Naujienos

Dėl poilsio gamtoje visuomenė priešinama dirbtinai

Kuri barikadų pusė teisi? Ar gali būti, kad neseniai priimtos [ir Prezidentės šiandien vetuotos] Miškų įstatymo pataisos paežeres pavers dar sunkiau įveikiamomis tvirtovėmis?

Žalieji paradoksai

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas dr. Algis Gaižutis pripažįsta, kad visas Miškų įstatymo pataisų svarstymo maratonas buvo paženklintas aršių ginčų. Tačiau jis patikino, kad su galimybėmis poilsiauti gamtoje tai neturi nieko bendra.

Asociacijos vadovo teigimu, per pastaruosius septynis dešimtmečius Lietuvos miškingumas ženkliai padidėjo. Jei 1945-aisiais Lietuvos miškingumas tesiekė 16,5 proc., dabar jau viršija 33 proc. (miškų plotai siekia 2225,1 tūkst. ha). Maždaug pusė to kiekio buvo pasodinta žmogaus rankomis, kita pusė užaugo savaime.

„Deja, visuomenė apie tai mažai ką žino, todėl lengvai patiki skleidžiamais absurdiškais mitais apie netolimoje ateityje būsiančius sunaikintus šalies miškus bei išvarytus iš gamtos poilsiautojus. Norintys teisėtai įsikurti nuosavoje žemėje vadinami „žemgrobiais", „aferistais", nuosavybę turintis žmogus prilyginamas gamtos priešui ir pan. Kažkodėl „pamirštama", kad Lietuvoje tik 38 proc. privačių miškų, kiti - valstybiniai, kad 2/3 saugomose teritorijose esančių miškų ir žemių yra valstybės nuosavybėje ir šalies piliečiai visuomet galės jais naudotis, jei tik bus sudaromos sąlygos", - pastebėjo A. Gaižutis.

Kaip „gimsta" tvoros?

Tačiau bene didžiausia problema ir glūdi ten, kad elementariausios poilsiui gamtoje reikalingos infrastruktūros valstybiniuose miškuose ir paežerėse labai trūksta, arba ji yra „valdiška" blogiausia šio žodžio prasme. Tuo tarpu privačios valdos kaip tik ir traukia tvarkinga aplinka, nušienautomis pakrantėmis, gražiais paplūdimiais etc.

„Kodėl tokios vietos aptveriamos apribojant galimybes bet kam ir bet kada įsikurti patikusioje pakrantėje, jei įstatymai šiuos dalykus jau seniai yra apibrėžę? T. y. uždraudę statyti tvoras apsauginėse ežerų ir upių zonose arčiau kaip 5 metrai nuo kranto linijos. Kodėl nesilaikoma įstatymų? Mano manymu, dažniausiai taip nutinka dėl dviejų priežasčių - kai teisės aktai užprogramuoja tam tikrus konfliktus arba kai įstatymų paisymą turinčios užtikrinti kontroliuojančios institucijos prastai dirba savo darbą", - samprotavo LMSA pirmininkas dr. A. Gaižutis.

Kita vertus, pašnekovo manymu, kalbant „tvorų klausimu", spalvos dažnai smarkiai sutirštinamos.

„Lietuvoje iš viso suskaičiuojama apie 2000 ežerų. Pasakykite, kiek jų aptverti taip, kad prieiti neįmanoma? Tiesiog lengviausiai prieiti per sutvarkytas, prižiūrėtą teritorijas, o brautis per neprižiūrimus šabakštynus valdiškoje žemėje retas nori. Dažniausiai minimas Margio ežeras, kurio pakrantės iš tiesų apstatytos. Tačiau kur dar yra tokių bėdų? Manau, kad ši problema yra dirbtinai sureikšminama. Mano žiniomis, daugeliu atvejų ten, kur žmonės investuoja į aplinkos tvarkymą, jie bando apsaugoti savo darbo vaisius. Tvoros renčiamos suvokus, kad tai bene vienintelis būdas apsiginti nuo nekultūringų lėbautojų ir jų paliekamų šiukšlių. Deja, daugybė poilsiautojų dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių dergia ir laužo svetimą turtą tarsi barbarai. Neretai pavėsinės, lauko baldai paprasčiausiai sudeginami ar sulaužomi", - apgailestavo A. Gaižutis.

Miško savininkų asociacijos vadovas teigė, kad įtampą pavyktų sumažinti, jei valstybė iš tiesų daugiau dėmesio skirtų poilsiavietėms įrengti jai priklausančiose valdose.

„Būtent valstybės miškai ir aplink vandens telkinius esančios saugomos teritorijos turėtų būti naudojami viešajam interesui tenkinti. Deja, kol kas „viešuoju interesu" besidangstantys ekobiurokratai ir juos remiantys radikalūs žalieji išpažįsta vienintelę gamtos saugojimo nuo žmogaus kuo griežtesniais draudimais politiką", - sakė A. Gaižutis.

Pašnekovo teigimu, Seimo priimtas, o Prezidentės grąžintas tobulinti Miškų įstatymas tvorų paežerės problemos niekaip nei sprendžia, nei komplikuoja.

