Naujienos

* Kontrastai.lt: Aukštadvario žmonės savo siūlymui naikinti regioninį parką pritarė plojimais

Drausti negalima statyti

Taip taip, viskas priklauso nuo to, kur padėsime tą nelemtą skyrybos ženklą. Taip galėtume apibūdinti ūkininkės Janinos Stadalnykienės situaciją, kai du tai pačiai sistemai atstovaujantys valstybės tarnautojai priima skirtingus to paties klausimo sprendimus.

Tačiau pradėkime viską nuo pradžių. 2006 metų gegužės10 dieną buvo įregistruotas ūkininkės Janinos Stadalnykienės ūkis, esantis Verniejaus kaime, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajone. Kadangi moteris nusprendė savoje žemėje pasistatyti sodybą, o žinodama, kad jos žemė yra Aukštadvario regioniniame parke, leidimu statyboms susirūpino dar neužsibaigus ūkininko ūkio registravimo procedūroms. 2006 metų kovo 28 dieną ji kreipėsi į Aukštadvario regioninio parko direkciją, prašydama išduoti pažymą statyboms žemės ūkio paskirties sklype Verniejaus kaime.

„Informuojame, kad vadovaujantis Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planu (planavimo schema) minėtas sklypas patenka į bendrojo apsauginio ūkininkavimo agrarinę teritoriją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“ pagrindinė tvarkymo kryptis šiame sklype – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinti gamtinio kraštovaizdžio stabilumą ir ekologinės kompensacijos galimybes. Urbanistinė plėtra nenumatoma.
Pagal Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano VI skyriaus 34 punktą urbanistinė plėtra bendrojo ir tradicinio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonose numatoma, jeigu tai nežaloja paveldo vertybių ir nemažina kraštovaizdžio vaizdingumo.
Esant tam tikram neapibrėžtumui tarp minėtų teisinių dokumentų direkcija kreipėsi į valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos dėl minėtų nuostatų išaiškinimo. Šiuo metu laukiame atsakymo ir negalime išsamiau atsakyti į Jūsų prašymą. Direkcija, gavusi atsakymą į paklausimą, Jus papildomai informuos. Tuo pačiu norime pastebėti, kad direkcija neturi kompetencijos išduoti statyboms leidimus. Šiuos klausimus sprendžia Trakų rajono savivaldybė“, – J.Stadalnykienei balandžio 25 dieną rašo Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius.

Rašo beveik po mėnesio, suprask, įstatymo nepažeidžiu, bet esu labai užimtas…Tačiau tai biurokratinė smulkmena, rodanti tam tikrus raštą pasirašančio asmens bruožus. Daug rimčiau atrodo teisiniuose dokumentuose esančios dviprasmybės problemos iškėlimas ir sprendimas: negi, kol nebuvo ūkininkės kreipimosi, direktoriui į galvą neatėjo mintis išsiaiškinti tai, kas neaišku.

Ir dar, kas gali paneigti, kad teisiniuose dokumentuose atsiradusi dviprasmybė – sąmoningai sukurti spąstai paprastam žmogui? Juk drumstame vandenyje žuvį visada lengviau gaudyti…

Janina Stadalnykienė 2007 metų gruodžio 10 dieną vėl kreipiasi į Aukštadvario regioninio parko direkciją, prašydama išduoti pažymą, suteikiančią leidimą projektuoti ir statyti ūkininko sodybai ir prisižada nežaloti paveldo vertybių, nemažinti kraštovaizdžio vaizdingumo, išlaikyti produktyvią agrosistemą.

Aukštadvario regioninio parko direktorius V.Plegevičius 2007m. gruodžio 14 d.raštu kreipiasi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir, išdėstęs Janinos Stadalnykienės problemą, prašo pateikti „nuomonę dėl galimybės statyti ūkininko sodybą apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje“. O prieš tai dar paaiškina, kad „pritarus Janinos Stadalnykienės prašymui kurti sodybą, sudaroma tokia pati galimybė kurti sodybas aštuoniuose gretutiniuose sklypuose, nors ši vieta Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plane nėra išskirta kaip kaimo plėtros teritorija.“

O ūkininkei Janinai Stadalnykienei 2008 m. sausio 10 d. rašte, patikinęs, kad regioninio parko direkcija nepritaria sodybos kūrimui, Aukštadvario regioninio parko direktorius V.Plegevičius praneša, kad Aukštadvario regioninio parko direkcija 2007-12-14 d.raštu kreipėsi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą dėl galimybės statyti ūkininko sodybą apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje ir vėl pažadėjo gavęs atsakymą papildomai informuoti dėl sklypo naudojimo galimybių.

