Naujienos

* VŽ: medienos rinkoje - krizė

Prieš kelis mėnesius urėdijas keikę, kad šios nepatiekia pakankamai žaliavos, baldų gamintojai ir medienos perdirbėjai nutilo – medienos kaina sumažėjo, tačiau ir atpigusios jos niekas nebeperka, nes vis mažiau užsakovų, kuriems reikia produkcijos. Neoficialiai kai kurie verslininkai šią padėtį įvardina trumpai – „krizė“,- situaciją 2008-07-23 apibūdina dienraščio "Verslo žinios" korespondentas Arūnas Milašius straipsnyje "Anykščių šilelis"

„Visų rūšių medienos paklausa sumažėjo. Malkų nereikia po šiltos žiemos, per kurią žmonės ir katilinės sutaupė daug kuro“, – pasakoja Benjaminas Sakalauskas, generalinis miškų urėdas. Atsiliepė ir tai, kad sustabdyta (birželio mėn.) Kazlų Rūdos UAB „Girių bizonas“, viena iš didžiausių šalies popiermalkių pirkėjų. Mažesnes lenpjūves ir kirtėjus sustabdė tai, kad statybininkams nebereikia jų gaminių. Urėdas neslepia, kad visos urėdijos įjungia taupymo programą – bus ribojamos investicijos, pristabdomas miškų registravimo dokumentų tvarkymas, nes vieno ha įforminimas kainuoja 70–90 Lt ir tai jau tampa prabanga.
Medienos verslui skaudžiai smogta ir iš Latvijos, ten užsidarė pjuvenų briketų gamykla, dideliais kiekiais gabenama kurui ir plokščių gamybai tinkanti žaliava. Be to, nemažai medienos importuojama ir iš Kanados, kurioje džiūsta miškai ir gausu pigios, nors ir ne tokios kokybiškos žaliavos.
Verslininkų pasipiktimą, kad trūksta medienos, urėdas vertina kaip kai kurių įmonių viešųjų ryšių akciją siekiant gauti geresnes žaliavos pirkimo sąlygas nei kiti rinkos dalyviai, nes dabar paaiškėjo, kad jokio trūkumo nėra.

Savininkai lūkuriuoja
„Popiermalkių kainą pakėlė tarpininkai, kovodami dėl rinkos. Dabar ji sumažėjusios per pusę. Statybų bumas irgi negalėjo tęstis amžinai, ir nereikėjo būti pranašu, kad suprastum, jog mūsų sektoriaus laukia sunkumai“, – apie realybę pasakoja Algis Gaižutis, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas, jis neslepia, kad smulkios įmonės stabdo veiklą, nes taip patiriama mažiau nuostolių nei dirbant ir prarandant pinigus. Sunkiau turinčiosioms įsipareigojimų bankams.
„Jau turime ir pirmuosius lentpjūvių bankrotus, nes smulkios bendrovės arba neįperka medienos, nes neliko apyvartos lėšų, arba neranda mokių pirkėjų, kuriems galėtų parduoti žaliavą“, – trumpai sektoriaus bėdas įvardina p. Gaižutis.
Miško savininkai lūkuriuoja, nes prisimena aukštas pernykštes kainas, tačiau tikrąją padėtį parodys ruduo, tačiau miško pirkėjų vargu ar padaugės. Nebent atsirastų didesnė biodegalų paklausa. Ponas Gaižutis teigia, kad pokyčių į gera gali būti tik ateinančių metų pavasarį.

Darbas išgyvenimui
„Apyvartos lėšos įšaldytos, nes pirkėjai neturi pinigų. Parduodame tik tiems, kurie moka. Darbo turime tik tiek, kad išlaikome įmonę“, – prisipažįsta Sergejus Lavrenovas, UAB „Dzūkijos miškas“ (DM) generalinis direktorius, jis neslepia, kad gelbsti tik tai, kad urėdijos krentant kainoms pristabdė kirtimus, tad nesikaupia žaliavos perteklius.
„Lenpjūvės mažina kainas, nors parduotuvėse neatpigo nei statybinės medžiagos, nei baldai“, – stebisi verslininkas ir skaičiuoja, kad palyginti su pernai metais, savo produkciją DM parduoda perpus pigiau ir net nesvajoja apie pelną, tik stengiasi „nepravalgyti“ ankstesniais metais uždirbtų lėšų.
„Aišku, burbulas, kai kainos augo kas dvi savaitės, turėjo sprogti, bet nesitikėjome, jog smogs taip skaudžiai. Kainos tokios, kaip 2003 m., o žaliavos paruošimo išlaidos padidėjo 3 kartus“, – porina direktorius ir džiaugiasi, kad laiku atsisakė planų plėsti veiklą.
Vadovas prognuozuoja, kad dauguma mažųjų miško kirtėjų bankrutuos, nes šiandien didesni pirkėjai kalbasi tik su stambiais tiekėjais.
„Gali reikėti daugiau nei 3 m., kol rinka grįš į normalias vėžes, nes nuosmukis stiprus“,– nelinksmai į ateitį žvelgia p. Lavrenovas.

