Naujienos

G.Kadžiulis: Apie ypatingai saugomus miškus ir tokio saugojimo pasekmes.

Miškininkas, miškų savininkas Gintautas Kadžiulis pasidalino su medžių gynėjais savo patirtimi bei įžvalgomis  apie ypatingai saugomus miškus [Nuoroda: čia...>>> ]. Jis nagrinėja, kaip paveikė toks apsaugos statusas kaimyninės Rusijos Federacijos Maskvos srityje esančius miškus, gyvūniją, gyvenseną kaimiškose vietovėse. Paprastai, suprantamai ir įdomiai. Rekomenduojame susipažinti.

Oponuodamas miškų “saugotojams”, papasakosiu apie savo patirtį teritorijoje, kurioje miškai saugomi taip stipriai, kaip tai tik yra įmanoma.

Tai Maskvos sritis. Ji plotu už Lietuvą mažesnė (46 t kv km prieš 65 t kv km). Tačiau ji miškingesnė (40% prieš 33%), tad miškų plotas palygintinas (1,8 mln ha prieš 2,2 mln ha). Sritis intensyviai apgyvendinta (7,5 mln prieš 2,8 mln). Vienkiemių čia visai nėra. Žmonės gyvena miestuose, miesteliuose ar gatvinio tipo kaimuose. Klimato zona artima (daugiau žemyninė), medžių rūšys gana panašios.

Visi srities miškai (100%) priskirti pirmai miškų grupei. Post sovietinėje klasifikacijoje tai pats aukščiausias miškų saugojimo lygis. Lietuvoje pirmai grupei priskiriama tik 1% visų miškų. Pirmos grupės miškuose ūkinė veikla nevykdoma ir jie palikti savaime augti. Tačiau dideliuose plotuose visiškai nevykdyti kirtimų neįmanoma dėl daugybės priežasčių, todėl esant būtinybei čia kertama sanitariniais kirtimais. Per metus visoje srityje iškertama maždaug 500 t m3. Tai yra maždaug 20 kartų mažiau nei Lietuvoje.

Apie tai ką ten sužinojau, pastebėjau ir kokias išvadas padariau.

Didžiausia Maskvos srities miškų dalis, sudaranti maždaug 40% visų medynų - perbrendę (virš 80 metų amžiaus) drebulynai. Drebulė - labai agresyviai savaime plintantis medis, mėgstantis derlingesnius dirvožemius. Auga sparčiai ir nukonkuruoja kitas rūšis. Vyresniame amžiuje neatspari puviniui ir virš 40 metų didesnė drebulių dalis jau būna šia liga užsikrėtę. Todėl Lietuvoje drebulė kertama nuo 40 metų amžiaus. Jau virš 60 metų paprastai visi medžiai būna su vidiniu puviniu ir jų mediena tinkama tik prasčiausios kokybės (trečios kaitrumo grupės) malkoms. Intensyvesnio ūkininkavimo miškuose stengiamasi iškirsti jaunas drebulaites, suteikiant erdvės vertingesnioms rūšims (eglei, ąžuolui). Perbrendusių drebulynų produkcija neatperka kaštų, todėl kirsti tokius - nuostolinga. Spėju, kad ateityje šiuose medynuose rūšių kaita beveik nevyks. T.y. savaime iškrentačias drebules keis jaunos drebulaitės. Tokie miškai nėra vertingi nei biorūšių įvairovės, nei klimato kaitos atžvilgiu.

Asocialtyvi nuotr. Neprižiūrimas miškas.

Čia labai mažai žvėrių. Nors dvejas snieguotas žiemas daug kilometrų nuėjau srities miškuose - žvėrių pėdsakų mačiau vos keletą. Tuo tarpu Lietuvoje ir 100 m nenueisi neaptikęs kažkokio žvėries pėdų. Vietos miškininkų klausinėjau apie žvėrių daromą žalą - tokios praktiškai nėra. Palyginimui Lietuvoje (taip pat Skandinavijoje, Baltarusijoje ir kt.) neįmanoma užauginti vertingesnio medyno netaikant apsaugos nuo žvėrių nugraužimo. Nors daug bendravau su įvairiais miškininkais (ir ne tik jais) nesutikau nei vieno medžiotojo. Lietuvoje dažnas miškininkas medžioja. Mano nuomone viena iš priežasčių, kodėl tuose miškuose taip mažai žvėrių - labai maži kirtaviečių ir miško jaunuolynų plotai, kurie svarbūs žvėrims, kaip maisto bazė ir vieta pasislėpti. 

Po stichinių nelaimių miškuose susitvarkyti su pasekmėmis tampa labai sudėtinga. Trūksta infrastruktūros - miško kirtėjų, medienos vežėjų, silpna ir nepajėgi didesnių kiekių priimti medienos pramonė. Retas ir blogos būklės miško kelių tinklas. Neveikia miško gaisrų gesinimo sistema. Po 2010 m. gaisro, kuomet vienu kartu degė 25 t. ha miškų (kaip nedidelė Lietuvos urėdija), beveik visa pušies ir beržo mediena (3 milijonai m3), kuri galėjo būti panaudota, liko supūti. Kilo vabzdžių puolančių šią medieną invazijos. Po keleto metų valstybė pradėjo mokėti už degimviečių valymą rankomis ir medienos deginimą kirtavietėse. Vietoje 100 milijonų EUR pajamų, kurias galėjo gauti vien už apdegusią bet tinkamą naudoti medieną (parduodant stačiu mišku) valstybė mokėjo už plotų naujai miško kartai valymą ir paruošimą. Užsidegė apleisti (kadangi uždrausta bet kokia ūkinė veikla) durpynai. Požeminių durpynų gaisrų užgesinti praktiškai neįmanoma. Durpės gilumoje gali smilkti metų metus, o stojus sausrai ugnis vėl pakils į paviršių ir išplis miškuose. Valstybė kūrė brangius planus, kaip šiuos durpynus užlieti vandeniu. Vasaros metu srityje budėdavo didelės iš kitų regionų komandiruotos gaisrininkų pajėgos.

Dažnos sniegolaužos. Neretintuose miškuose plonus ir išstypusius medžius išlanksto ir išlaužo gausesnis sniegas. Teko matyti kaip po šlapdribos pakelėje išlankstyti beržai sustabdė judėjimą intensyvaus eismo kelyje.

Kirtimai kuria įvairovę miškuose. Gamtai tai daro savais būdais - gaisrais, vėju, ligomis.

Srities kaimai merdėja. Darbo nėra. Dauguma namų šildosi malkomis. Malkos brangios.

Nors kertama labai mažai, vietiniai žmonės vis tiek piktinasi kirtimais. Ne vienas sutiktas eilinis žmogus šnekėjo, kad pas juos “siaubinga padėtis, nes baigia iškirsti senuosius miškus” ir panašiai. Prie Chimkų miesto vyko didžiulės protesto demonstracijos sustabdę miško kirtimą, tiesiant reikšmingą kelią. Žmonėms šoką sukelia pamatytas kelmas, nedidelė kirtavietė, ar medvežė vežanti medieną. Tikrąja padėtimi, skaičiais niekas nesidomi, savų tikslų siekiantys manipuliuoja žmonių jausmais.

Atsisveikinimo vakaronėje su vietos miškininkais, vienas jų pasakė: “Turime problemų. Tačiau rusų žmonės garsėja gebėjimu išsisukti iš pačių sudėtingiausių situacijų.”

Bet dar didesniu gebėjimu į tokias situacijas patekti - pagalvojau tada.

Gintautas Kadžiulis
2018-09-23