Keistokai atrodo toks požiūris į žmogaus problemą…

2009 m. gegužės19 d. ūkininkė pati kreipiasi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, o birželio mėnesį gauna tarnybos direktoriaus Vidmanto Bezaro pasirašytą atsakymą, kuriame teigiama, kad atsižvelgus į „pateiktas teisės aktų nuostatas bei įvertinus tai, kad nagrinėjamas žemės sklypas yra tarp planuojamų užstatyti sklypų, manome, kad sodybos kūrimas nagrinėjamoje teritorijoje teisės aktams neprieštarauja.“

Kaip rodo rašte nurodyti adresatai, atsakymo kopija buvo išsiųsta ir Aukštadvario regioninio parko direkcijai, tačiau 2009 m.liepos 16 dieną parko direktorius V.Plegevičius Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriui rašo: „Vadovaujantis Aukštadvario regioninio parko apsaugos reglamento 11 punktu, nepritariame kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti rengimui Janinos Stadalnykienės žemės ūkio paskirties žemės sklype.“

Spalio 2 dieną Trakų savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Kulys atsako J.Stadalnykienei į jos prašymą, pateiktą birželio 4 dieną. Atsakymu informuojama, kad Aukštadvario regioninio parko direkcija nepritarė ūkininko sodybos vietos parinkimui ir sąlygų specialiojo planavimo dokumentui rengti neišdavė.

Ar bereikalingi kokie situacijos ir valstybės tarnautojų poelgių bei požiūrio į žmogų komentarai?..

Lieptą ir pirtį – nugriauti

Tačiau tai ne vienintelis faktas Aukštadvario regioniniame parke. Leonidas Rybnikovas, išsinuomojęs ežerą ir, kaip pats sako, kasmet žuvivaisai investuojantis po kelis šimtus litų, nutarė pasistatyti lieptą, kad ežerą geriau galėtų apžvelgti. Nors vietiniai gyventojai, pasak jo, tvirtino, kad toje vietoje lieptas buvo, parko direkcija liepė lieptą nuardyti, nes jo statyba neatitinka parko planų. Be to, pastatytas savavališkai. O už ežero šmėkšo kylantis mūriukas. „Ten statosi architektas iš Vilniaus“, – ironijos negailėjo susitikti su Seimo socialdemokratų frakcijos nariais atėję žmonės.

Garbaus amžiaus sulaukę Razmislevičiai skundžiasi, kad pasistatytą pirtelę turi nugriauti. Toks teismo sprendimas. Na, vykdymas šiek tiek pratęstas, tad gal Seimas suskubs priimti liberalesnį saugomose teritorijose atsidūrusiems žmonėms įstatymą. Parko direktorius tikina, kad pirtelė pastatyta savavališkai ir dar draustinyje, skirtame ežerų sistemai saugoti. Tik žmogui tai sunkiai suvokiama, statė juk savo žemėje ir pastatai kadaise visai netoli stovėjo. Tad Seimo nariams, kad šie jų pirtelę apgintų, žmogeliai buvo pasirengę rankas išbučiuoti.

Trejus metus tąsytis po teismus bandant apsiginti nuo saugomų teritorijų tarnybų teko ir ūkininkui Vytautui Zalieckui. Užsispyrimas nugalėjo ir ūkininkui pavyko laimėti teismus. Tik kas atlygins žmogui už sugaištą laiką, kai per teismą teko įrodyti, kad saugomoje teritorijoje ir jis turi teisę gyventi.

„Liūdniausia, kad vieni lyg niekur nieko susitvarko, gaudami leidimus sodybas „atstatyti“ net ten, kur jų niekada nebuvo, o vietinis žmogus niekaip teisybės negali surasti“, – sakė V.Zalieckas.

Ką ten bekalbėti apie ūkininką, jei net Aukštadvario seniūnė, sumaniusi išasfaltuoti prie kapinių mašinų stovėjimo aikštelę, to padaryti negali: be projekto asfaltuoti aikštelės regioninio parko direkcija neleidžia, o projekto rengimas pusę pinigų aikštelei įrengti „suvalgo“.

Gera sistema projektuotojams užsidirbti sumąstyta. Nori vietoj šiferio sveikatai nekenksmingą ir labiau saugomai teritorijai tinkančią danga stogą užkloti, daryk projektą. Nori sukrypusius langus į naujus pasikeisti, daryk projektą. Nori aptriušusias sienas atnaujinti, daryk projektą.

Kai vakar po trumpo Aukštadvario regioniniame parke gyvenančių žmonių aplankymo Seimo nariai atėjo į Aukštadvario žemės ūkio mokyklą jų laukė nemažas būrys gyventojų. „Naikinkite regioninį parką“, – kažkas šūktelėjo. Tuos žodžius palydėjo pritarimo plojimai.

„Niekada netikėjau, kad tai, ką mes darėme, pavirs į skaudžiausią problemą, kad žmonės nekęs to, ką turi mylėti“, – apgailestavo Seimo narys Bronius Bradauskas, pabrėždamas savo pasiryžimą šiuo metu Seime gulintį teritorijų planavimo įstatymą paskubinti.

