Naujienos

✅Pristatytas atnaujintas Lietuvos integruotas nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektas 2021-2030 m. – liūdna ekologinė prognozė šalies miškams

Visą praėjusią savaitę vyko renginiai pristatant visuomenei labai svarbų aplinkosauginiu požiūriu dokumentą – integruotą nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą (NECP) 2021-2030 m. Puiku, kad šis svarbus dokumentas buvo taip plačiai aptartas su plačiąja visuomene, atskirų sektorių problemoms ir iššūkiams aptarti skiriant netgi po dieną. Dalyvavau net dviejose „Klimato savaitės“ programos renginiuose skirtuose miškų, ir žemės ūkio problemoms bei iššūkiams aptarti, todėl noriu pasidalinti savo mintimis ir dėl diskusijų, ir dėl paties NECP plano,- rašo VU Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila, LMSA Valdybos narys.

Renginiuose vis dėlto pasigedau rimtai argumentuotų diskusijų. Nors juose dalyvavo nemažas skaičius suinteresuotų institucijų, visuomeninių organizacijų atstovų, bet pirmiausiai priekaištaučiau būtent jiems – daugelis atėjo nepasiruošę, man susidarė įspūdis, net ir neperskaitę NECP plano. Rezultate, bent jau miškų ateities aptarime, diskusija pakrypo į paskutiniu metu tradicija tapusia priešprieša tarp visuomenininkų ir miškininkų tampančius debatus: dėl miškų naudojimo ar nenaudojimo saugomose teritorijose ar buveinių apsaugai svarbiose teritorijose, dėl biologinės įvairovės išsaugojimo svarbos ir pan. Tai svarbūs klausimai, kuriuos reikia aptarti, bet tam reikia tinkamai pasiruošti ir paruošti svarius argumentus. Dabartiniu informacijos sklaidos bumo metu ne taip ir paprasta atskirti kas mūsų šaliai tinka, o kas ne, kaip suprasti, interpretuoti kitose šalyse atliktų tyrimų duomenis. Nepakanka ištarti magiško žodžio „mokslininkai sako...“ – toks teiginys netampa savaime suprantamu, neginčytinu argumentu. Ir miškų naudojimo, ir biologinės įvairovės išsaugojimo klausimai klimato kaitos kontekste neabejotinai svarbūs, ir šiomis temomis vertėtų plačiau padiskutuoti (kad ir dėl miškotvarkos priemonių, planų rengimo metodikos ateityje siekiant turėti tvaresnius, daugeliu prasmių turtingesnius miškus, geriau subalansuotą ne tik priaugančios ir paimamos medienos tūrio balanso požiūriu, bet ir įvairaus amžiaus medynų užimamų plotų tolygiu išsidėstymu, nuoseklia kaita ir pan.). Tie kas visada deda lygybės ženklą tarp „nekirsti, nenaudoti miško“ ir „saugoti nykstančią biologinę įvairovę“ apsigauna: atskirais atvejais tai tinkami veiksmai, o atskirais - netgi ir visai priešingi. Bet tai turėtų būti kitos diskusijos tema, o čia norėčiau išsakyti savo pastebėjimus ir abejones dėl kai kurių pristatyto NECP prognozių ir skaičių.

