Naujienos
N.Kupstaitis: Diskusija esminiais miškų politikos klausimais
Šių metų vasario 8 d. Aplinkos ministerijoje po ilgos pertraukos susirinko atnaujintos ir išplėstos sudėties Miškų ūkio konsultacinė taryba, kurioje atstovaujamos pagrindinės su miškais tiesiogiai susijusios institucijos ir organizacijos. Susirinkimo proga labai svarbi – aptarti esminius diskusinius miškų politikos klausimus Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos peržiūros kontekste. Užduotis sudėtinga ir ambicinga, ypač žinant tos tarybos sudėtyje esančių institucijų ir organizacijų bei jų atstovų skirtingas nuomones ir pozicijas,- supažindina dr. Nerijus Kupstaitis, AM Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas. Kviečiame susipažinti.
Pradėčiau nuo to, kad šis Miškų ūkio konsultacinės tarybos (toliau vadinsiu tiesiog Taryba) posėdis yra tik vienas iš ilgo Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programos peržiūros ir atnaujinimo proceso etapų. Visas tas procesas prasidėjo dar 2014 metais, kai Aplinkos ministerija užsakė nepriklausomą ekspertinį programos įgyvendinimo vidurio laikotarpio įvertinimą. Tą įvertinimą mokslininkai užbaigė 2015 metų antroje pusėje ir tuomet pradėjo ryškėti tie svarbiausieji miškų politikos klausimai, kuriems reikalingi nauji arba atnaujinti sprendimai. Kartu išryškėjo svarbiausi iššūkiai, su kuriais susiduria Lietuvos miškų ūkis, probleminiai klausimai, dėl kurių reikalinga platesnė diskusija ir būtina surasti bendrą sutarimą tarp miškininkų specialistų dėl ateities veiksmų. Be to, nuo 2010 metų, kai buvo rengtas pirminis programos projektas, daug kas pasikeitė. Taigi, remdamasis jau minėto nepriklausomų ekspertų įvertinimo rezultatais ir praėjusio laikotarpio bei esamos situacijos analize, Miškų departamentas išskyrė kelis svarbiausius diskusinius miškų politikos klausimus, kuriuos Taryba ir svarstė ir kuriuos pabandysiu čia glaustai apžvelgti.
Kiek dar didinti Lietuvos miškingumą?
Skaitytojams priminsiu, kad šiuo metu Lietuvos miškingumas siekia 33,4 proc., iki 2020 metų jį numatyta padidinti iki 34,2 proc., o 2030 metais jis turėtų siekti 35 proc. Viskas gražu ir gerai, ypač į taktą su klimato kaitos programos, žaliosios ekonomikos skatinimo, kaimo plėtros programoje nustatytomis žalinimo ir panašiomis politinėmis nuostatomis, nekalbant jau apie geresnes galimybes miškų ūkiui ateityje. Tačiau realybė yra kiek kitokia: jei nesiimsime papildomų priemonių, o vykdysime tik tas jau suplanuotas, tikslų tikrai nepasieksime. Akivaizdus atotrūkis tarp siekiamybės ir realybės matosi pateiktoje diagramoje:
Tokį didelį atotrūkį lemia iš esmės pasikeitusi situacija: savaiminė miškų plotų plėtra yra sumažėjusi, apleistose žemėse aktyviai skatinama žemės ūkio veikla, 2014–2020 Kaimo plėtros programoje apribota finansinė parama naujų miškų įveisimui ir t.t. Iš kitos pusės apleistos ir nenaudojamos žemės Lietuvoje vis dar yra nepadoriai daug.
