Naujienos

dr.A.Šindeikis: Medžioklės įstatymo pataisos užkerta kelią žemės savininkams tapti medžiotojų būrelių nariais

2018 m. rugsėjo 11 dieną Seimas priėmė Medžioklės įstatymo 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pataisas. (Medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (XIIIP-435(3)). Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Valdybos narys, LMSA Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas teisininkas dr.Algimantas Šindeikis pakomentavo, ko iš pakeisto teisinio medžioklės reglamentavimo gali tikėtis žemės ir miško savininkai, kokie yra pakeitimai ir kokias pasekmes jie iššaukia. Siūlome susipažinti su išsamiu komentaru.

Šia proga [priėmus LR medžioklės įstatymo pataisas] Seimo aplinkos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika socialinio tinkle facebook savo paskyroje paskelbė tokio turinio pranešimą:

Seimo nario pranešime visuomenei yra daug netikslumų bei nepagrįstų Medžioklės įstatymo pataisų vertinimų.

Pirma:

Seimo narys Kęstutis Mažeika pranešė, kad jis pasirašė priimtą įstatymą ir perdavė jį pasirašyti Prezidentei.  Seimo statute aiškia nurodoma kam yra priskirta tokia funkcija. Seimo priimtus įstatymus pagal Seimo statutą pasirašo ir perduoda pasirašyti Prezidentei Seimo Pirmininkas. Tokia jo kompetencija įtvirtinta Seimo statuto 29 straipsnio 2 punkte: Seimo pirmininkas per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti.

Antra:

Neteko girdėti, kad žemės savininko teisė medžioti savo žemėje yra konstitucinė teisė. Konstitucija gina asmens nuosavybės teisę. Konstitucinio teismo 2005 m. nutarime yra išaiškinta, kad teisė medžioti yra išvestinė iš žemės nuosavybės teisės ir kaip savarankiška teisė ir kaip įgytoji teisė yra realizuojama įstatymo numatyta tvarka. (LR Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimas Dėl medžioklės įstatymo: 1) laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų valstybinės nuosavybės principu, pagal kurį laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei; 2) teisės medžioti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus traktavimo kaip įgytosios teisės principu, pagal kurį teisė medžioti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus kyla iš šio įstatymo bei kitų teisės aktų ir asmenims Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka bei pagrindais yra suteikiama valstybės (jos įgaliotų institucijų)). Kadangi 2005 m. nebuvo nagrinėjamas žemės savininkų teisės medžioti savo nuosavybėje klausima, tai į šį klausimą atsakymo KT jurisprudencijoje nėra.

Apie jokį rimtą žemės savininko teisės medžioti savo nuosavybėje kalbėti yra per anksti, nes pagal priimtą MĮ 13 straipsnio 1 dalies pakeitimą medžioklės plotų naudotojas privalės sudaryti sutartį su privačios žemės savininku ir jam suteikti teisę naudoti medžiojamų jų gyvūnų išteklius proporcingai jo nuosavybės ploto dydžiui. Pavyzdžiui, jei žemės savininko žemės sklypo plotas yra 15 ha, o tarkim medžioklės plotų vieneto dydis 15 000 ha, žemės savininko nuosavybės procentinė dalis medžioklės plotų vienete sudaro 0,1 proc. Tarkim, jei medžioklės plotų naudotojui nustatytas 10 briedžių ar elnių limitas vienam medžioklės sezonui, žemės savininkas gali sumedžioti 0,1 proc. šio limito, t.y. 0,01 briedžio. Tokiu būdu, tam, kad įgytų pagal sutartį su medžioklės vieneto naudotoju teisę sumedžioti briedį žemės savininkui gali tekti laukti 100 metų. Tokias permainas vadinti reikšmingomis Lietuvos medžioklės ūkiui yra ne tik klaidinga, bet ir neatsakinga.

