nuosavybės teise, bet yra šalia sodybos. Tiesiog tas naivuolis nori, kad būtų gražiau. Kol tose vietose plytėjo kemsynai, kol nebuvo žvejoti ar gurkšnoti patogaus liepto, tol niekam ta pakrantė ir nerūpėjo, tačiau dabar tas jaukus kampelis tiesiog verčia griebtis pačios įmantriausios frazeologijos iš tautosaka baigiančio pavirsti viešojo intereso gynėjų repertuaro.

Per daugiau kaip dvidešimtį mūsų paežerės „kolonizavimo" patirties metų galėčiau atsiminti gal kokius du atvejus, kai žmonės susiprato užeiti pas mus į kiemą ir paklausti, ar labai nesutrukdytų, jei kokią valandą pasimaudytų tame mano jau minėtame drūtgaliais apkaišiotame atabrade už 37 metrų nuo trobos slenksčio. Kas galėtų prieštarauti! Net smagu su žmonėmis persimesti kokiu žodžiu, kas naujo pasaulyje už miškų. Visi kiti atvejai, kaip galite suprasti,- kitokio pobūdžio.

Arba apie jokius leidimus statytis miškuose ir paežerėse nieko nenorintys girdėti gamtosaugos entuziastai nieko neišmano, kas yra patys didžiausi mūsų gamtos niokotojai, arba jiems rūpi visai ne gamtos apsauga. Gal jiems labiausiai rūpi bolševikinis principas - tegu būna visų ir rūgsta pūna, negu priklauso kokiam konkrečiam žmogui ir klesti. Kitaip jie gal būtų priekyje visų, manančių, kad aptverti paežeres reikia kuo greičiau. Valstybės, mūsų visų, lėšomis!

 St.Kairio straipsnį "Paežeres reikia aptverti. Skubiai"  skaitykite savaitraštyje „Atgimimas" čia...>>>.