Ką toliau daryti? Beveik visi Tarybos nariai pasisakė panašiai – reikia ieškoti papildomų priemonių ir nemažinti ambicijų dėl miškingumo didinimo. Suprantama, kad tam teks ieškoti ir papildomo naujų miškų įveisimo finansavimo šaltinio, ir ieškoti sąlyčio taškų su agresyvėjančia žemės ūkio politika. Kai dėl pinigų, tai akys pirmiausia krypsta į Klimato kaitos programą – šiuo metu naujų miškų įveisimas iš šios programos neremiamas, nors politiškai logiška būtų tai daryti. Kalbant apie plotus – reikėtų surasti papildomus bent 25 tūkst. ha. Taip, tai iššūkis, jei pasižiūrėsime, kiek ir kokių plotų šiuo metu perduodama miškų urėdijoms naujiems miškams įveisti, bet realiai įgyvendinamas iki 2020 metų suradus bendrą kalbą su žemės ūkio politikos atstovais. Žinoma, reikia dar pasikapstyti ir savo darže – tobulinti savaime apželiančių plotų, taip pat naujai įveistų miškų plotų pripažinimo miškais tvarkas.
Kiek ir kokių valstybinių miško medelynų reikės ateity?
Ne paslaptis, kad su miško sodmenų išauginimo technologijomis kuo toliau, tuo labiau atsiliekame nuo kaimyninių ES šalių, nekalbant jau naujausias pasaulines tendencijas. Todėl nestebina, kad visus Lietuvos valstybinius miško medelynus įvertinusi specialiai tam sudaryta komisija nustatė, kad daugiau nei pusė veikiančių medelynų neatitinka net minimalių medelynams keliamų reikalavimų. Esminės problemos – pasenusios, nemotyvuotai naudojamos technologijos, apskaitos problemos, specialistų kvalifikacijos trūkumas. Komisijos siūlymai taip pat logiški: optimizuoti medelynų skaičių, t. y. medelynas turėtų auginti ir realizuoti ne mažiau kaip 3 mln. sodmenų; diegti naujas sodmenų išauginimo technologijas; skatinti medelynų specializaciją; atsisakyti dekoratyvinių sodmenų ir kt. Nors medelynų optimizavimo procesas užtruktų iki 2025 metų, bet galų gale Lietuvoje iš viso turėtų veikti 15–16 modernių medelynų, kurie augintų kokybiškus miško sodmenis tiek valstybiniams, tiek privatiems miškams, iš jų 4–5 medelynai su apribota šaknų sistema. Žvelgiant ne taip toli, o į 2020 metus tikslas būtų kiek nuosaikesnis: plėtoti ir nuosekliai diegti miško sodmenų su apribota šaknų sistema išauginimą (ne mažiau 2 medelynuose iki 2020 m.), lygiagrečiai mažinti tradicinių miško medelynų skaičių ir plotą, pirmiausia atsisakant neperspektyvių, moderniems medelynams keliamų reikalavimų neatitinkančių medelynų. Būtent pastarajam siekiui ir pritarė dauguma Tarybos narių.
Ar reikia Lietuvai 42 atskirų valstybės įmonių miškų urėdijų?
Visi bent truputį besidomintys miškų politika žino, kad šiuo metu Miškų įstatyme yra įtvirtintas konkretus 42 miškų urėdijų skaičius ir viena Generalinė miškų urėdija – tai tokia esama valstybinių miškų ūkinio valdymo sistema. Daugelis taip pat girdėjo apie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas Lietuvai konsoliduoti (sujungti) 42 valstybės įmones miškų urėdijas sektoriaus (miškų ūkio) viduje, taip siekiant efektyvesnio išteklių panaudojimo ir skaidresnio bei aukštus standartus atitinkančio valdymo. Ta rekomendacija gimė ne iš niekur, o remiantis labiausiai paplitusiu valstybinių miškų ūkinio valdymo modeliu – daugumoje Europos Sąjungos valstybių ūkinę veiklą valstybiniuose miškuose vykdo viena įmonė ar jos atitikmuo pagal tų šalių nacionalinę teisę. Taigi, su ta rekomendacija reikia kažką daryti, jei Lietuva laiko vertybe siekiamą narystę EBPO. Iš kitos pusės šiandieninės Vyriausybės rankas riša ne tik minėta Miškų įstatymo nuostata dėl 42 urėdijų, bet ir Vyriausybės programa, kuri sako, kad valstybinių miškų ūkinio valdymo pertvarkymas galimas tik esant neišvengiamai būtinybei. Tai ar ta neišvengiama būtinybė jau atsirado? Situacija nėra paprasta. Nors objektyvių vertinimo kriterijų tam nėra, faktai rodo, kad nemažos dalies miškų urėdijų ekonominė būklė stipriai blogėja, kenčia ir urėdijose dirbantys žmonės – jų vidutiniai atlyginimai pirmą kartą per eilę metų jau tapo mažesni už šalies vidurkius.
