Naujienos
2007 - 08 - 09
Grybaudami - neprisišaukite giltines
Beveik kasmet kai kuriems žmonėms išvyka į gamtą baigiasi liūdnai, o kartais ir tragiškai: prisirinkę nuodingų grybų ar netinkamai juos paruošę apsinuodija,- tema nagrinėja Feliksas Žemulis dienraščio "Lietuvos zinios" 2007-08-07 straipsnyje " Pintinėje gali tūnoti ir giltinė".
Grybauti dabar plūsta šimtai žmonių - rudeniop geriausias grybautės metas. Juo labiau kad pastarosiomis savaitėmis lietaus daug kur netrūko. Medikai dienrasciui tvirtino, kad šiemet sunkių apsinuodijimo grybais atvejų kol kas neužfiksuota, bet ir grybavimo sezonas dar tik įsibėgėja. Kaip neparsinešti iš miško mirties? Ką daryti, kad miško gėrybės ne tik girioje, bet ir namie mus džiugintų? Apie tai kalbamės su mikologe (mikologija - mokslas apie grybus - F.Ž.), Botanikos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja Danute STANKEVIČIENE (NUOTRAUKOJE).
Mirties karalienė
- Mirtinai nuodingų grybų Lietuvoje auga keletas rūšių. Svarbiausios, kurias derėtų pažinti mėgstantiesiems grybauti - žalsvoji ir smailiakepurė musmirės, eglinė kūgiabudė, nuodingasis nuosėdis ir rausvėjančioji, arba Patujaro, plaušabudė.
Pavojingiausias mūsų šalies grybas yra žalsvoji musmirė. Jame yra net 16 nuodingų medžiagų, tad nenuostabu, kad nuo šio grybo beveik kasmet būna mirčių. Pakanka žmogui suvalgyti 50 gramų žalsvosios musmirės - ir šansų likti gyvam beveik nebėra, nes žalsvosios musmirės, kaip ir kitų čia paminėtų, nuodai suardo kraujo, kepenų ir smegenų ląsteles.
Žalsvosios ir smailiakepurės grybų trama ("mėsa") dvokia supuvusiomis bulvėmis, pasenusiais ridikais.
Apie pavojų įspėja kotas
- Po ilgo lietaus grybų spalva neretai išblunka...
- Taip. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į grybo kotą. Pamatinėje jo dalyje, prie pat žemės, musmirės kotas būna apgaubtas išnara (neretai toji išnara slypi žemėje, virš jos kyšo tik šių grybų "marškinėlių" viršus). Jei išvydome šią išnarą - grybo neimkime. Be to, musmirių kotą juosia žiedas. Tačiau neapsirikime - jis gali būti jau nukritęs.Pavalgęs minėtų grybų, ilgokai nieko neįtarsi - mirtis atsėlina pamažu. Tik po keletos valandų ar dienos, kartais net po dviejų parų pakyla temperatūra ir prasideda skausmai, traukuliai, žmogus vemia, viduriuoja, netenka sąmonės ir miršta.
Kiti mūsų nuodingi grybai, pavyzdžiui, aršioji ir nuodingoji tauriabudės, paprastoji, gelsvoji ir rausvarudė musmirės, sveikatą sutrikdo mažiau - jų užvalgiusį žmogų pradeda pykinti, skauda galvą, viduriuojama, išsiplečia akių vyzdžiai, kartais net atsiranda haliucinacijos, tačiau laiku pradėjus gydyti pasveikstama.
Vietoje žaliuokės - musmirė
- Nuodingi grybai išvaizda neretai panašūs į valgomus, net tuos, kuriuos itin mėgstame. Ne veltui sakoma "grybai antrininkai".
- Čia ir slypi daugiausia pavojų. Pavyzdžiui, žalsvoji musmirė iš pirmo žvilgsnio panaši į žaliąją ūmėdę. Neretai žalsvoji musmirė supainiojama ir su žalsvuoju baltiku, kurį daug kas vadina žaliuoke - šie grybai taip pat žalios spalvos, be to, neretai auga greta.Vienam grybautojui taip ir atsitiko: liepos mėnesį prisirinko, kaip pats parėjęs namo džiaugėsi, žaliuokių. Gaila, niekas iš artimųjų nesuabejojo: iš kur žaliuokės liepą? Juk tai vėlyvo rudens grybas! Kai paaiškėjo, jog tai - žalsvosios musmirės, buvo per vėlu - žmogus mirė.