Tiesa, saugomų teritorijų burbulas išsipūtė ne prie esamos valdžios. Jis pūtėsi ir kai valdžioje sėdėjo socialdemokratai, bet gal pastarieji susiprato, kad ir žmogų reikia pamatyti.

„Labai daug vilčių dedu į naują partijos vadovą. Praktiškai, partijos vadovo pasikeitimas prilygsta partijos atsinaujinimui. Visai kita partija“, – socialdemokratus teisina buvęs Seimo narys socialdemokratas Mindaugas Subačius.

Jau keli mėnesiai, kai Seimui pateiktas naujo saugomų teritorijų įstatymo projektas, kurį pateikė grupė parlamentarų, priklausančių ir koalicijai, ir opozicijai, tačiau jo neskubama svarstyti, į pavasario sesiją stumiama, galbūt tokio delsimo iniciatoriai tikisi pastiprinimo, kas leistų įstatymą, prisidengiant visuomeniniu interesu, numarinti.

Permainų laukia ir miškų savininkai

Seimo Socialdemokratų frakcijos narių susitikimą su Aukštadvario žmonėmis surengę miškų savininkai irgi laukia permainų, nes dabar jie savo miške apie sodybėlės statybą nė pagalvoti negali. Statybos miškuose draudžiamos.

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA)  valdybos pirmininkas Algis Gaižutis Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui yra pateikęs kreipimąsi dėl būtinybės įtvirtinti konstitucines garantijas privačiai nuosavybei valstybiniame miškų ir saugomų teritorijų valdyme.
„Dabartinis privačios miško naudojimo teisinis reglamentavimas visiškai nesudaro galimybių miško savininkams kompleksiškai panaudoti miškų, juos prižiūrėti. Nors daug kalbama apie miškų teikiamų nemedieninių naudų svarbą ir vertingumą, tačiau daugumoje atvejų dabartiniai įstatymai užkerta kelią privačių miškų savininkams tomis naudomis disponuoti, išskyrus griežtai reglamentuotą miško kirtimą. Praktiškai užkertamas kelias įsikurti nuosavoje miško valdoje, sukurti patrauklią aplinką poilsiui, laisvalaikio praleidimui ir tokiu būdu didinti miškų socialinę bei ekonominę vertę, miško žemėje draudžiama statyti bet kokį statinį. Miškų savininkams yra nesuvokiamas totalinis draudimas įsikurti miško žemėje net tais atvejais, kada tai siejasi tik su rekreacija. Galima įsitikinti, kad tose teritorijose, kur žmonės yra įsikūrę nuo seniau, visa aplinka, miškai yra gražiai sutvarkyti. O ten, kur nėra žmonių, teritorijos dažnai apleistos, miškuose šiukšlynai, apaugę piktžolėmis ir krūmynais. Nuo seno žmonės, turėdami nuosavos žemės, kūrėsi gražiausiose vietose, o dabar yra vejami iš jos kuo toliau. Išvada: Gamta, miškas yra saugomas nuo žmonių, ne dėl žmonių“, – rašoma kreipimesi, kuriame prašoma „imtis iniciatyvos įpareigoti atsakingas valdžios institucijas neatidėliojant peržiūrėti šalies valstybinį miškų ir saugomų teritorijų valdymą bei keisti saugomų teritorijų politiką taip, kad būtų užtikrintos Konstitucijoje garantuotos disponavimo privačia nuosavybe ir jos, kaip šalies ūkio pagrindo, panaudojimo galimybės. Prašytume paraginti atsakingas institucijas (Seimą, Vyriausybę ir Aplinkos ministeriją) spręsti šiuo metu svarstomus valstybinio miškų valdymo optimizavimo klausimus kompleksiškai, nepaliekant nuošalyje šalies privačių miškų ūkio vystymo reikalų. Tuo tikslu patikslinti aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų, miškų, teritorijų planavimo, medžioklės, statybų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas darnios plėtros požiūriu ir taip, kad būtų privalomai vadovaujamasi Konstitucijos 23 straipsniu, konstituciniais teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principais, visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsniu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, įtvirtinančiomis privačios nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą; spręsti kompensacijų už ūkinės veiklos apribojimus; žemės sklypų atidalinimo (bendrasavininkių atveju, išskiriant namų valdą ir pan.); tikslinės žemės paskirties keitimo ir statybų galimybes miško žemėje, sudarant sąlygas žemės (miško) savininkams įsikurti savo valdose; įsirengti būstą miško priežiūrai, poilsiui, laisvalaikio praleidimui ir pan. Palaikyti saugomose teritorijose gyvenančių piliečių lūkesčius atitinkančius saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus, išdėstytus parlamentarų grupės užregistruotame saugomų teritorijų įstatymo pakeitimų projekte.“

Genovaitė Paulikaitė
2009-10-29