Pagal dabartines formuluotes miškuose atstatyti sodybų nebus leidžiama, todėl realiai padėtis nesikeičia.

[susipažinti su Prezidentės dekretu grąžintu įstatymu XIP-1649GR galima čia...>>>]

Sprendimas - mokamos poilsiavietės?

Aplinkos ministerijos Miškų departamento generalinis direktorius dr. Valdas Vaičiūnas, komentuodamas šiuos dalykus, taip pat pastebėjo, kad ir iki šiol riboti žmonių galimybes patekti į mišką buvo galima tik išskirtiniais atvejais - smarkiai padidėjus gaisrų pavojams, po stichinių nelaimių ar pan.

„Turbūt nėra vienos priežasties, kodėl tvoros paežerėse statomos akivaizdžiai ignoruojant teisės aktų reikalavimus. Viena vertus, žemių savininkai dažnai labai tiesmukai supranta nuosavybės neliečiamumą. Net tose vietose, kur nėra aklinų užtvarų, priėjimas prie vandens apželdinamas krūmynais ar sodybų kiemuose laksto palaidi sarginiai šunys. Kita vertus, reikia pripažinti, kad kai kurie poilsiautojai savo elgesiu išprovokuoja būtent tokią nuosavybės turėtojų laikyseną - šiukšlių kalnai išpuoselėtose poilsiavietėse lieka kone kaskart „pailsėjus" triukšmingai kompanijai. Kodėl tikrieji šeimininkai turėtų valyti tai, ką prikiaulina iškylautojai?" - svarstė Miškų departamento vadovas.

Tiek A. Gaižutis, tiek V. Vaičiūnas pastebėjo, kad nesusipratimų paprastai nekyla privačiose poilsiavietėse, kurias prižiūrintys žmonės gamtos mėgėjams prieglobstį suteikia ir komfortu pasirūpina už tam tikrą atlygį.

„Gavę šeimininkų leidimą, žmonės visuomet jaučia kur kas didesnę atsakomybę. Šie dalykai jau dabar pakankamai aiškiai apibrėžti. Gerų pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Manau, kad tai geras kompromisas", - samprotavo miško savininkų asociacijos vadovas.

 

Poilsio gamtoje ABC

Susiruošus ilgesniam ar trumpesniam poilsiui gamtoje, derėtų paisyti šių poilsiautojų elgesio taisyklių:

- palapines statyti tam skirtose rekreacinėse teritorijose, kurios būna pažymėtos turizmo ir rekreacijos schemose;

- pakrančių apsaugos zonose (jos kiekvienam vandens telkiniui nustatomos individualiai) draudžiama ardyti velėną, statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto;

- įkūrus stovyklavietę draudžiama teršti aplinką, laužyti esančią įrangą;

- važinėti leidžiama tik keliais, o ne laukais;

- kurti laužą ne bet kur, o tik tam skirtose vietose (laužas turi būti nuolat prižiūrimas, baigus kūrenti - užpilamas žemėmis ar vandeniu);

- nevalia triukšmauti, garsiai leisti muziką ar kitaip trukdyti ilsėtis kitiems poilsiautojams;

- poilsiautojai turi teisę lankytis visuose miškuose, išskyrus privačius, esančius iki 100 metrų atstumu nuo miško savininko sodybos, bei tuos, kuriuose tai apribota kitais teisės aktais (pavyzdžiui, draudžiama lankytis miškuose, kuriuose vyksta medienos ruošos darbai ar panaudotos (naudojamos) cheminės ar biologinės miško apsaugos priemonės); apie tai, kad draudžiama lankytis miške ar galioja kitokie apribojimai, paprastai informuoja prie įvažiavimo į mišką pastatyti informaciniai ženklai;

- pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 100 iki 500 Lt. Už aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis pažeidimą gali tekti sumokėti 100-200 Lt baudą;

- plaukiojimas savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis vandens telkiniuose, kai tai daryti draudžiama, gali kainuoti 150-300 Lt, o saugomose teritorijose dar daugiau - 300-600 Lt. Dar brangiau atsieis toks plaukiojimas vandens motociklais - 200-800 Lt;

- baudžiama ir už neteisėtą saugomų laukinių augalų ar grybų, jų dalių rinkimą, žalojimą, naikinimą, paėmimą iš natūralios aplinkos arba kitokį neteisėtą šių augalų ar grybų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimą, laikymą, perdirbimą, gabenimą arba kitokį naudojimą. Už tai piliečiai gali gauti įspėjimą arba 100-1000 Lt baudą, be to, gali būti konfiskuoti pažeidimo padarymo įrankiai ir priemonės, augalai ar grybai, jų dalys ar gaminiai iš jų. Pareigūnams gresia dar didesnė bauda - nuo 200 iki 2000 Lt;

- į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalų ir grybų augaviečių naikinimas užtraukia 400-500 Lt baudą, skruzdėlynų naikinimas ar žalojimas - 50-100 Lt, lankymosi miške taisyklių pažeidimas - įspėjimą arba 25-50 Lt baudą, transporto priemonių, palapinių, laikinų statinių statymas miške ar važiavimas transporto priemonėmis miškais ten, kur tai daryti draudžiama, - 50-100 Lt.