Naujienos

V. Ribikauskas. Kurapka: būti ar nebūti? Viskas apie laukų višteles

Jei rūpintis gamta, reguliuoti veiklas, tai tik suprantant ir pažįstant, kaip tai veikia. "Pats lengviausias būdas, atseit, „apsaugoti ir pagausinti“ kokią nors medžiojamųjų gyvūnų rūšį yra medžioklės uždraudimas ir įrašymas į Raudonąją knygą. Atlikai šiuos veiksmus, padėjai „varneles“ kokiuose tai popieriuose, skelbiančiuose, kaip smarkiai mes rūpinamės Lietuvos gamta, ir gali būti ramus... Tačiau ar kas nuo to pasikeis? ",- pastebi patyręs medžioklės žinovas Vytautas Ribikauskas portale Agroeta.lt publikuojamame straipsnyje.

Analizuodamas, kaip gi sudaryti palankesnes sąlygas kurapkoms, straipsnio autorius taikliai dalinasi savo patyrimais ir įžvalgomis:

[...] 

Ką daryti?

Taigi, medžioklės uždraudimas kurapkų problemos neišsprendžia. Savaime padėtis nepagerės ir jas įtraukus į  Raudonąją knygą. Panašu, kad medžiotojai taip pat nesuinteresuoti gelbėti raibąsias višteles...

Šimtus tūkstančių ar net milijonus eurų išleidom lūšių veisimui, nors jų padėtis nebuvo kritinė. Didžiųjų miškinių kačių Lietuvoje gyvena tiek, kiek gali gyventi, ypač po to, kai tiek priveista vilkų. Ne mažiau lėšų išleista niūriaspalvio šūdvabalio (atsiprašau, auksavabalio) gausinimui, nors neaišku, kaip tai buvo daroma: nei tuos vabalus reikia papildomai šerti, nei dirbtinai apdulkinti – belieka tik daugiau palikti neiškirstų drevėtų ąžuolų. Ir keista buvo klausytis, kai viena gamtininkė teigė, kad išnykus auksavabaliams, išnyks ir ąžuolai, lyg nebūtų atvirkščiai. Būta ir daugiau aplinkosauginių programų, kurių pagrindinis tikslas sėkmingai įsisavinti ES pinigus. Dabar labai populiaru gąsdinti, kad sunaikinus bet kokią rūšį, kad ir mažiausią vabalėlį ar žolelę, sutrūkinės visa ekologinė grandinė ir pasekmės bus katastrofiškos. Tačiau nepaisant to, visomis įmanomomis priemonėmis stengiamės išnaikinti pelinius graužikus, blusas, utėles, blakes, tarakonus ir galybę kitų gyvių ir augalų, žmogaus apšauktų kenkėjais ir piktžolėmis. O kiek per žmonijos istoriją išnyko ar buvo išnaikinta gyvūnų ir augalų rūšių, tai jau tikrai turėjo ateiti pasaulio pabaiga. Taip jau yra, kad žmogus globoja ir stengiasi pagausinti jam naudingas rūšis, naikina žalingas ir lieka abejingas neutralioms, ir kažin ar greitai kas pasikeis.

Jeigu jau gerai sugebame įsisavinti ES pinigus, tai gal galima būtų sukurti ir kokią kurapkų gelbėjimo programą. Reikia paskatinti ūkininkus, kad kokiuose nors žemdirbystei sunkiai prieinamuose kampeliuose pasodintų kad ir mažučius miškeliukus – remizes, didelius laukų plotus suskaidytų apsauginėmis želdinių juostomis. Tokios juostos tiktų ne tik įvairiems gyvūnams gyventi, bet naudingos ir pačiam žemdirbiui, nes stabdytų vėjo ir vandens sukeliamą dirvos eroziją, žiemos metu sulaikytų sniegą (reikia tikėtis, kad Lietuvoje dar jo bus kad ir ne kiekvieną žiemą), o pavasarinio polydžio metu neleistų vandeniui grioviais ir upeliais staiga nugarmėti į jūras marias. O mažuose miškeliuose įsikūrę žemdirbį palinksmintų paukščiai giesmininkai, žiūrėk ir grybas koks išdygtų... Prie tokių želdinių būtinai vaikus perėtų ir kurapkos, kurias kaimo žmonės labai myli (žinau iš labai senų laikų kurapkų medžioklių, kai vištelės nuo medžiotojų slėpdavosi vienkiemių sodybose).

Kurapkų gretas retinančių benamių šunų ir kačių, plėšriųjų paukščių, gandrų ir kranklių gausą medžiotojai mažinti negali. Intensyviau medžioti lapes, mangutus, kiaunes, audines nenori dėl beverčiais tapusių kailių. Kurapkų gaudymą ir laikymą voljeruose per žiemą, dirbtinį veisimą, kaip bandoma daryti su kurtiniais ar tetervinais (manau kurapkoms tokie bandymai būtų sėkmingesni, nes jos ne tokios lepios ir pripratę gyventi artimoje kaimynystėje su žmogumi), galėtų vykdyti asmenys, tik gavę ES fondų finansavimą. Kai nėra perspektyvos šiuos paukščius medžioti, medžiotojų kolektyvų tuo nesudominsi. [...] 

[...] Paprasčiausia žiemos metu kurapkoms pasirūpinti yra kaimo gyventojams, ūkininkams. Pas ūkininkus javapjūtės, grūdų sandėliavimo ir valymo metu susikaupia daug grūdų atliekų. Gyvendami kaime žemdirbiai gali dažniau kurapkoms paberti lesalo, juo labiau, kad susidarius storai sniego dangai, laukų vištelės glaudžiasi arčiau sodybų. Miestiečių proginis trupinių nuvežimas ir pabarstymas sniegynuose tikrai raibųjų neišgelbės.

Visą išsamų V.Ribikausko straipsnį "Kurapka: būti ar nebūti? Viskas apie laukų višteles" skaitykite portale Agroeta.lt ...>>>