Man tai akivaizdūs signalai, kad valstybinių miškų ūkinį valdymą būtina tobulinti iš esmės. Bet kaip jau galima buvo tikėtis, šiuo klausimu Tarybos narių nuomonės stipriai išsiskyrė. Po karštų diskusijų sutarta bent jau dėl to, kad Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros programoje reikia įtvirtinti kasmetinį privalomą, dviejų lygių (šalies ir miškų urėdijos lygmens) valstybinių miškų ūkio efektyvumo vertinimą ir objektyvius kriterijus tam vertinimui atlikti, o jau tuomet pagal vertinimo rezultatus spręsti apie pertvarkymo būtinybę.
Kitas svarbus bendras sprendimas tas, kad daugelio Tarybos narių nuomone jau pribrendo laikas pradėti rengti visiškai naujos redakcijos Miškų įstatymą ir jame bandyti iš naujo sudėlioti visus su valstybiniu miškų ūkio reguliavimu susijusius akcentus, įskaitant ir tuos dėl valstybinių, ir dėl privačių miškų. Štai čia prieiname prie kito diskutuoto klausimo:
Kaip ateity reguliuosime privačių miškų ūkį?
Privačių miškų ūkio bendra situacija Lietuvoje šiandien nelabai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš 20 metų. Žinoma, didėjo bendras privačių miškų plotas ir šių miškų reikšmė ekonomikoje ir medienos rinkoje, bet privačių miškų ūkyje tebevyrauja smulkios valdos, kuriose dažniausiai vykdoma epizodinė miškų ūkio veikla, kooperacija nejuda iš mirties taško, tradiciškai susiformavusi miškininkystės praktika iš esmės neatitinka smulkių valdų savininkų poreikio epizodinei veiklai, ūkinės veiklos reglamentavimas yra per daug detalus ir smulkmeniškas, o tai lemia savininkų sprendimų laisvės ir atsakomybės neformavimą, ypač miško kirtimų ir miško atkūrimo srityse. Be to, privačių miškų ūkio valstybinis reguliavimas orientuotas į kontrolę, o ne į švietimą. Tai rodo faktai, kad dažniausiai problemos sprendžiamos didinant baudas, institucinius ir finansinius kontrolės įstaigų pajėgumus, o savininkų švietimas yra epizodinis ir išskaidytas. Mokesčių sistema taip pat neskatina miškininkystės veiklos – bendra mokestinė našta didėja, miškų ūkio sektorius apmokestinamas labiau nei pavyzdžiui, žemės ūkio sektorius. Miškų ūkinės veiklos apribojimai saugomų teritorijų miškuose dažnai yra nekompensuojami, pertekliniai, nebūtini kai kurių saugomų rūšių ar buveinių išsaugojimui. Visa tai sudėjus – vaizdelis nėra džiuginantis. Tam, kad kažką pakeisti iš esmės, reikalinga visiškai nauja privačių miškų ūkio valstybinio reguliavimo koncepcija, kuri neišvengiamai paliestų visas dabar miškų ūkyje veikiančias institucijas, įskaitant ir miškų urėdijas, nekalbant jau apie teisinio ir ekonominio reguliavimo esminius pokyčius. Suprantama, tokiems veiksmams reikia laiko ir pradėti reikia nuo Miškų įstatymo esminio keitimo ta kryptimi, todėl pereinamuoju laikotarpiu gali būti naudinga atlikti kai kuriuos mažesnius darbus privačių miškų ūkio, o kartu ir visų su tuo susijusių žmonių labui: ieškoti naujų miškininkavimo formų mažoms valdoms, mažinti administracinę naštą ir teisinio reguliavimo apimtį, pertvarkyti su miškų ūkiu susijusių mokesčių sistemą į miškininkystės veiklą labiau skatinančią. Tarybos nariai po diskusijų kaip tik ir pritarė tokiam dviejų etapų privačių miškų ūkio valstybinio reguliavimo tobulinimo procesui.
