Naujienos
E.Derenka: Pamąstymai apie saugų ir nesaugų malkavimą
Medienos ruoša, kartu ir malkų gamyba skirtingo pavaldumo miškuose, yra didelis iššūkis pavieniams malkautojams, įsigyjantiems teisę kirsti mišką, perkantiems jį nenukirstu mišku. Pagrindinis argumentas tokiu būdu pasirūpinti malkomis – ypač maža medienos kaina, lyginant su pagamintomis miškų urėdijos medienos sandėlyje šalia išvažiuojamo kelio. Kadangi su medienos ruošos procesais, konkrečiau – darbu motoriniu grandininiu pjūklu, susiduriu nuo 1988 metų, kai pradėjau dirbti lektoriumi tuometinės LŽŪA Miškų ūkio fakultete, noriu pasidalinti mintimis bei įžvalgomis apie saugų darbą su šiuo labai naudingu, bet pavojingu įrankiu valstybinėje bei privačioje miško valdoje.
Pastaruoju metu sulaukiame daug klausimų, kodėl girininkijose neišduodami leidimai medieną pirkti nenukirstu mišku, neturint dokumento, įrodančio gebėjimus vykdyti medienos ruošos darbus. Kas gi sąlygojo tokį sprendimą, kai metų metais niekam nerūpėjo, nei kokiais įrankiais malkautojai ruoš medieną, nei kokie jų praktiniai įgūdžiai, nei kokius drabužius jie dėvi ar avalynę avi?
Džiaugiuosi ir žemai lenkiu savo žilstelėjusią galvą prieš tuos girininkus bei girininkijų darbuotojus, kurie pareigingai vykdo teisėtus UAB „NEPCon LT“, atliekančios FSC miškų tvarkymo ir sertifikavimo paslaugas visose miškų urėdijose, reikalavimus dėl saugaus darbo miške. Šie FSC principai ir kriterijai 2015 m. liepos 22 d. buvo naujai peržiūrėti (FSC-STD-01-001). Juose rašoma: „Visi darbų saugos reikalavimai dirbant miške yra taikomi tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, perkantiems medieną nenukirstu mišku. Taip yra todėl, kad FSC sertifikato turėtojas privalo užtikrinti darbų saugos reikalavimų laikymąsi visais atvejais, kai veikla yra vykdoma sertifikuotoje teritorijoje, nepriklausomai nuo to, kas ją vykdo“. Taigi, ir malkautojai turi paisyti šių reikalavimų valstybinėse miškų valdose, nors visa tai, mano nuomone, turėtų būti reglamentuota valstybiniu lygiu atitinkamais įstatymais.
Medienos ruoša motoriniu pjūklu priskiriama pavojingų darbų kategorijai, nes malkautojai dažniausiai gauna pavojingiausio lygio „objektus“ (sausuoliai, vėjavartos ir vėjalaužos), kuriuos „lukštenti“ nėra paprasta ir profesionaliems medkirčiams. Kyla klausimas, kodėl medkirčiams, kurie turi darbo sutartis su darbdaviais, būtina paisyti visų įstatymais numatytų reikalavimų bei abipusių įsipareigojimų (dirbančiųjų mokymas, atestavimas darbų saugos klausimais, aprūpinimas indidualios apsaugos priemonėmis, saugiais medkirčio drabužiais, avalyne ir kt.), o asmenims, ruošiantiems malkas, tvarkant tikrai pavojingus medžius, nereikėjo iki šiol jokių nei kvalifikaciją įrodančių dokumentų (šiuo metu tai yra medkirčio diplomas, kurį išduoda licencijuotos valstybinės ar nevalstybinės mokymo įstaigos), nei specialių drabužių, nei motorinio pjūklo su esančiais ir veikiančiais saugumą užtikrinančiais konstrukciniais elementais? Esant darbo santykiams darbdavys bijo tikrintojų, nes gali gauti didelę baudą už savo įsipareigojimų nevykdymą darbuotojo atžvilgiu, o eilinis malkautojas miške yra pats sau ponas.
Galima tik pasidžiaugti įvedamos tvarkos pradžia šioje ypač pavojingoje miškininkystės veikloje, nors ši tvarka buvo inicijuota ir ne valstybinių institucijų. Bent jau kol bus galimybė privatiems asmenims įsigyti medienos miškų urėdijose nenukirstu mišku, bus galima tikėtis ir tinkamo požiūrio į saugų darbą medienos ruošoje.
Tačiau neramina paliktas savieigai nesaugaus darbo židinys privačiose miškų valdose. Seminarų bei mokymų miško savininkams ir profesionaliems miškininkams metu dažnai tenka išgirsti: Ar reikia miško savininkui, sumaniusiam padirbėti motoriniu pjūklu savo miške, medkirčio pažymėjimo? Ar būtina jam turėti pagalbines medžių vertimo priemones, apsauginį šalmą, apsauginius drabužius bei avalynę? Ar atsitikus nelaimei miške įvykis bus tiriamas atsakingų pareigūnų?