O eglinės kūgiabudės labai panašios į kelmučius - nesupainiokime! Profesorius Jonas Mazelaitis, visą gyvenimą tyrinėjęs grybus, sakydavo: "Nerenku kelmučių - bijau suklysti". Ir tai sakė garsus mikologas. Tad tik tie, kurie puikiai pažįsta kelmučius, nesupainios jų su eglinėmis kūgiabudėmis.
Rausvėjančiąją plaušabudę mažiau patyrusiam grybautojui nelengva atskirti nuo pavasarinės balteklės ir dirvinio bei valgomojo pievagrybių. Pagrindinis skirtumas - pastarieji grybai, skirtingai negu plaušabudė, perpjauti neparaudonuoja.
Abejoji - nedėk į pintinę
- Vienas mano pažįstamas bijo net parduotuvėje pievagrybius pirkti - esą šie grybai kaupia daug teršalų. Tai tiesa?
- Iš tikrųjų tie pievagrybiai, kurie auga atvirose vietose - miške, dirvonuose - gali sukaupti nemažai gyvsidabrio, arseno ir kitų sunkiųjų metalų. Vokiečiai šiuos grybus siūlo išbraukti iš valgomų grybų sąrašo. Tačiau dirbtinai auginami pievagrybiai uždera tokie, kokia buvo jų "dirva", o jos sudėtis turėtų būti ir, matyt, yra kontroliuojama. Tad parduotuvės pievagrybių nereikėtų vengti. Be abejo, nereikia jų pirkti pasenusių, o nusipirkus būtina tuoj pat suvartoti.- Daug kas vis dar renka pilkąsias meškutes.
- Be reikalo. Jau seniai nustatyta, jog jos kaupia daug sunkiųjų metalų. Be to, jos turi nemažai ir specifinių, tik grybuose randamų toksinų.- Paskaitęs jūsų įspėjimus ne vienas gal pasakys: geriau nė negrybauti.
- Pakanka prisiminti svarbiausią taisyklę: jei nesi šimtu procentų tikras, kad tavo rastas grybas yra valgomas, jei nors truputį dėl to abejoji - nedėk jo į pintinę. Geriau nerizikuoti. Ne visada verta pasikliauti ir kitų žmonių, ypač jei jie ne gamtininkai, patarimais.Lietuvoje dera apie 300-400 valgomų rūšių grybų, dauguma žmonių pažįsta ir renka tik apie 30. Tačiau ir 30 rūšių jums nebūtina imti. Imkite mažiau, tačiau tikrai gerai pažįstamus. Dzūkai taip ir grybauja. Be to, nepatingėkite pasklaidyti literatūros apie grybus.
Su gudukais - atsargiai
- Jūs daug metų tyrinėjote Lietuvos grybų užterštumą radionuklidais. Černobylio atominės elektrinės avarija, po kurios į aplinką išsiveržė ir aplinkinėse šalyse nusėdo daug radionuklidų, įvyko prieš 20 metų. Ar radioaktyvių grybų pavojus vis dar gresia?
- Manau, kad taip. Juk, pavyzdžiui, radioaktyviojo cezio -137, kurio su lietumi nemažai iškrito Vakarų, Pietvakarių Lietuvoje, Varėnos miškuose, poveikis galbūt išnyks tik po 30 metų. Vadinasi, bent jau iki 2016 metų šis teršalas bus pavojingas.Daugiau negu kitų rūšių grybai radionuklidus kaupia raukšlėtieji gudukai, taip gausiai augantys Dzūkijoje, ir rudakepuriai aksombaravykiai (neretai vadinami šilbaravykiais). Didžiausias radionuklidų aktyvumas buvo nustatytas 1994 metais - tada cezio -137 kiekis raukšlėtuosiuose gudukuose iš Varėnos miškų leistiną lygį viršijo apie 4 kartus. Vėliau užterštumas radionuklidais tolydžio mažėjo ir dabar jis nėra toks didelis, kad keltų didelį pavojų sveikatai, tačiau žinoti apie tai verta.