Nežinau kodėl, bet diskusijoje dalyvavusių ne tik kad nešokiravo, bet net ir nesulaukė dėmesio NECP prognozės Lietuvos miškams, kad jau nuo ateinančių metų jie katastrofiškai praras šiltnamio efektą sukeliančių dujų (bendrai perskaičiuotų į CO2 emisijas) absorbavimo savybes, arba tiksliau emisijų ir absorbavimo balansas taps visiškai atvirkštinis nei buvo iki šiol. Plane (lentelė Nr. 4.2.1.4. – „Faktinis ir prognozuojamas žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškų [ŽNŽNKM] sektoriuje susidarantis ŠESD kiekis pagal atskiras žemės naudojimo kategorijas kt CO2e“) pateikta prognozė, kad Lietuvos miško žemė 2005 metais absorbavusi 4,251 mln. t CO2e, 2016 m. – 8,188 mln. t CO2e, 2017 m. – 7,863 mln. t CO2e jau ateinančiais 2020 m. praras pusę iki tol turėto gebėjimo absorbuoti anglies dvideginį ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas. T.y. prognozuojama, kad 2020 m. Lietuvos miškai absorbuos tik 3,763 mln. mln. t CO2e, 2030 m. tik 0,778 mln. mln. t CO2e . Galiausiai 2040 m. , prognozuojama, šis balansas iš viso įgaus kitą ženklą, t.y. Lietuvos miškai ne tik kad nebeabsorbuos pakankamo kiekio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet netgi ir atvirkščiai – jų užimamose žemėse išsiskirs tiek daug šių dujų, kad bendras balansas bus ŠESD emisijos didėjimo kryptimi - 1,44 mln. mln. t CO2e. Prognozuojama, kad bendros ženkliai pablogėsiančios situacijos visame ŽNŽNKM sektoriuje neišgelbės netgi numatomos papildomos priemonės (NECP lentelė Nr. 5.1.1.7). Deja, NECP aptarime neteko išgirsti kuo paremtos tokios liūdnos prognozės, kas blogo planuojama nutiks Lietuvos miškuose per artimiausius 20 metų. Pačiame NECP paaiškinimas labai trumpas ir nelabai įtikinamas – „Labiausiai prie ŽNŽNKM sektoriaus ŠESD emisijų didėjimo prisideda miško žemės kategorija – anglies absorbavimo medynų biomasėje sumažėjimas. Dėl senstančių medynų mažėjantis medžių tūrio prieaugis lemia mažesnį ŠESD emisijų absorbavimą biomasėje, kuris tuomet nepadengia ŠESD emisijų, susidarančių dėl organinių dirvožemių sausinimo miško žemėje“. Sakyčiau, labai abejotini ir diskutuotini abu argumentai.

To paties NECP plano svarstymui skirtame renginyje pristatytame prof. A. Augustaičio pranešime - „Kompleksiškas klimato ir kitų aplinkos veiksnių poveikis miškų gebai adaptuotis ir švelninti globalios kaitos grėsmes“ buvo pateikti visai priešingi faktai. A. Augustaičio pateiktais duomenimis paskutiniais metais pagrindinių miško medynų plotus sudarančių medžių rūšių (išskyrus beržą ir baltalksnį) metinis tūrio prieaugis kaip tik didėjo. Ir šis faktas visai nestebina: net ir neženkliai (0,5 0 C ) didėjant vidutinei metinei temperatūrai ir padidėjus bendram metiniam kritulių kiekiui (A. Augustaičio duomenimis 10 mm) mūsų šalies klimato sąlygos darosi palankesnės augti fanerofitams (medžiams ir kitiems sumedėjusiems augalams). Mūsų krašto klimatas tampa būdingesniu Vidutinio klimato miškų biomos tipui, o ne Taigai (ties kurių riba iki šiol balansavo mūsų natūralios sausumos augalų bendrijos), o tai reiškia, kad esant tokioms sąlygoms didėja ir miškų produktyvumas (čia sukaupiamos biomasės požiūriu), o tuo pačiu ir jų galimybės kaupti anglį, absorbuoti anglies dvideginį. Gerėjant augimo sąlygoms paprastai ilgėja netgi ir laikas kai jie vis dar kaupia biomasę, t.y. didėja jų gamtinės brandos amžius.

Kita NCEP nurodyta priežastis, dėl ko po 20 metų ženkliai išaugs ŠESD emisijos miškuose, - „dėl organinių dirvožemių sausinimo miško žemėje“ taip pat nelabai įtikina. Pirmiausiai todėl, kad mes neturime išsamių, sistemingų tokių procesų, vykstančių nusausintuose miško dirvožemiuose mūsų krašte, tyrimų. Antra, kad Lietuvoje iki šiol nėra atlikta netgi tiksli užmirkusių žemių plotų (įskaitant ir tuos kurie buvo sausinti) inventorizacija. Tai liečia ir mišku apaugusius tokios žemės plotus. Tiesa, Lietuvos mokslininkai geografai (Taminskas, J., Pileckas, M., Šimanauskienė, R., Linkevičienė, R., 2011. Lietuvos šlapynės: klasifikacija ir sklaida (Baltica, Vol. 24, Special Issue // Geosciences in Lithuania: challenges and perspectives, 151–162. Vilnius. ISSN 0067–3064) yra paskelbę apžvalginių darbų šia tema. Šie autoriai išskiria 5 stambias Lietuvos šlapynių geoekosistemines grupes, į kurių detalizavimą nesigilinant, pateikiu tik jų apibendrintą informaciją apie dvi grupes, kuriose miškų plotai didžiausi.

