Naujienos
2020 - 05 - 09
✅ A.Brukas: Mitai apie Kuršių nerijos miškus
"Pirmą kartą Kuršių nerijos miškus pamačiau studijų metais (1958) specialioje ekskursijoje. Tada pervažiavome per visą Lietuvai priklausiusią nerijos dalį sustodami keliose vietose ir pasivaikščiodami po kalnapušynus bei plikas smėlynų kopas, pabuvojome ir pamaryje, ir prie jūros. Kitą dieną grįžome namo, stabtelėję dar viename kitame Panemunių miške. Mus lydintis dėstytojas kartojo jau paskaitose girdėtus teiginius, kad Kuršių nerija nuo seno buvo apaugusi ištisiniais miškais, bet prieš kokį pora šimtmečių juos iškirtus prasidėjo lengvų smėlio dirvų erozija bei iš jūros išmetamo smėlio slinktis į marių pusę pakeliui užpustant gyvenvietes."- pasakoja nusipelnęs šalies miškininkas Algirdas Antanas Brukas.
Padėtį gelbėti ir stabdyti judantį smėlį pradėjo paprastas Nidos paštininkas Georgas Kuvertas dar XIX a. viduryje – jis sodino miškus, o toliau jo darbus tęsė įvairūs miškininkai. Nerijos miškai buvo gerokai apnaikinti ir per karą, tad po jo atkuriamuosius darbus sparčiais tempais vykdė to laikmečio Lietuvos miškų specialistai. Tiesa, dar 1949-1950 m. vadovaujant Marijonui Daujotui buvo atlikti moksliniai tyrimai ir parengtas planas, kaip atkurti karo pažeistus žaliuosius nerijos plotus.
Vėliau teko stebėti Kuršių nerijos miškų kaitą retkarčiais čia poilsiaujant, dalyvaujant konferencijose bei pasitarimuose miškų ūkio, miškotvarkos bei gamtosaugos klausimais ir 1977 m. bei 1988 m. kuruojant miškotvarkos projektų rengimą. Nors žinių bagažas apie nerijos miškus gerokai pasipildė, bet tezė apie smėlynų judėjimą dėl iškirstų miškų ir tragiškas to pasekmes man tapo dogma. Pagaliau savo darbinės karjeros pabaigoje 2010 m. sulaikiau pasiūlymo parašyti Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) miškotvarkos projektą pagal 2009 m. atliktus miškų inventorizacijos duomenis. Sutikau. Tačiau vėluojant aukštesnio lygio planavimo dokumentui – KNNP tvarkymo planui (patvirtintas tik 2012 06 04), pradėto projekto negalėjau užbaigti. Tad turėjau daugiau kaip metus laisvesnio laiko, kurį skyriau istorinės medžiagos apie Kuršių nerijos miškus studijoms naudojantis ir iki tol nežinotais vokiečių autorių darbais. Šios studijos leido susidaryti išsamų vaizdą apie nerijos susiformavimą, jos miškų atsiradimo, kaitos, nykimo bei atkūrimo procesus. Jis didžiąja dalimi nesutapo su sovietmečio ir nepriklausomybės laikų paviršutiniškomis, o kartais nežinia iš kur paimtomis žiniomis. Naują požiūrį į nerijos miškų raidą su miškotvarkos projekto vadove Viliūne Naureckaite pateikėme ne tik pačiame projekte, bet ir kultūros metraštyje „Gimtasis kraštas“ (2013) bei „Mūsų giriose“ (2014, 1-5 numeriai). Mūsų projektas buvo įvertintas teigiamai. Jam pritarė KN nacionalinio parko vadovybė ir recenzentai. Dėl straipsnių sulaukėme ir pozityvių, ir negatyvių atsiliepimų. Kai kas galbūt net nenorėjo girdėti jokių prieštaravimų buvusioms dogmoms, ypač dėl to, kad tai darė ne tituluoti mokslo pasaulio atstovai, o projektuotojai.
