Naujienos

✅ Antanas Hofmanas: Miške darbų daug, o pajamų mažai

Miškininkai skaičiuoja, kad kol medis užauga, prie jo reikia prieiti dešimtis kartų. Pasodintus reikia saugoti nuo miško gyventojų, kurie taip ir kėsinasi nukąsti medelio viršūnę, vėliau – žiūrėti, kad krūmai ir menkaverčiai medžiai jų neužgožtų. „Norint užauginti gerą mišką, labai svarbus jaunuolynų ugdymas. Daugelis miško savininkų tai daro. Labai gerai, kad jaunuolynų ugdymui miško savininkams skiriama ir parama“, – sako nusipelnęs šalies miškininkas, patyręs medžiotojas, ilgus metus vadovavęs tuometinei Ukmergės miškų urėdijai, o šiuo metu LMSA Ukmergės skyriaus pirmininkas ir aktyvus miško savininkas Antanas Hofmanas.  Jį kalbina žurnalistė Genovaitė Paulikaitė Žemės ūkio ministerijos išleistame  leidinyje "Geroji patirtis. Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m.programos finansuojami projektai".

Iš kartos į kartą

Iš kartos į kartą „Mano tėvas buvo miškininkas. Hofmanų giminės miškininkų dinastija siekia net aštuonioliktą amžių. Archyvuose rašoma, kad prieš 300 metų Ernestas Hofmanas netoli Ukmergės gyvenusiems grafams Kosakovskiams padėdavo tvarkyti miškų ir medžioklės ūkį. Manoma, kad per tris šimtmečius mūsų giminės atstovai užaugino net tris kartas brandaus miško. Ir mama iš miškininkų šeimos. Ji – eigulio dukra. Du mamos broliai buvo eiguliai. Taigi miškas su mūsų šeima siejasi tiek per tėvo, tiek per mamos liniją. Tik miškininkystę studijuojančio anūko Manto vis dar negaliu prikalbinti greičiau baigti mokslus ir pradėti rūpintis miškais. Ilgą laiką blaškęsis po visą pasaulį, jis, atrodo, atsikando užsienių ir grįžo į Lietuvą. Gal dabar pavyks jį paskatinti mokslus baigti“, – peržvelgęs šeimos istoriją lūkesčiais dalijasi Lietuvos nusipelnęs miškininkas Antanas Hofmanas. Kaip jis pats sako, visas jo gyvenimas susijęs su mišku. Studijos Vilniaus miškų technikume, vėliau – Žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) Miškų ūkio fakultete. 1960 metais pradėjęs dirbti miškininkystėje, iš šios srities nesitraukė iki pat išėjimo į užtarnautą poilsį. Aktyviai įsitraukė į Lietuvos miško savininkų asociacijos veiklą. Iki šiol vadovauja šios asociacijos Ukmergės skyriui. Miško savininkų rūpesčiai Antanui Hofmanui tapo savi, kai daugiau kaip prieš du dešimtmečius susigrąžino tėvų turėtą mišką. „Dabar kartu su žmona Marija turime apie šimtą hektarų miško. Miškas – mano gyvenimas. Ir būdamas pensininkas nuo miško neatitrūkstu. Mano miškas – už 15 kilometrų, tad kasdien jame būnu. Man miškas ir sveikata, ir laisvalaikis. Nors turiu daugiau kaip 80 metų, bet ir pjūklą į rankas dar paimu“, – energingumu užkrečia miškininkas.