Žinoma, sovietmečio įkurti ir tęstinumo būdu toliau naudojantys sovietmečiu suformuotus medžioklės plotų vienetus, medžiotojų būreliai gali tokią MĮ 13 straipsnio 1 dalį laikyti teisinga, nes tik tokio dydžio žemės sklypą valdo žemės savininkas, tai jų nuomone, tiek ir teturi gauti teisių. Bet toks “teisingumas” akivaizdžiai neatitinka konstitucinio proporcingumo reikalavimo, nes absoliuti dauguma medžiotojų būrelio narių apskritai neturi jokios nuosavybės medžioklės plotų vienete, kuriame naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius. 

Nebelikus MĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žemės savininko teisės tapti medžiotojų asociacijos nariu nebebus Konstituciniame Teisme nagrinėjam ir byla, kurioje butų buvęs sprendžiamas klausimas dėl priverstinės pareigos medžiotojų asociacijai priimti į savo narius      žemės savininkus, turinčius 100 ha ir didesnę nuosavybę. Tikėtina, kad žemės savininkų priverstinį priėmimą į medžiotojų būrelius Konstitucinis Teismas būtų vertinęs kaip konstituciškai pagrįstą, nes medžiotojų asociacijos yra specialiosios asociacijos, kurios yra įkurtos specialiam tikslui – medžioklės organizavimui, t.y. valstybei nuosavybės teise priklausančių išteklių – medžiojamųjų gyvūnų medžioklei, o ne tik jos narių interesų (išsaugoti Lietuvos medžioklėje sovietmetį) puoselėjimui.

Nesuprantamas ir MĮ 13 straipsnio 1 dalies formulavimas, kuriame nurodoma, kad žemės savininkas, turintis 15 ha nuosavybę turi teisę tapti  asociacijos nariu jei asociacija raštu neatsisako jo priimti. Norą tapti asociacijos nariu turi teisę išreikšti bet kuris asmuo, bet juo tampama tik asociacijai nutarus jį priimti į savo gretas. Kam įstatymo pataisa suteikti teisę, kurią asmuo ir taip turi.   

  Trečia:

Pagal įstatymo pataisas žemės savininkas, net ir turintis 100 ha ar didesnę nuosavybę medžioklės plotų vienete, nebegalės tapti būrelio nariu (pagal iki įstatymo pakeitimo galiojusią redakciją tokią teisę turėjo daugiau nei 100 ha nuosavybę trintis savininkas), jei būrelis to nepageidaus. T.y. žemės savininkas negalės tapti pilnateisiu  būrelio nariu, pasisakyti ir balsuoti asociacijos susirinkime, dėl medžioklės tvarkos, jos organizavimo, tai, kaip ir sovietmečiu, kaip ir iki šiol darys medžiotojai, kurie neturi jokio asmeninės nuosavybės ryšio su naudojamu medžioklės plotų vienetu. Be jokios abejonės, nebus atsižvelgta ir į žemės savininkų interesus, susijusius su jų vykdoma ūkine veikla miške ar žemės ūkio paskirties žemės sklypuose.

 Taigi, medžiotojų būreliai ir toliau galės būti uždaros organizacijos ir savo veiklą vykdyti neįsileisdami į savo valdymo organus žemės ir miškų savininkų. O “butaforinės” sutartys su žemės savininkais gali virsti tik popieriaus lapu, kurio vertingumas žemės savininkui bus mažesnis už šio popieriaus lapo kainą. Belieka tikėtis, kad bent smulkiąją fauną, kuriai nėra nustatomi limitai, žemės savininkai galės medžioti. Žinoma, ir tokiai galimybei galima užkirsti kelią nustatant įvairius “sutartinius” apribojimus.

