Naujienos

Klaidas taisyti politikams – beveik žygdarbis. Tačiau Lietuvoje, kaip įprasta, užuot pažvelgus į reikalą atmerktomis akimis, ir vėl galandami kalavijai, - konstatuoja Lietuvos ryto apžvalgininkė Ramunė Sotvarienė 2006-10-18 komentare per nacionalinį radiją dėl nesenai Seime priimtų pataisų panaikinant draudimus atkurti nuosavybę natūra  miško parkams priskitose teritorijose. 

Nepaisant gaisrų, keliuose siaučiančių girtų žudikų, valdžios kivirčų, Lietuva turi kuo pasidžiaugti. Ir ne tik   pirmuoju per visą jos istoriją Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vizitu, bent trumpam atitraukusiu nuo pilkokos ir dažnai piktos kasdienybės.  

Tokioms emocijoms pagrindą suteikia Seimo ištaisyta penkerius metus galiojusi klaida – draudimas atkurti nuosavybę taip vadinamuose miško parkuose. Anuomet įsisiūbavus žemgrobystei Seimas uždraudė dalyti parkais pavadintus miškus. Tokių šalyje įsteigta kone 9 šimtai. Jų plotas viršija 17 tūkstančių hektarų.  

Tačiau kirtus per nagus apsukruoliams nukentėjo ir niekuo dėti istoriniai savininkai. Jie pretenduoja atgauti tik mažą dalį – apie 800 hektarų šių žemių. Daugelis tuomet prarado savo mišką, nors nuosavybės atkūrimas natūra jau buvo pradėtas. 

2001-aisiais draudimų lazdą perlenkęs Seimas dabar ištaisė klaidą: nuosavybės teisių perkėlimas į miško parkus ir toliau bus draudžiamas, tačiau seneliams ar tėvams priklausiusias žemes bus galima atgauti natūra.  

Pripažinti klaidas – garbinga. Taisyti – beveik žygdarbis. Tačiau Lietuvoje, kaip įprasta, užuot pažvelgus į reikalą atmerktomis akimis, ir vėl galandami kalavijai.  

Prieš pataisą aršiai stojo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas ir jam pritarianti mišri – truputį raudona, truputį žalia – draugų kompanija.  

Jų baimė Nr. 1. Atgavę žemę miško parkuose savininkai ją pelningai parduos. Galbūt taip ir bus. Bet ar Lietuvoje draudžiama parduoti teisėtai įgytą ar atgautą nuosavybę? Kodėl 17-ais nepriklausomybės metais privataus savininko teisė disponuoti turtu vis dar pateikiama kaip grėsmė?  

Baimė Nr. 2. Šie plotai yra ne kokioje gūdžioje girioje, o gražiausiose vietovėse šalia ežerų.   Atgavę nuosavybę savininkai uždraus prie jų artintis.  

Jeigu šios baimės architektai galėtų apeiti visus 17 tūkstančių hektarų parkais pavaidintų vietovių, įsitikintų, kad labai dažnai tai – ne rojaus kampeliai, o tik mišku apžėlę šabakštynai. Juos pamačius kyla klausimas: kas ir kodėl taip skambiai juos pavadino? Atsakymų toli ieškoti nereikia.  

Perspektyvioje vietoje esantį brūzgyną pavadini parku, priverti savininkus atsisakyti ten esančios nuosavybės.  Kai tai įvyksta, niekas netrukdo pastebėti, jog garbingas vardas teiktas nepelnytai ir perkrikštyti laisva valstybine žeme.  

Toliau – kaip visada. Į laisvus plotus šalia ežerų keliasi tie, kas apie juos žino. Tokia lietuviškos žemgrobystės logika.  

Natūra atgauti parkus pretenduojantys savininkai ir dabartinė įstatymo pataisa nieko bendra su ja neturi. Priešingai, ją laužo. Planuota, kad žmonėms negrąžinti miško parkai kada nors turėtų pavirsti poilsio ir turizmo vietomis. Valstybė tokią teisę parduotų privačioms struktūroms arba teiktų paslaugas pati. Bet ar to paties negali daryti nuosavybę atgavę savininkai? Gali ir ne blogiau.  

Tikriausiai ir tarp jų atsiras tokių, kurie sutvarkys paežeres ir baidys iš jų triukšmingus poilsiautojus. Tačiau ši problema – daug platesnė. Ji neišnyks pažeidus teises tų žmonių, kurių žemės pavadintos miško parkais.  

Ją galima spręsti paprasčiau. Jeigu jau stinga bendrų poilsiaviečių, savivaldybės turi pasirūpinti jų įrengti. Bėda tik, kad tos bendros kažkodėl netrukus pavirsta bendru šiukšlynu ir tuomet vėl akys krypsta į gražiai savininkų tvarkomas žemes prie ežerų. Kiek darbo ir lėšų reikia jaukioms poilsiavietėms įrengti, niekam neįdomu. Domina tik teisė ten nevaržomai būti. 

Be abejo, yra ir tokių miško parkų, kurių grąžinimas savininkams gali sukelti rimtų galvosūkių.  Kaip reikėtų raižyti ir tvarkyti, pavyzdžiui, nacionaline vertybe tapusį Europos parką, į kurio teritoriją pretenduoja tikrieji savininkai?  

Bet šį kartą politikų barti nėra dėl ko. Įstatymo pataisoje yra saugiklis. Numatyta išskirti ypač svarbias visuomenei teritorijas – jos nebus grąžinamos. Svarbu, kad šis saugiklis nepavirstų piktnaudžiavimo įrankiu.

Būtent taip atsitiko sprendžiant, kuriuos plotus pavadinti miško parkais ir „išsaugoti“ iš pradžių valstybei, o vėliau – matininkų, žemėtvarkininkų ir įtakingų jų bičiuliui klanui.  

Seimas priėmė dorą įstatymo pataisą. Ar pavyks ją paversti dora praktika?