Naudinga galimybė

„Mišką reikia prižiūrėti. Neprižiūrėsi – eglaites, pušis ir beržus greitai nustelbs drebulės, alksniai, lazdynai ir kiti krūmynai. Kiekvieną jaunuolyną būtina ugdyti, paliekant daugiau erdvės atsirinktiems vertingiems medžiams. Jaunuolynų ugdymas reikalauja daug darbo, o pajamų iš to – nėra. Viską, ką iškerti, miške ir suguldai. Tiesa, pastaruoju metu galima tai panaudoti biokuro gamybai, bet labai brangiai kainuoja iškirstų krūmynų surinkimas. Todėl labai gerai, kad atsidaro galimybė gauti paramą jaunuolynams ugdyti“, – paramos svarbą įvertina Antanas Hofmanas. Pasinaudodamas Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ teikiamomis galimybėmis, jis sutvarkė apie septynis hektarus jaunuolynų. „Dvejus metus teikiau paraišką paramai gauti. Vienais metais jaunuolyno ugdymui gavau 847, kitais metais – 571 eurą. Ta parama padengia darbų išlaidas. Visą ją ir atiduodi rangovui. Nors parama suteikiama gana paprastai, nes yra fiksuotas paramos dydis vienam hektarui jaunuolyno sutvarkyti, bet biurokratizmo galėtų būti mažiau. Kodėl reikia visų dokumentų kopijas siųsti Miškų tarnybai? Manau, papildomas biurokratizmas pristabdo ne vieną, ypač vyresnio amžiaus, miško savininką kreiptis paramos“, – svarsto Antanas Hofmanas. Miškininko teigimu, sutvarkius jaunuolyną išauga miško vertė, nes suformuotas norimas medžių tankumas.

Gaudami daugiau saulės ir turėdami daugiau erdvės, greičiau auga palikti medžiai – eglės, pušys, beržai. Medynas tampa stipresnis, švaresnis ir kokybiškesnis. Nusipelniusio miškininko ir aktyvaus Lietuvos miško savininkų asociacijos nario Antano Hofmano manymu, miškų ugdymui galėtų būti skiriamos didesnės lėšos. Kol kas skausmingas dalykas – keliai. „Neretai būna, kad nuo asfaltuoto kelio iki miško – vos keli šimtai metrų sunkiai pravažiuojamo lauko keliuko. Miškininkai iš kelių tvarkymui skirtų lėšų jo remontuoti negali, nes tas kelias – ne miško. Manau, tuos sunkiai pravažiuojamus ruožus įmanoma sutvarkyti. Galbūt tam vertėtų nukreipti šiek tiek ir Lietuvos kaimo programų lėšų“, – svarsto miškininkas. Pašnekovo teigimu, vertėtų peržiūrėti ir šių keliukų statusą, nes nemažai jų jokiuose dokumentuose nėra pažymėta. Neįregistruotiems keliams tvarkyti lėšos neskiriamos.

Už nuopelnus – pagarba

„Aš ir medžioju dar. Juk reikia ne tik mišku, bet ir miško gyventojais pasirūpinti“, – apie nemažą laisvalaikio dalį, skiriamą pomėgiui, užsimena Antanas Hofmanas, daugiau kaip pusę amžiaus skiriantis medžioklei, jos nacionalinių tradicijų puoselėjimui. Jis vadovauja medžiotojų klubui „Miškininkas“. Turi sukaupęs didelę ir vertingą  medžioklės trofėjų kolekciją. Aukščiausius apdovanojimus yra pelnę jo dresuoti medžiokliniai šunys.

Nemažai laiko jis skiria ir Ukmergės rajono miško savininkams. Turėdamas didžiulę darbo miške patirtį, jis mielai ja dalijasi su kitais mylinčiais ir puoselėjančiais mišką. Įvertinant Anano Hofmano įvairiapusę veik lą, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio miškininko vardas. Jis – Lietuvos miško savininkų asociacijos garbės narys. 2015 m. M. K. Čiurlionio fondas suteikė jam Lietuvos šviesuolio titulą. Antanui Hofmanui ne kartą pareikštos įvairių valstybinių institucijų padėkos.

„Miške gimęs, miške augęs, iš miško iki šiol taip ir neišeinu“, – taip apie save pusiau rimtai, pusiau juokais sako Antanas Hofmanas.