Naujienos

UP: Žievėgraužiai rengiasi atakon

šiemet gali kilti didžiausia kinivarpų antplūdžio grėsmė - perspėja laikraštis "Ūkininko patarėjas" žurnalisto Polikarpo Ragožio 2013-04-20 straipsnyje "Žievėgraužiai rengiasi atakon".

Nepaisant to, kad po audros, palikusios daugelyje miškų išvartytų, nulaužytų medžių, praėjo treji metai, vis dar matyti kai kur nelikviduoti jos padariniai. Valstybiniuose miškuose nuolaužos ir išvartos sudorotos, jų mediena išgabenta iš miško. Tačiau daugelyje privačių valdų padėtis tokia pati, kaip ir rezervatiniuose miškų plotuose, kur draudžiama bet kokia žmogaus veikla. Mokslininkų teigimu, ne tik nulaužti ar išversti, bet ir audros išjudintomis šaknimis medžiai – tai žievėgraužių tipografų dauginimosi židiniai. Pastebėta, kad daugiausia jų atsiranda po trejų miško nusiaubimo metų. Tad šiemet gali kilti didžiausia kinivarpų antplūdžio grėsmė.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus vedėjas doc. Artūras Gedminas sako, kad žievėgraužiai žinomi nuo senų laikų ir visą laiką keldavo problemų ne tik mokslininkams, bet ir miškų valdytojams, miškų savininkams.

„2010 m. škvalinis vėjas išvartė didelius eglynų plotus. Eglynai yra patys nepatvariausi. Jų šaknų sistema yra paviršinė, todėl juos lengviau išverčia. O išvartos – tai geriausios sąlygos žievėgraužiams tipografams atsirasti. Tai pagrindinis vabalas, puolantis egles. Masiniai jų židiniai susidaro tik antraisiais trečiaisiais metais po stichinių nelaimių. Kinivarpų populiacijos pagausėjimo grėsmė ir siejama būtent su 2010 m. praūžusia audra, kuri padarė didžiulę žalą Lietuvos miškams. Ypač nukentėjo eglynai, kurie vietomis buvo visai sunaikinti. Valstybiniai miškai turėjo daugiau technikos, todėl sugebėjo išlaužas bei išvartas sutvarkyti ir išvežti iš miško.

Bet, kaip teko pastebėti lankantis po Lietuvos visų regionų miškus, daugelyje privačių valdų dar nelikviduoti audros padariniai. Tiesiog nespėta pažeistų medžių išvežti iš miško. Todėl gali būti, kad privačiuose miškuose žievėgraužiams atsirasti yra didesnė galimybė“, – aiškino galimos kinivarpų antplūdžio grėsmės aplinkybes dr. A. Gedminas.
Kaip kovoti su žievėgraužiais, nurodyta Sanitarinės miško apsaugos taisyklėse. Bet paprastai ūkininkai-miško valdų turėtojai tų taisyklių per daug neskaito, kiti prie jų neprieina.

Tose taisyklėse aprašyta, kokių priemonių imtis, jei kyla grėsmė medžių kamienams dėl žievėgraužių antplūdžio. Patariama, kad galimuose atsirasti vabalų medynuose reikia statyti feromonines gaudykles. Kita priemonė – nuleisti kelis nusilpusius medžius, į kuriuos suplūs daug vabzdžių, o paskui tuos medžius išvežti iš miško. Trečia, bene efektyviausia priemonė – apsikrėtusių medžių iškirtimas ir, žinoma, išvežimas iš miško.

„Privačių miškų savininkams siūlyčiau pirmiausia gerai apžiūrėti savo valdą. Žinotina, kad, jei eglynas buvo pažeistas vėjo, patemptos medžių šaknys, jei pavasarį buvo apsemtas arba neseniai greta iškirsta biržė ir atsivėrusi šviežia eglyno siena, pirmiausia į tokias vietas žiūri žievėgraužiai tipografai. Šie vabalai pasižymi itin gera uosle. Ir kai tik pajunta pasilpusį medį, tuojau pat jį puola visas būrys vabzdžių“, – kalbėjo dr. A. Gedminas.

Žievėgraužiai pradeda skraidyti sprogstant beržams. Didžioji jų dalis žiemoja eglių kamienuose, o likusioji – miško paklotėje. Atšilus orams jie skraidydami ieško pažeistų medžių.

Mokslininkas aiškino, kad apžiūrint medžio kamieną gerai matyti vabzdžių įlindimo ir išlindimo angos. Jeigu pradėjusi lupinėtis žievė – po ja tikrai yra vabalų. Medis gali būti visai žalias su žalių spyglių laja, tačiau jis gali būti jau apkrėstas. Tokius medžius reikia iškirsti. Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse nurodyta, kad iškirtus juos būtina išvežti 3 km atstumu už miško. Jeigu nulupama medžio žievė, ją reikia sudeginti, o rąstus nupurkšti chemikalais.

