Naujienos

Derlingumo balai

Norintiems pasisodinti miško savo žemėje ūkininkams rankas labiausiai pančioja Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklės. Po šiuo dokumentu pasirašė tuometinis žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis ir aplinkos ministras Arūnas Kundrotas. Kraujelis ministru jau nebedirba.

O aplinkos ministras Kundrotas LŽ teigė, jog kuriant šį dokumentą pirmuoju smuiku grojo Žemės ūkio ministerija ir jei jis nebūtų pasirašęs šio netobulo dokumento, galbūt ūkininkai nebūtų gavę net ir tos menkos galimybės pasisodinti miško savo žemėje.

Tačiau kodėl taisyklėse orientuotasi būtent į 32 žemės derlingumo balus? O jeigu noriu sodinti ąžuolyną? Kaip žinoma, ąžuolams reikia derlingos žemės. O jeigu mišką nori veisti suvalkiečiai ar kitų šalies regionų, kuriose žemės derlingesnės negu 32 balai, gyventojai?

Antai Seimo patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane rašoma, jog miškų labiausiai reikia Vidurio Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, todėl jiems plėsti šiose teritorijose turėtų būti suteiktas prioritetas. "Šiuo metu mūsų regione gauti leidimą sodinti mišką ne miško žemėje praktiškai neįmanoma", - patvirtino marijampolietis Lietuvos miško savininkų asociacijos narys Vidmantas Jusas.

[Nuotraukoje: Lietuvos miško savininkų asociacijos narys ūkininkas Vidmantas Jusas iš Marijampolės rajono tvirtina, kad sūduviams gauti leidimą pasodinti miško savo žemėje praktiškai neįmanoma.]

Pasirodo, Žemės ūkio ministerija šitaip - iki 32 derlingumo balų - įvardijo nederlingą žemę. Todėl ir įrašė šį skaičių į Miškų įveisimo ne miško žemėje taisykles, nepaisydama net to, jog apribojimas disponuoti žeme, kurios derlingumas yra iki šalies vidurkio, prieštarauja Žemės įstatymui.

Aplinkos ministerija ne kartą prašė Vyriausybę ir Žemės ūkio ministeriją pakelti "kartelę" bent iki Žemės įstatyme nurodyto vidutinio šalies žemių derlingumo, tačiau viskas buvo veltui.

Beje, ir pastarasis rodiklis - vidutinis šalies derlingumas - yra sovietinių laikų reliktas. Sovietmečiu buvo nustatyta, esą vidutinis Lietuvos žemių derlingumas yra 39 balai. Šia nuostata ŽŪM vadovaujasi iki šiol.

Valdininkams - patogiau

Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Zita Bitvinskaitė ŽŪM prisirišimą prie sovietinio vidutinio žemės derlingumo vadina atsilikimu nuo civilizuoto pasaulio. "Juk bet kuriame žemės plote, kurio derlingumas yra neva vidutinis, esama įvairaus derlingumo plotelių", - aiškino ji.

Pasak Bitvinskaitės, Vakarų šalyse apskritai nėra tokio rodiklio kaip žemės derlingumo balas. Jose svarstant, leisti ar neleisti ne miško žemėje sodinti mišką, lemia ne žemės derlingumas, o kokią paskirtį atliks būsimas miškas - apsauginę (saugos vandenį nuo teršalų, dirvožemį nuo erozijos), rekreacinę (žmonių poilsio), bioįvairovės gausinimo.

Atsižvelgiama ir į vietos sąlygas: jei ten ūkininkauti nepatogu ar neverta (šalia miško, nuošaliai, per mažas plotas efektyviai žemdirbystei ir pan.) ar žemė apleista - noras sodinti ten mišką tik sveikinamas ir remiamas.

"O mūsų šalyje žemės derlingumo balų sistema vadovaujamasi todėl, jog taip patogiau valdininkams: pažiūrėjai į žemėlapį, ir aišku: čia sodinti mišką galima, o ten - ne. O jei miškas būtų veisiamas pagal mano minėtus kriterijus - valdininkams tektų pasukti galvą ir atsakomybės būtų daugiau, todėl jie ir laikosi įsikibę tų sovietinių balų", - sakė miškininkė Bitvinskaitė.

Jos nuomone, reikia ne tik gerokai supaprastinti leidimų išdavimą norintiems sodinti savo žemėje miškus žmonėms bei kompensuoti jų patirtus nuostolius, tačiau ir skatinti šiuos žmones.

"Šie pasišventėliai dirba ne tik sau - jų įveistas miškas praverčia ir biurokratams, kad šie, nugeibę nuo miesto dūmų, lengviau kvėpuotų. Tai vienas iš nedaugelio altruistinių darbų, kurio nauda pats sodintojas kartais net negali šioje žemėje pasinaudoti", - sakė miško specialistė.

Lietuvoje - kaip visada

Svarstydami žmonių paraiškas miškui ne miško žemėje veisti, valdininkai, jei norėtų, galėtų atsižvelgti ir į keletą kitų kriterijų, kurie, be derlingumo balų rodiklio, nurodyti Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėse.

"Tačiau žemėtvarkos tarnybos jų kažkodėl "nemato", tikina, kad jiems ŽŪM nurodė vadovautis tik derlingumo balais. Anksčiau manėme, kad norinčių miškus veisti ūkininkų gyvenimą palengvins savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemos, kurios turėjo būti rengiamos ne tik pagal žemės derlingumą - pagal 6 rodiklius.

Tačiau šios schemos, kuriomis dabar dažniausiai vadovaujamasi sprendžiant, ar leisti sodinti ne miško žemėje mišką, daugeliu atvejų parengtos tik pagal balus. Be to, didelė dalis žemių į jas nepateko - daug ūkininkų tuo skundžiasi. Žodžiu, europinė idėja veisti miškus buvo gera ir kainavo nemažus pinigus, bet Lietuvoje ją įgyvendinti sekėsi kaip visada", - ironizavo miškininkė.

Privačių ąžuolynų nebus

Ar tikrai Žemės ūkio ministerija priešinasi, kad Lietuvoje būtų veisiami miškai? Galbūt jos valdininkai šitaip saugo šaką, ant kurios sėdi: juk jei neliks žemės - nereikės ir jų? "Tačiau juk šiuo atveju miškas sodinamas privačioje žemėje", - paprieštaravo Bitvinskaitė.

"Turiu ne tik miškininko, bet ir agronomo diplomą, tad žinau, jog kviečių žemėse masiškai sodinti miškus neverta. Tačiau jei kuris pilietis pasisodins derlingoje savo žemėje gabaliuką miško - pasaulis nesugrius, o jam, jo šeimai, kitiems žmonėms ir gamtai dėl to bus geriau.

Turbūt Žemės ūkio ministerijoje laikomasi seno mąstymo - saugokime dirbamą žemę, nors akmenimis lytų", - svarstė profesorius Vasiliauskas.

"Net ir labai mylėdami mišką neturime teisės juo užleisti derlingas žemes", - patvirtino profesoriaus spėjimą LŽ žemės ūkio viceministrė Žostautienė. Pasak jos, Žemės ūkio ministerija rengiasi miškų veisimo žemės ūkio paskirties žemėje tvarką padaryti lengvesnę, tačiau ir ateityje pirmenybę teiks tiems ūkininkams, kurie sodins mišką nederlingose žemėse. Taigi privačių ąžuolynų teks dar palaukti