Naujienos

✅ Apsaugoti ar sunaikinti? Nacionaliniai aplinkosaugos ypatumai Lietuvos miškų ūkyje

Prieš du metus, mokslinis žurnalas "Land Use Policy" Nr.79 (2018) publikavo Vilio Bruko, Andriaus Stanislovaičio, Mariaus Kavaliausko ir  Algio Gaižučio parengtą straipsnį "Protecting or destructing? Local perceptions of environmental consideration in Lithuanian forestry", kuriame atskleidžiamos pernelyg vienpusiškai - per komandinius sprendimus ir draudimus- įgyvendinamų aplinkosauginių priemonių pasekmės. Remiantis atliktais giluminiais interviu su miškų srities interesų grupių atstovais, apibendrinamos aktualiausios respondentų išsakytos įžvalgos ir galiausiai pateikiamos praktinės rekomendacijos miškų politikos formuotojams. [Kadangi studija didelės apimties, tai norintys susipažinti išsamiau, straipsnio orginalą (anglų k.) rasite čia...>>> ]

• Nuo 1990 m. Lietuvoje nuosekliai griežtinami aplinkosauginiai reikalavimai miškininkavimui.

• Miško savininkų  suvokimas ir vertinimai priklauso nuo apribojimų, su kuriais jie susiduria, apimties.

• Paskubomis atlikus miško teritorijų zonavimą į miškų grupes neišvengta daugybės klaidų.

• Nesant adekvačių kompensacijų, griežti apribojimai lizdų apsaugos zonose priveda prie lizdų sunaikinimo.

• Būtina labiau atsižvelgti į vietos realijas ir suinteresuotųjų šalių dalyvavimą.

SANTRAUKA

Aplinkosaugos priemonės yra svarbus šiuolaikinio miškininkavimo dėmuo. Tačiau retai tiriama, kaip aplinkosauginius reikalavimus suvokia bei priima miškų savininkai ir valdytojai. Apžvelgus atitinkamų įstatyminių reikalavimų raidą, šiame tyrime nagrinėjamas požiūris į aplinkosaugą, remiantis kokybiniais interviu su Lietuvos privačių miškų savininkais, valstybinių miškų valdytojais, miškotvarkininkais ir kitais suinteresuotų grupų atstovais. Tyromas rodo, kad nuo 1990 m. ženkliai auga aplinkosauginiai reikalavimai, ypač daug  dėmesio skiriant miško teritorijų zonavimui. Dauguma apklaustųjų miškų valdytojų ir miško savininkų žino ir laikosi teisinių reikalavimų. Kita vertus, aplinkosauginių priemonių vertinimui didelę įtaką daro atitinkamose valdose taikomų apribojimų laipsnis. Respondentai, tvarkantys miško plotus, kuriuose yra išskirta daug nekomercinių miško zonų, dabartinius apribojimus vertina kaip perteklinius.

Nors Lietuvos miškų teritorijų zonavimas (į miškų grupes) gali būti vertinamas kaip sėkmingas daugialypės miškotvarkos įgyvendinimas kraštovaizdžio lygiu, giluminiai interviu atskleidžia keletą kritinių aspektų. Paskubomis atlikus miško teritorijų zonavimą neišvengta daugybės klaidų, kuomet miško ar kraštovaizdžio ypatybės neatitinka numatytos funkcinės paskirties. Dar rimtesne problema įvedant  griežtus apribojimus ūkininkavimui be adekvačių kompensacijų pasekmė - neretai sunaikinami retų paukščių lizdai. Svarbiausios mūsų atlikto tyrimo rekomendacijos yra šios: (i) sąžiningos kompensacijų sistemos už miškų savininkų pairiamus ekonominius nuostolius įdiegimas; ir ii) laipsniškas miškų priskyrimo miškų grupėms peržiūrėjimas, atsižvelgiat į vietos specifiką ir užtikrinant vietinių suinteresuotųjų šalių dalyvavimą.

Įvadas

Atsižvelgiant į besikeičiančias visuomenės nuostatas, daugumoje išsivysčiusių šalių vis labiau atsižvelgiama į aplinkosaugos aspektus miškininkystėje (McNeely, 1994). Tai natūraliai sukėlė konfliktus tarp tradicinių utilitarizmo ir aplinkosaugos interesų, pvz. pasireiškiančius ideologiniais susidūrimais tarp ginančiųjų miško savininkų nuosavybės teises (pvz., DeLong, 1997) ir palaikančių  didesnį visuomenės įsikišimą (pvz., Ehrlich ir Ehrlich, 1996). Mokslas negali atsakyti, koks yra „deramas“ aplinkosaugos lygmuo, kad būtų „optimaliai“  subalansuotos visų suinyeresuotų pusių vertybės ir interesai. Tačiau mokslas gali padėti priimti racionalesnius sprendimus, remiantis geresniu socio-ekologinių sistemų supratimu, pvz. atskleidžiant miškinnkų suvokimą apie aplinkosauginių priemonių tinkamumą ir efektą (Pretty ir Smith, 2004).