Mažiausiai radionuklidų kaupia valgomosios voveraitės, tikriniai baravykai, taip pat piengrybiai, ūmėdės, tad nekraukime į krepšį tik gudukų.
Didžiumą radionuklidų iš grybų galime pašalinti, jei juos prieš virdami pamirkysime nemažame kiekyje vandens.
Švara niekam nepakenkė
- Vadinasi, atsarga gėdos nedaro ne tik miške, bet ir virtuvėje?
- Be abejo. Būtina miško gėrybes gerai nuplauti, o gudukus, rudakepurius aksombaravykius bei kai kurių kitų rūšių grybus reikėtų ir pamirkyti. Pavyzdžiui, apsinuodijimų pilkosiomis meškutėmis, manau, iki šiol pavykdavo išvengti todėl, kad šiuos grybus šeimininkės mirkydavo ir virdavo keliuose vandenyse, kol skystis tapdavo ne toks rudas.Pamirkyti bent valandą arba keletą minučių pavirinti sūdytame vandenyje, o paskui baigti virti kitame vandenyje patariu ir ruduosius piengrybius, kai kurių rūšių ūmėdes, nes tarp jų būna nemažai aitrių (dažniausiai tai raudonos spalvos ūmėdės).
Tą patį darykime ir su juosvaisiais piengrybiais, kurie dar vadinami juodaisiais grūzdais. Tai labai skanūs grybai, Sibire vertinami net labiau už baravykus, tačiau juos reikia pamirkyti arba šiek tiek pavirti sūdytame vandenyje, kad kartumas išnyktų.
- Vieni grybus verda ilgiau, kiti - trumpiau. Kiek laiko verdate jūs?
- Nelygu grybo rūšis. Daugumą grybų rūšių verdu ne ilgiau kaip dešimt minučių. Kitaip dingtų skonis, aromatas. O baravykų, rudmėsių, skėtinių žvynabudžių neverdu - iškart kepu, uždengusi keptuvę dangčiu.- Ar nekenkia dažnai ir daug valgyti grybų?
- Svarbu valgytojo amžius ir sveikata, grybo rūšis, kaip pagamintas valgis ir t.t. Vaikams ir seniems žmonėms dažnai valgyti juos nepatartina. Nederėtų grybų prisikirsti prieš naktį. Lengviau virškinami baravykai, sunkiau - voveraitės.
- Vis dar populiaru manyti: kadangi grybuose gali būti radiacijos ir kitokio balasto, juos valgant sveika užgerti geroka doze stipriosios. Esą alkoholis neutralizuoja teršalus.
- Grybuose yra daugybė biologiškai aktyvių, vaistinių medžiagų. O kas maišo vaistus su alkoholiu? Tas pats ir čia. Nereikia rizikuoti.Vaistai - tik iš medikų
- Daug kas prisiruošia grybų atsargų visiems metams - iki kito grybų sezono. Tai nepavojinga?
- Pavojinga, nes tenka saugotis bakterijos Clostridium botulinum, kuri gyvena dirvožemyje ir gali parkeliauti į jūsų namus drauge su grybais. Jei grybai nebuvo švariai nuplauti, indai nepakankamai sterilizuoti, bakterija liks gyva ir pagamins toksiną botuliną. Tai vienas stipriausių biologinių nuodų pasaulyje, 1 mg botulino pakanka nunuodyti daugybei pelių.Minėta bakterija žūsta rūgščioje terpėje, tad marinuojant grybus būtina pilti acto (aš naudoju acto esenciją). Pavojingiausias konservavimo būdas - rauginimas, nes tada apsieinama be acto. Jei grybus sūdysi, o dar geriau - šaldysi ar džiovinsi, pavojaus kur kas mažiau. Tačiau jokių grybų atsargų nereikėtų laikyti ilgai. Be to, ilgainiui jų skonis prastėja, prarandamos vertingos medžiagos.
Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) yra baltos spalvos. Jauno grybo kepurėlė kūgio formos, seno - paplokščia, bet vis tiek su gūbreliu. Lakšteliai taip pat balti. Auga pavieniui, tarp samanų, sengirėse. Šiame grybe yra 6 nuodingos medžiagos.
Eglinės kūgiabudės (Galerina marginata) vaisiakūniai gelsvo rudumo, tokios pat spalvos ir lakšteliai. Ant koto taip pat žiedas. Trama neskani ir dvokia. Šis grybas paprastai auga ant spygliuočių medienos pavieniui ar grupelėmis. Labai dažnas.
Nuodingojo nuosėdžio (Cortinarius orellanus) kepurėlė ir lakšteliai yra viliojančios oranžinės ar rausvai rudos spalvos. Grybiena gelsva, nemalonaus kvapo, tačiau švelnaus skonio - nesusigundykime. Auga pavieniui ir grupelėmis ąžuolynuose, beržynuose, tačiau pasitaiko ir pušynuose.
Rausvėjančiosios plaušabudės kepurėlė yra balsvos ar kreminės spalvos. Tačiau grybui senstant kepurėlė tampa gelsva, geltonai oranžinė ir net pasipuošia raudonomis dėmėmis. Lakšteliai iš pradžių balti, vėliau rudi. Kotas be žiedo. Trama neskani ir dvokianti, perlaužus paraudonuoja. Tai irgi neretas grybas.
- Narkomanai ieško haliucinogeninių grybų, kad patirtų "kaifą". Tokie grybai Lietuvoje auga?
- Laimė, glotniagalvės, turinčios itin stiprių, narkotiką LSD primenančių haliucinogeninių savybių, Lietuvoje neauga. Kai kurių kitų šios genties grybų, taip pat ir musmirių, esama, tik jie neturi didelio narkotinio poveikio. Priešingai - jų poveikis yra pašalinis - nenuspėjamas, nes šiuose grybuose, kaip jau minėjau, yra labai daug toksinų. Tad svaigintis jais - tik žingsnis iki mirties.Nuodingiausių grybų dosjė
Žalsvosios musmirės (Amanita phalloides) kepurėlė žalios, žalsvai rusvos spalvos, jauna - apgaubta baltu apvalkalu, vėliau paplokščia, su šio apvalkalo likučiais. Lakšteliai balti, tankūs. Šie nereti grybai auga pavieniui ir grupėmis, dažniau lapuočių miškuose, tačiau aptinkami ir šiluose.Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) yra baltos spalvos. Jauno grybo kepurėlė kūgio formos, seno - paplokščia, bet vis tiek su gūbreliu. Lakšteliai taip pat balti. Auga pavieniui, tarp samanų, sengirėse. Šiame grybe yra 6 nuodingos medžiagos.
Eglinės kūgiabudės (Galerina marginata) vaisiakūniai gelsvo rudumo, tokios pat spalvos ir lakšteliai. Ant koto taip pat žiedas. Trama neskani ir dvokia. Šis grybas paprastai auga ant spygliuočių medienos pavieniui ar grupelėmis. Labai dažnas.
Nuodingojo nuosėdžio (Cortinarius orellanus) kepurėlė ir lakšteliai yra viliojančios oranžinės ar rausvai rudos spalvos. Grybiena gelsva, nemalonaus kvapo, tačiau švelnaus skonio - nesusigundykime. Auga pavieniui ir grupelėmis ąžuolynuose, beržynuose, tačiau pasitaiko ir pušynuose.
Rausvėjančiosios plaušabudės kepurėlė yra balsvos ar kreminės spalvos. Tačiau grybui senstant kepurėlė tampa gelsva, geltonai oranžinė ir net pasipuošia raudonomis dėmėmis. Lakšteliai iš pradžių balti, vėliau rudi. Kotas be žiedo. Trama neskani ir dvokianti, perlaužus paraudonuoja. Tai irgi neretas grybas.