Kiek dar laiko marinuosime rezervuotus nuosavybės teisių atkūrimui miškus?
Niekaip neužbaigiamas nuosavybės teisių į žemę ir miškus atkūrimo procesas ir akis badančios žemės reformos grimasos lemia tai, kad į normalią miškų ūkio veiklą niekaip neįtraukiame vis dar apie 10 procentų Lietuvos miškų. Jau matom, kad ir 2020 metais tas procentas nebus nulinis, kad ir kaip mes to norėtume. Taigi, Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros programoje numatytas tikslas – iki 2020 m. atnaujinti ūkinę veiklą visuose rezervuotuose, bet nepanaudotuose nuosavybės teisių atkūrimui, miškuose – esamomis priemonėmis nebus pasiektas. Galima suprasti netekusiųjų kantrybės siūlymus užbaigti tą žaidimą ir prievarta atiduoti visus likusius tokius miškus urėdijoms. Iš kitos pusės galima suprasti ir urėdijų nenorą imtis tokių niekam nereikalingų išsibarsčiusių ir menkos ūkinės vertės miškelių, prie kurių dar ir privažiavimo dažnai nėra. Visus tenkinantis receptas neatsirado ir po diskusijų Taryboje. Matyt, reikės kompromisinio sprendimo: proto ribose praplėsti miškų urėdijoms perduodamų rezervuotų miškų ratą ir taip bent šiek tiek paspartinti procesą, likusius aktyviau bandyti parduoti aukcionuose ir galiausiai susitaikyti su tuo, kad 2020 metais vis dar turėsime rezervuotų nuosavybės teisių atkūrimui ir ūkinėje veikloje nenaudojamų miškų.
Be šių, mano nuomone svarbiausių miškų politikos klausimų Taryboje dar buvo svarstyta nepertraukiamos miškotvarkos ateitis ir miško ugdymo kirtimų didinimas. Bet šiais klausimais kažkokių rimtesnių naujų sprendimų priimta nebuvo, tai apie juos ir neišsiplėsiu.
Vertinant bendrai, Tarybos darbas buvo konstruktyvus, o įtempta darbotvarkė neleido nuklysti į šalutines diskusijas. Suprantama, kad ne visi klausimai sulaukė aiškaus atsakymo ir kad liko darbų ateičiai. Pagirtina tai, kad Tarybos nariai įsipareigojo iki šių metų kovo 11 d. pateikti savo įžvalgas dėl miškų ūkio valstybinio reguliavimo tobulinimo, kurios vėliau pasitarnautų jau minėto naujos redakcijos Miškų įstatymo projekto rengimui. Taigi, laukia dar ilgas darbas ir akivaizdu, kad Tarybai teks susitikti ne kartą, kol turėsime tokį atnaujintos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 metų programos projektą, kurį drąsiai galėsime pateikti tvirtinti Vyriausybei.
Straipsnis buvo atspausdintas žurnale
"Mūsų girios" 2016 m. vasario Nr. 2 (814)
Pateikiame autoriaus sutikimu.