Pastarąją tyrimų kryptį atspindi gana didelis skaičius atliktų studijų, kuriose, inter alia, išskiriamos miško savininkų demografiniai ypatumai (Uliczka ir kt., 2004), analizuojamos aplinkosaugos konfliktų priežastys, kaip jas supranta miško savininkai (Bergseng ir Vatn, 2009); arba palygina miško savininkų bei plačiosios visuomenės nuostatas (pvz., Bliss ir kt., 1997). Šių tyrimų rekomendacijos įvairuoja, tačiau bemaž visose studijose siūloma plėtoti aplinkosaugos miškininkystėje švietimą ir konsultavimą; į sprendimus labiau įtraukti vietinius suinteresuotuosius subjektus, įskaitant privačių miškų savininkus; daugiau pasitikėti savanoriškomis priemonėmis, o ne  prievartiniais draudimais.

Aukščiau minėti tyrimai yra vykdyti senosios demokratijos šalyse. Tačiau aplinkosauginiai reikalavimai miškininkavimui yra labai svarbūs buvusioms socialistinėms Rytų Europos šalims, kurios po Varšuvos bloko žlugimo pasirinko į rinkos ekonomikos kelią. Dėl prasidėjusių transformacijų pradėta baimintis dėl aplinkosauginių grėsmių ir miškų nykimo Rytų Europoje (Balkyte ir Peleckis, 2010, Bouriaud, 2005), nes dėl visuomenės prioriteto ekonomikos augimui galėjo būti sušvelninti reikalavimai aplinkosaugai. Tačiau iš tikrųjų mes esame liudininkai didėjančio dėmesio aplinkosaugai, nes šios šalys pasirašė tarptautines konvencijas ir „importavo“ vakarietiškas vertybes bei gyvenimo būdą. Šalys dalijasi socialistiniu paveldu - tvirtos hierarchijos ir griežtų reguliavimo priemonių laikymusi tiek miškininkystėje (Bouriaud ir kt., 2013), tiek aplinkosaugos srityje (Kluvánková-Oravská et al., 2009). Joms reikia atlaikyti valstybinių miškų ūkio reformų  iššūkius (Lazdinis ir kt., 2009) ir dauguma jų atkūrė privačių miškų nuosavybę (Siry, 2003).

Nepaisant neišspręstų problemų, tyrimų apie požiūrį į aplinkos apsaugą Rytų Europos miškų ūkyje yra nedaug. Reikšminga išimtis yra (Lazdinis ir kt., 2007) studija, kurioje autoriai ištyrė valstybinių miškų valdytojų požiūrį į miško bioloįvairovės didinimo priemones  Lietuvoje. Lazdinis ir kt. (2007) sjyrė didesnį dėmesį aplinkosaugai, kaip savaime suprantamai dorybei, tikrindami hipotezę, kad „bioįvairovės išsaugojimo politikos tikslai ir susijusios priemonės nėra gerai suprantami tiems, kurie yra atsakingi už miškininkavimą“. Autoriai padarė išvadą, kad valdytojai žino apie būtinybę išsaugoti miško bioįvairovę, tačiau jiems trūksta supratimo apie bioįvairovės koncepciją, kad jiems sunku suvokti naujai įvestų priemonių, tokių kaip biologinės įvairovės medžiai ar „Natura 2000“ teritorijos, pagrįstumą.