Likusius vabzdžius reikia stengtis sugaudyti feromoninėmis gaudyklėmis. Jas sudaro kelios piltuvėlio formos dalys, masalo laikiklis ir vabalų surinktuvas. Masalu naudojama medžiaga, kuri privilioja vabalus. Pas mus negaminamas nei atraktantas (vabalus pritraukianti medžiaga), nei pačios gaudyklės. Visa tai importuojama iš Lenkijos. Viena gaudyklė kainuoja apie 20 litų. Vieno hektaro medyne, jei gresia didelis antplūdis kinivarpų, reikia kabinti 4-5 gaudykles.

Kas negali įsigyti arba pats pasigaminti feromoninių gaudyklių, kovai su žievėgraužiais turėtų pasitelkti vabzdžiagaudžius medžius. Tai gali būti žalios eglės rąstai, suguldyti ant padėklų. Į juos suskris daugybė vabalų. Bet svarbiausia – tuos rąstus reikia išvežti iki tol, kol didžioji dalis lervučių virsta lėliukėmis.

Kaip tuos siūlymus turėtų įgyvendinti visi 246 tūkstančiai miško savininkų, mokslininkas sakė nežinąs. Jo nuomone, tai neišspręsta problema. O ją spręsti būtina, nes iš neprižiūrimų privačių miškų žievėgraužiai plinta į kaimynines valdas ir valstybinius miškus.

Didžiausia grėsmė tuose miškuose, kurie buvo pažeisti 2010 m. praūžusios audros. Bet kinivarpų židinių yra ir rezervatuose, kur draudžiama bet kokia žmogaus veikla. Pasak dr. A. Gedmino, toje vietoje gali net medynai pasikeisti. Pavyzdžiui, išdžiūvus eglynui gali likti plynė arba atsirasti kažkoks kitas medynas.
„Cheminių priemonių kovai su kinivarpomis nėra. Pernai Palangoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija miškų apsaugos klausimais. Joje dalyvavę apsaugininkai iš visos Europos kėlė lygiai tokias pačias problemas, tuos pačius neišspręstus klausimus.

Beje, dabar jau pradedamos naudoti biologinės priemonės. Bet tai tik pati pradžia. Įvairiais grybais, bakterijomis, nematodais užkrečiami vabalai, nuo kurių kinivarpos žūsta“, – sakė dr. A. Gedminas.
Dėl klimato atšilimo eglynams Lietuvoje darosi nepalankios sąlygos. Mokslininkai prognozuoja, kad tolimoje ateityje Lietuvoje visai išnyks eglynai, nes jau dabar eglėms pas mus per šilta, todėl jos labai jautrios bet kokiems pakitimams.

Doc. Artūras Gedminas abejoja, ar teisinga, kad Valstybinė miškų tarnyba vykdo stebėseną tik valstybiniuose miškuose. Juk visų nuosavybės formų miškai yra nacionalinis turtas. Todėl turėtų vienodai rūpėti visų miškų sanitarinė apsauga. Tiesa, kai vykdomi purškimai iš lėktuvo, privačių plotelių viduryje valstybinių miškų neišskirsi. Džiugu, kad ir privačiuose miškuose gaisrus stebi bei gesina valstybinės miškų urėdijos. Ko gero, taip turėtų būti ir su apsauga nuo žievėgraužių tipografų.

Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis sakė, kad asociacijos nariai kinivarpomis apnikusius medžius iškirto, laiku išvežė iš miško, o rąstus apipurškė chemikalais. „Ką reikia daryti kovojant su žievėgraužių antplūdžiais, nurodyta įstatymuose, o įstatymus būtina besąlygiškai vykdyti. Taip ir elgiasi mūsų asociacijos nariai“, – aiškino dr. A. Gaižutis.
Tačiau LMSA yra tik keli tūkstančiai narių, o miškų savininkų – 246 tūkstančiai, tarp kurių daug yra nė karto nesilankiusių savo miško valdoje. Kas jų miškuose naikins kinivarpų židinius? Į šį klausimą LMSA vadovas atsakė: „Turi būti sukurta bendra sistema miškų priežiūrai. Tai valstybės interesas. Mes apie tai kalbame jau 20 metų. Ir čia ne pavienių visuomeninių organizacijų, bet valstybinės svarbos klausimas.“

Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr. Valdas Vaičiūnas tvirtino, kad visos priemonės, numatytos Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse, bus įgyvendintos. Jis taip pat sakė, kad po 2010 m. škvalo visi miško savininkai, kurių miškai nukentėjo, buvo raštiškai informuoti, ką būtina daryti, kokios gresia sankcijos už tų priemonių nevykdymą.

Tad valstybinių įstaigų biurokratams lyg ir nėra problemų. Nerimauja tik mokslininkai.

Žurnalisto Polikarpo Ragožio straipsnį "Žievėgraužiai rengiasi atakon" skaitykite 2013-04-20 laikraštyje "Ūkininko patarėjas" čia...>>>