Nepersiorientavo
„Medienos apdirbame gana daug, tačiau šiandien sukame galvą, iš kur gauti žaliavos. Manau, kad visoje tiekimo grandinėje trūksta bendradarbiavimo. Konkuruojame vieni su kitais, o normali prekybos ir perdirbimo grandinė taip ir nesukuriama“, – pasakoja Rimantas Kaknevčius, medinius padėklus gaminančios UAB „Alsena“ vykdomasis direktorius. Jis aiškina, kad po pelningų metų, kai mediena buvo tiekiama statybininkams ir baldžiams, žaliavos gamintojai dabar nesugeba persiorientuoti į kitas sritis, nes reikia investuoti į technologijas, kad rastum kitų klientų. Pavyzdžiui, taros gamintojams reikia kitokio ilgio ir storio gaminių nei baldžiams. Tiesa, pati įmonė neseniai sustabdė vieną iš savo valdomų lentpjūvių.
Pomas Kaknevičius pažymėjo, kad žaliavos pigimas sukėlė tam tikrą chaosą. Kai mediena brango, visi stengėsi jos pirkti kuo daugiau, kad laikydami žaliavą sandėliuose sutaupytų. Pingant perkama mažiau, nes tikimasi ateityje žaliavos įsigyti dar pigiau. Ne visos jos ruošimo įmonės gali išgyventi dirbdamos tokiu nestabiliu ritmu.

Viltingas ruduo
„Tradiciškai rinka pagyvėdavo spalio–lapkričio mėnesiais, tačiau jei viltys nepasiteisins, rengiame krizės valdymo planą – atsisakysime dalies kirtimų, neteiksime kai kurių paslaugų, nes pusvelčiau išparduoti mišką ir dirbti vien už sumuštinius nežadame“, – apie perspektyvas pasakoja p. Sakalauskas.
„Manau, kad pusės metų reikės, kol rinka stabilizuosis. Panašius smūgius buvome pajutę, kai audros išvartė Skandinavijos ir Vidurio Europos miškus, tačiau stichijos įtaka tada buvo mažesnė nei dabar“, – į ateitį žvlegia generalinis urėdas ir mano, kad įtakos turi ir sulėtėjusi statybų plėtra, nes Lietuvoje auginama mediena daugiausia ir buvo naudojama statybose.

„Miškininkystės sektorius neturi valstybės strategijos, Vyriausybės laiku nepadarytos korekcijos įstūmė į dabartinę padėtį. Didžiųjų rinkos žaidėjų, kurie produkciją parduoda didiesiems pasaulio prekybos tinklams, apyvartos sumažėjo, tačiau padėtis nėra katastrofiška. Sunkiau smulkiesiems, orientuotiems į vietinę rinką“, – dėsto Sigitas Paulauskas, asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas, ir neslepia, kad kai rinka augo, niekas negalvojo, kas bus ateityje. Jo žiniomis, jau dabar ne viena bendrovė išleido žmones atostogų, nes pirkėjai užsakymus atidėjo rudeniui.
„Išgyvens gavusieji ES paramą ir pastatę modernias gamyklas ir lentpjūves, daugumos kitų bendrovių techninė bazė apgailėtina“, – tikina p. Paulauskas.


„Įvairios strategijos verslui suteikia kryptį, tačiau ne valdininkai sprendžia, kuria kryptimi geriau plėtoti įmonę. Patys verslininkai geriau nei valdininkai žino savo galimybes“, – priekaištus dėl strategijos nebuvimo atmeta Kęstutis Murauskas, Ūkio ministerijos Pramonės ir verslo departamento direktorius, jis mano, kad valstybei kištis į vieną ar kitą sektorių ir duoti nurodymus ar rekomendacijas sudėtinga. Riboti konkurenciją ir saugoti vietinę rinką dėl galiojančių ES teisės aktų taip pat negalima. Konkrečių receptų, kaip gelbėtis, ministerija neturi.
„Jei valdininkai pradėtų verslą mokyti, būtų juokinga. Verslas sprendimus randa greičiau ir efektyviau nei ministerijos. Mes jiems galime tik padėti, bet ne vadovauti“, – įsitikinęs p.Murauskas.
Išeitį be valdininkų mato ir p. Paulauskas: „Norint, kad miškų sektorius išliktų, laikas galvoti apie kooperaciją, kad galėtume valdyti visą apdirbimo ir produktų gamybos grandinę. Jei to nebus, liksime Skandinavijos pramonės žaliavų šaltiniu.“
Verslininkas kartu nuogąstauja, kad jei elektros energija pabrangs, gamintojai paprasčiausiai gali iškelti gamybą į mažesnių sąnaudų Rytų valstybes.