Šiuos klausimus privačių miškų savininkai dažnai pateikia Valstybinės darbo inspekcijos (toliau VDI) darbuotojams. Teko išgirsti jų atsakymus: kadangi medienos ruoša privačiame miške daugeliu atvejų nesusijusi su darbo santykiais, VDI darbuotojai netiria nelaimingų atsitikimų, susijusių su tokia veikla. Taigi, asmeniui, kuris savame miške kerta medžius, malkauja, nėra tikrintojų.
Nors privačiame miške kirtimų tvarka daug liberalesnė (paprasčiau tvarkyti pavojingus medžius, paprastesnė leidimų kirsti mišką gavimo tvarka) nei valstybiniuose miškuose, privačiam asmeniui dirbant su motoriniu pjūklu pavojai išlieka tie patys.
Saugų darbą visų nuosavybės formų miškuose Lietuvoje reglamentuoja gerokai senstelėję „Miško darbų saugos taisyklės DT 1-96“ (toliau – Taisyklės), patvirtintos 1966 m. lapkričio 25 d. buvusios Miškų ūkio ministerijos ir suderintos su LR Vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi M. Pluktu. Jos kol kas yra pagrindinis dokumentas, kurio turinys ir reikalavimai privalomi vykdyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, vykdantiems medienos ruošos darbus. Taisyklėse pažymėta: „Asmenims, neturintiems reikiamos profesinės kvalifikacijos, ...neturint tam darbui numatytų apsauginių drabužių bei kitų apsaugos priemonių, draudžiama leisti dirbti.“ Bet kas privačiam asmeniui uždraus miške dirbti, jei jis neatitinka nurodytų Taisyklėse nuostatų? Jei šiuo atveju nėra darbo santykių, jei privatus miškas nėra sertifikuotas pagal FSC reikalavimus, tai ko turėtų bijoti savam miške dirbantis asmuo? Juolab, jeigu jis dar mano, kad mokėjimo dirbti įrodymas (pažymėjimas) ar apsauginiai drabužiai, avalynė reikalingi tik į darbo vietą atvykusiam tikrintojui, o ne jam pačiam ir jo sveikatai?
Klaidinga būtų manyti, kad miško savininkui, sumaniusiam pasigaminti savo miške malkų, pakanka tik įsigyti bet kokį motorinį pjūklą ir vienam vykti į darbo vietą. Taisyklėse numatyta: „Asmeniniame ūkyje gali dirbti vienas asmuo, jeigu užtikrinama reguliari antrojo asmens kontrolė“. Tai labai svarbu nelaimės atveju, kai būtina suteikti pirmąją pagalbą ar nukentėjusį nugabenimą į medicininės pagalbos vietą. Ar verta rizikuoti?
Dar vienas mano pastebėjimas dėl motorinio pjūklo saugios konstrukcijos. Taisyklėse teigiama, kad už technikos priemonės (motorinio pjūklo) saugų darbą atsakingi jų operatoriai (šiuo atveju – medkirtys). Kas bus atsakingas už nelaimingo atsitikimo pasekmes, jeigu motorinis pjūklas yra pigus plagiatas iš tolimųjų Rytų ar modelis, nesertifikuotas ES rinkai, jeigu nelaimė įvyko dėl neesančių ar tinkamai neveikiančių medkirčio saugumą užtikrinančių motorinio pjūklo konstrukcinių elementų (apsauginio stabdžio, pjovimo grandinės gaudytuvo ir kt.)? Privatus asmuo ar miško savininkas pasirenka (įsigyja) įrankį, kuris mūsų rinkoje atsirado galbūt ir nelegaliai. Tačiau yra valstybinės institucijos, kurios atsakingos už tai, kad nesaugūs ar nesertifikuoti įrenginiai (mašinos) nepatektų į mūsų šalį ir jais nebūtų prekiaujama. Profesionalūs medkirčiai jau praėjo šią „mokyklą“.
Egzistuoja ir tokia probleminė situacija: privataus miško savininkas gali pats ir neiti į mišką ruošti medienos, o sutarti su asmenimis ar įmone, kuri vykdo tokius darbus. Tuomet savininkui visai nerūpi nei dirbančių miške kvalifikacija, nei saugūs įrankiai, apranga, o tik rezultatas bei išlaidos už atliktus darbus.
Kol yra neatsakytų atsakymų į iškylančias miške situacijas, prisiminkime populiarų posakį „nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, kurio, deja, labiau paisoma darbo santykiams, kai šalys turi po vieną darbo sutarties egzempliorių. Visi kiti malkautojai ir medienos ruošėjai kol kas įpratę pasikliauti savo gebėjimais, galimybėmis ir tikisi, kad viskas bus gerai, kaip praeitą kartą ar dar anksčiau. Bet ar tai išeitis..?
EDUARDAS DERENKA
Mocevičiaus firmos „Ginalas“ vadovo pavaduotojas