Mūsų tyrimas analizuoja vietinių suinteresuotų šalių požiūrį į aplinkosaugos aspektus Lietuvos miškų ūkyje. Priešingai nei (Lazdinis ir kt., 2007), aplinkosaugos reikalavimų mes iš anksto nelaikome neginčytina aksioma, kurią miško savininkai ir valdytojai  be išlygų turėtų „tinkamai įsisąmoninti“. Mes vertiname tai kaip neišvengiamą nacionalinio politikos formavimo proceso rezultatą, o realus jo įgyvendinimas (pvz., keičiant miškininkavimo praktiką) daugiausia priklauso nuo valstybinių miškų valdytojų, privačių miško savininkų, miškotvarkininkų ir kitų suinteresuotųjų šalių veiksmų konkrečiuose miškuose. Atitinkamai sutelkiame dėmesį į miškuose veikiančių dalyvių suvokimą, kaip įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus, iškeldami hipotezę, kad draudimais grįstos reguliavimo priemonės yra mažai priimtinos miškininkams bei miškų savininkams ir todėl gali sukelti nenumatytų ar nepageidaujamų padarinių. Tyrimas atliekamas dviem pagrindiniais analizės etapais. Pirma, mes analizuojame teisės aktus, siekdami atskleisti aplinkosaugos požiūrio raidą Lietuvos miškininkystėje nuo 1990 m. Antra, tiriame miškų dalyvių suvokimą ir elgesį remdamiesi kokybiniais interviu su miško savininkais, valstybinių miškų valdytojais ir kitų suinteresuotųjų grupių atstovais.

[...] 

[Kadangi studija didelės apimties, tai norintys su tyrimo metodika ir atlikta analize susipažinti išsamiau, straipsnio orginalą (anglų k.) rasite čia...>>> ] 

[...] 

Diskusija ir išvados

Mūsų analizė rodo, kad aplinkosauginis dėmesys miškininkavimui Lietuvoje išties ženkliai išaugo. 1990-jo dešimtmečio pirmoje pusėje buvo stipriai išplėstas saugomų teritorijų skaičius ir užimami plotai, visi miškai buvo zonuojami (priskiriant miškų grupėms) ir nustatant atitinkamus jų tvarkymo apribojimus. Taip pat buvo įvestos naujos papildomos aplinkosaugos priemonės ūkiniuose (skirtuose medienos ruošai) miškuose, tokios kaip negyvos medienos ir biologinės įvairovės medžių palikimas. Įdiegta griežta kontrolės sistema. Sutinkamai su tuo, dauguma apklaustųjų pabrėžia  griežtą reguliavimą ir didinamą dėmesį aplinkosaugai. Patvirtindami mūsų keltą hipotezę, daugelis tyrime dalyvavusių neigiamai vertina griežtą reglamentavimą ir siūlo, kad kartu su nustatytais apribojimais, ypač privačiai nuosavybei, turėtų būti teikiamos ekonominės paskatos bei adekvačios kompensacijos. Kaip rodo senų demokratijų, turinčių ilgą privačių miškų nuosavybės istoriją, griežtas reguliavimas dažnai neapsaugo nykstančių rūšių (Langpap, 2006). Vis dar veikiamos centralizuoto planavimo palikimo (Brukas, 2015), buvusios socialistinės šalys vis dar linkę kliautis reguliavimu ir draudimais. Polyakov ir Teeter (2005) ir Blicharska ir kt. (2012) iliustruoja atvejus, kai tokie metodai nepasiekia savo tikslo.

Visumoje, Lietuvoje įdiegta miškų grupių sistema (pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį miškai skirstomi į 4 grupes) gali būti laikoma sėkmingu miško teritorijų zonavimo pavyzdžiu, atspindinčiu įvairias miško ekosistemų funkcijas kraštovaizdžio lygiu. Tačiau giluminiai interviu iškelia keletą esminių problemų. Pirma, kai kurie miškų ūkio ir aplinkos apsaugos specialistai abejoja pačiomis miško grupių apibrėžtimis, pavyzdžiui, III grupė (apsauginiai miškai), kuri, atrodo, buvo sukurta labiau siekiant „gero miškininkystės įvaizdžio“, o ne paremta mokslinėmis žiniomis ar praktiškai įrodytomis priemonėmis.  Dar svarbiau, kad kabinetuose ir skubant atliekant miškų teritorijų zonavimą pridaryta daug klaidų, kai miško ar kraštovaizdžio ypatybės neatitinka numatytos miškų grupės paskirties. Tokio neatsargus planavimo pasekmė - pažeidžiamas socialinis teisingumas, nes nuosavybė miškų savininkams buvo atkurta grąžinant analogiškų charakteristikų miškus su skirtingais jiems taikomais apribojimais ir nesuteikiant jokių kompensacijų.