Mineralinių ir sudurpėjusių dirvožemių šlapynės (dar vadinamos šlapžemėmis), kurioms priskiriami šlapi miškai ir pievos su pastoviai arba periodiškai užmirkusiais mineraliniais ir durpiniais (Lietuvos durpinės šlapynės (kuriose organinės medžiagos sluoksnis ˃30 cm) užima apie 9,9% šalies teritorijos ploto (iš jų didžiąją dalį užima 7,7% žemapelkės, 0,76% - aukštapelkės ir 1,44% mišrūs ir tarpinio tipo durpynai). Tokiose žemėse miškai auga maždaug pusėje jų ploto (4,4% Lietuvos ploto). Iš visų mišku apaugusių durpingų plotų yra sausinti apie 162,1 tūkst. ha (apie 2,5% Lietuvos ploto). Bemiškiai sausinti durpynai užima 283,4 tūkst. ha ploto (4,3% šalies ploto), o durpių karjerai dar 22,33 tūkst. ha (0,4 % šalies ploto). Visuose šiuose gana skirtinguose edafinėmis, hidrografinėmis (įskaitant ir pakeistas sausinimo metu) sąlygomis žemės plotuose vyksta ir skirtingi procesai apie kuriuos mes vis dar žinome nedaug.

Grįžtant prie NECP plano prognozės Lietuvos miškams, natūraliai kyla keli klausimai:

1. Lietuvoje didesnės apimties melioracijos (žemių sausinimo darbai) buvo vykdomi nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio iki 2004 m. (paskutinė man žinoma data fiksuota Biržų miškuose). Tai negi šių sausintų dirvožemių organinės dalies destrukcijos procesai iki šiol nevyko, kai kuriais atvejais net 40 metų? O jeigu vyko ir iki šiol, tai kodėl ŠESD emisijos taip smarkiai išaugs nuo 2020 m. (kuomet prognozuojama miškuose išskiriamų ir sugeriamų dujų balansas pradeda smarkiai keistis į blogąją pusę) ir toliau didės iki pat 2040 m.?

2. Netgi sudėjus labai skirtingų šlapžemių tipų dirvožemiuose augančių miškų (nusausintų) plotus į vieną vietą gauname 546,7 tūkst. ha plotą (tai sudaro apie 26% bendro Lietuvos miškų ploto). Tai negi likę trys ketvirčiai nesausintų mūsų krašto miškų nekompensuoja vieno ketvirčio praradimų?

3. Na sakykime nesausinti miškai – nekompensuoja sausintųjų neigiamo ŠESD emisijų balanso. Bet kaip tada yra su nusausintomis kitomis - žemės ūkio paskirties žemėmis? Juk vien nusausintų bemiškių durpynų (aukščiau minėtų autorių duomenimis), neskaitant kitų šlapynių naudojamų žemės ūkyje yra ne mažiau kaip 283,4 tūkst. ha. Tai negi ten dirvožemio organinės dalies destrukcija nevyksta? Ta pati NECP lentelė (Nr. 4.2.1.4.) rodo, kad pradedant nuo 2017 m. ten (nei produkuojančioje žemėje, nei pievose ir ganyklose, nei kitoje žemėje) jokie pokyčiai šia prasme nevyksta.

Baigdamas galiu pasakyti, kad gal vis dėlto reikėtų dar kartą pergalvoti, pasitikrinti NECP plano rengime naudotą ŠESD emisijų skaičiavimo metodiką. Ar tikrai ji tinkama vykdant skaičiavimus Lietuvai? Juk be viso to kas jau buvo minėta, mes dar turime ir šaltą žiemą, kai visi biologiniai procesai stipriai sulėtėja. Ir galbūt Lietuva mūsų kaimynams ir partneriams Europoje gali pristatyti kur kas optimistiškesnį klimato kaitos reguliavimo veiksmų planą, ko jie iš mūsų tikrai labai tikisi.

 2019-12-03
dr. Audrius Skridaila