Ketvirta:

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitime ir toliau yra demonstruojamas tiek kadastrinis, tiek teisinis  neraštingumas. Seimo nariai (Seimo aplinkos komiteto pirmininkas K.Mažeika) yra įsitikinęs, kad Lietuvoje egzistuoja 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų, kurie priklauso  medžiotojams, kurie galėtų pageidauti suformuoti naują medžioklės plotų vienetą. Vienas iš teisės principų nustato, kad teisė negali reikalauti to kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est.). CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Reikalaudamas, kad medžiotojų turėtų 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų, įstatymo leidėjas reikalauja iš žemės savininkų to, kas neįmanoma.

MĮ 13 straipsnio 3 dalis buvo nuolat formuluojama kaip pasityčiojimas iš žemės savininkų. Bronius Bradauskas pradėjo nuo formuluotės “žemės savininkas, kuriam priklauso 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų”, dabar turime “žemės savininkus – medžiotojus, kuriems priklauso 1000 ha susisiekiančių žemės sklypų”. Įstatymas ir buvo ir toliau išlieka absurdiška mirusi teisės norma, nes tokių asmenų, kuriems nustatoma teisė (susisiekiančių 1000 ha žemės sklypų savininkų) formuoti medžioklės plotų vienetą, tiesiog neegzistuoja, nes, pirma, tik apie 50 proc. miškų priklauso valstybei, antra, žemės sklypai valdomi bendrosios dalinės ar jungtinės nuosavybės teise, trečia, žemės savininkų ir jų šeimos narių skaičius Lietuvoje siekia apie 1 milijoną asmenų, o medžiotojų – tik apie 30 tūkstančių.

Taigi, patyčios žemės sklypų savininkų atžvilgiu toliau tęsiasi ir jokios realios galimybės žemės savininkams formuoti medžioklės plotų vienetą neatsirado.  Jau nekalbant apie tai, kad  MĮ 13 straipsnio 3 dalies pakeitimas suformuluotas taip, kad jo įžanga prieštarauja likusiai šio straipsnio daliai, nes pradžioje nurodoma, kad reikia turėti 1000 ha. susisiekiančių žemės sklypų grupei medžiotojų, įsteigusių juridinį asmenį, toliau – jau reikalavimas prašymą  pateikti medžiotojui, ar juridiniam asmeniui, kuriam priklauso 1000 ha žemės sklypų nuosavybė. Vargu ar šio straipsnio autorius pats supranta ką jis norėjo pasakyti ir kam siekia suteikti teisę formuoti medžioklės plotų vienetą. Peršasi išvada, kad gal ši MĮ straipsnio pataisa bandyta parašyti vienam asmeniui - Valstiečių ir žalių jų partijos primininkui Seimo nariui Ramūnui Karbauskiui.

  Kas yra pozityvaus 2018 m. rugsėjo 11 d. priimtose medžioklės įstatymo pataisose? Nors žemės savininkai negalės tapti pilnateisiais medžiotojų kolektyvo nariais, bet jie galės savo žemėse ir miškuose (turintys bent 15 ha žemė sklypų nuosavybę) pasėdėti ar pasivaikščioti su medžiokliniu šautuvu ir pasigrožėti gamtos vaizdais bei tuo, kaip medžioja ir pusvelčiui medžiojamųjų gyvūnų išteklius jų žemėse naudoja medžiotojai, kurie neturi čia nė pėdos žemės nuosavybės, bet nuo sovietmečio laikų naudojasi privilegija medžioti.

Priimtose MĮ pataisose eilinį kartą nebeliko jokių LMSA pateiktų pasiūlymų dėl realaus žemės savininkų teisių užtikrinimo medžioklėje. Vietoj LMSA pateiktų racionalių, tiek žemės savininkų, tiek medžiotojų interesų tarpusavio derinimo galimybių, MĮ 13 straipsnio pataisose nurodyta eilė beprasmių paistalų, kuriuos K.Mažeika be jokio pagrindo vadina pirmu dideliu žingsniu per paskutinius 15 metų link pokyčių  medžioklės ūkyje. 

LMSA valdybos narys
Advokatas  dr. A.Šindeikis