Retų paukščių lizdaviečių apsauga yra ryškus aiškiai netinkamai taikomų aplinkosaugos priemonių pavyzdys. Esant dabartinei sistemai dažnai nukenčia tiek miškų savininkai ir miškininkai, tiek  ir reti paukščiai. Kadangi saugoma zona apie lizdavietę paprastai apima kelias snulkių miško savininkų valdas, lizdą pastebėję savininkai susiduria su dviem blogais pasirinkimais: arba leisti įregistruoti lizdą, tuo pačiu prisimant naštą dėl ženklaus valdos ekonominės vertės sumažėjimo, arba veikti prieš jų sąžinę ir panaikinti lizdą, kol jis dar nėra oficialiai registruotas. Žinant, kad lizdai dažniausiai aptinkami projektuojant pagrindinio naudojimo kirtimus ir suvokiant nedidelės apimties miško savininko prarastos naudos apimtis (Brukas ir kt., 2015), nenuostabu, kad daugelis renkasi lizdą „pradanginti“. Suprasdami visos sistemos nepagrįstumą, miškotvarkininkai ir miškų inspektoriai dažnai užsimerkia, kai kuriais atvejais net patardami savininkui „susitvarkyti“ lizdą. Taigi paaiškėja, kad taisyklės veikia visiškai priešingai numatytam tikslui, todėl lizdai ardomi ir yra bjaurus žalos, kurią gali sukelti neproporcingi aplinkosaugos reikalavimai be kompensacijos, pavyzdys. Aplinkos apsaugos institucijos turėjo žinoti šią situaciją mažiausiai dešimtmetį, todėl išties keista, kad nebuvo (ir nėra )stengiamasi peržiūrėti dabartinės sistemos.

Mes manome, kad netinkama lizdaviečių apsauga yra ypač skubus klausimas, kurį reikia išspręsti nustatant tinkamas kompensacijas paveiktiems miškų savininkams. Be to, reikia įdiegti nuolatinio stebėjimo sistemą ir funkcinį mechanizmą, kad būtų pašalintos apsaugotos zonos aplink apleistus lizdus.

Taip pat reikalingi ne tokie skubūs, tačiau vis dar svarbūs miškų grupių sistemos patobulinimai. Grupių klasifikavimui reikia pateikti išsamų mokslinį pagrindimą, pvz. ar iš tikrųjų būtina atskira III grupė, norint apsaugoti dirvožemį ir vandenį. Dar svarbiau, reiktų  kruopščiai peržiūrėti miškų priskyrimo atitinkamoms miškų grupėms pagrįstumą, tai būtų galima atlikti įprastų miškotvarkos planavimo ciklų metu.

Norint veiksmingai pašalinti dabartinius trūkumus, vertėtų apsvarstyti šias priemones:

i) atlikti konkrečių miško sklypų ir kraštovaizdžio lygmens įvertinimą, ypač - didelės aplinkosauginės vertės teritorijose ir miškuose su dideliais aplinkosauginiais apribojimais;

ii) konsultuotis su vietos miškų valdytojais, savininkais ir aplinkos apsaugos ekspertais, siekiant tinkamai panaudoti jų žinias apie specifines vietoves ir užkirsti kelią galimiems konfliktams;

iii) ekonominės žalos, padarytos paveiktiems miškų savininkams, sumažinimas arba iš viso atsisakant II grupės privačiuose miškuose arba pasiūlant tinkamas kompensacijas už patiriamus ekonominius nuostolius.

Manome, kad kompensacijų įvedimas būtų naudingas ne tik atstatant socialinį teisingumą; jos taip pat priverstų atsakingas institucijas labiau atsižvelgti į sąnaudas ir aktyviai ieškoti sprendimų, kurie būtų kuo naudingesni aplinkai ir sumažintų ekonomines išlaidos tiek miško savininkams, tiek visai visuomenei.

Apibendrinant, mūsų išvados rodo, kad Lietuvos miškininkavime deramai atsižvelgiama į aplinkosaugines vertybes, tačiau pernelyg remiamasi griežtu reguliavimu (draudimais). Tolesnis aplinkosauginių priemonių tobulinimas turėtų sutelkti dėmesį ne tik į „biurokratiniu, kabinetiniu valdymu grindžiamą reguliavimą“, o į bendrus veiksmus ieškant sprendimų, geriausiai tinkančių vietos socialinei ir ekologinei tikrovei. Tai užkirstų kelią tokioms sisteminėms ydoms, kaip saugomų paukščių lizdų naikinimas; klaidingas miškų grupių priskyrimas.

Padėka

Šis tyrimas buvo atliktas įgyvendinant mokslinių tyrimų programą „INTEGRAL“ - į ateitį orientuotą integruotą Europos miško kraštovaizdžio valdymą, finansuojamą Europos Komisijos 7-osios pagrindų programos, dotacijos sutartis Nr. FP7-282887. Norėtume padėkoti apklausose dalyvavusiems respondentams už jų laiką ir atsidavimą.