Naujienos
2004 - 09 - 27
Švedijoje miškas turtas ir šeimos garbė
Autorius: Nijolė KOSKIENĖ
Radviliškietės Lietuvos žemės ūkio universiteto magistrantės Aušra Švagždytė ir Sigita Gerdžiūnaitė metus studijavo miškininkystę Švedijoje. Iš miškų šalimi vadinamos Švedijos merginos parsivežė Lietuvos miškininkystės viziją. Šiuo metu Aušra ir Sigita vykdo projektą, skatinantį privačių miškų savininkų jungimąsi į asociaciją. Metai "Svajonių komandoje"
Aušra ir Sigita, Lietuvos žemės ūkio universiteto miškininkystės specialybės bakalaurės, laimėjusios konkursą, prieš metus išvyko studijuoti į Švedijos žemės ūkio universiteto filialą Malmės mieste.
Tarptautinėje grupėje, kurią patys studentai pavadino "Svajonių komanda", studijavo būsimieji miškininkai iš Baltijos šalių, net iš Čilės bei Nigerijos.
Studentai turėjo galimybę iš arti susipažinti su Švedijos miškininkyste, kuri, anot merginų, be trūkumų. "Švedija - mums sektinas pavyzdys. Nenuostabu - Švedijos miškų asociacija gyvuoja jau penkiasdešimt metų, o Lietuvos privačių miškų savininkų - tik dešimtmetį", - sako Aušra.
Švedijoje šiuo metu privatūs miškai užima apie 90 procentų visų miškų (Lietuvoje - apie 32 procentus. Pusė miškų yra valstybiniai, o maždaug 18 procentų nevaldomi).
Apie pusė miškų Švedijoje yra šeimos nuosavybė, pusė priklauso privačioms kompanijoms.
Beveik visi privačių miškų savininkai priklauso asociacijai. Narystė asociacijoje, anot merginų, švedams yra naudinga ir ekonomiškai, ir dėl informacijos.
Vidutinis privačios miško valdos dydis Švedijoje yra 45 hektarai, o Lietuvoje - apie 4,5 hektaro.
Laisvė ir atsakomybė Švedijoje didžiulis dėmesys skiriamas gamtos apsaugai, tačiau aplinkos apsaugos inspektoriai per penkerius pastaruosius metus nėra skyrę miškų savininkui nė vienos baudos. Svarbi prevencija, todėl dažniausiai apsiribojama įspėjimu. Anot merginų, įspėjimai skiriami dažniausiai tada, kai iškirstas plotas neatsodinamas.
Jei po antrojo įspėjimo savininkas nesureaguoja, inspektoriai pasamdo darbuotojus, kurie atsodina mišką, o savininkui nusiunčia nemenką sąskaitą.
Aušra ir Sigita pasakoja, kad Švedijoje ne visi miškai yra pelno šaltinis. Daugelis miškų savininkų net neketina kirsti miško. Švedijoje turėti mišką yra garbė ir pasididžiavimas. Miškai paliekami vaikams ir anūkams.
"Jei šeima valdo 50 hektarų ir augina tris sūnus, niekada miško neskirstys į tris dalis, o paliks tuos hektarus vienam savininkui. Lietuvoje dažnai seni tėvai parduoda mišką, kad vaikams išdalytų pinigus", sako Sigita.
Švedijoje iš miško pragyvena tik stambūs - apie 200 hektarų valdantys - savininkai. Jų pajamos - iš miško kirtimo, medžioklės plotų nuomos, tačiau savininkai neužmiršta dalį miško skirti ir rekreacijai.
Lietuviams trūksta informacijos
Šiuo metu merginos atlieka sociologinę Šiaulių apskrities miškininkų apklausą - bando išsiaiškinti jų problemas.
Anot merginų, dažnai miško savininkai skundžiasi, kad nors ir turi miško, bet neturi laisvės jame šeimininkauti - nieko negali daryti be leidimo. Labai didelė kontrolė.
"Susidarė įspūdis, kad miškų savininkai jaučiasi užguiti, be to, jiems trūksta informacijos apie naujausias privačių miškų valdymo taisykles", - pasakoja Aušra.
Anot merginų, Lietuvoje labai dažnai miškų savininkai nubaudžiami, neišsiaiškinus, kodėl padarytas pažeidimas.
"O gal žmogus iškirstą plotą palieka natūraliam atsėjimui? Juk tai žymiai vertingiau, negu visiškai užsodinti eglėmis", sako Sigita.
"Švedijoje, kas skirta iškirsti, tas iškertama. Beje, ten kertama tiek, kiek atsodinama, o Lietuvoje daugiau miškų priauga, negu iškertama", - dalijasi savo pastebėjimais jaunosios miškininkės.
Galerija
