Naujienos

Kazimieras Sventickas: Kol valdininkai ginčijasi, kinivarpos mėgaujasi laisve

Įspūdžiai Aplinkos ministerijos ir Prezidentūros, kartu su VĮ "Valstybinė miškų urėdija", Valstybine miškų tarnyba, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba ir mokslininkais surengto  pasitarimo dėl Punios šilo likimo. Dalinasi vietinių gyventojų suburtos pilietinės iniciatyvos draugijos "Mūsų Dzūkija" vadovas Kazimieras Sventickas, su bendraminčiais irgi dalyvavęs aptarime.

 2020 06 12 Punios šile organizuotame pasitarime Valstybinės miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė įvardijo labai dviprasmišką miškininkų situaciją. Punios šile vėl stebimas kinivarpų antplūdis, tačiau privalomųjų gelbėjimo priemonių taikymo negalima vykdyti, nes vis dar nėra gauti saugomų teritorijų tarnybų sutikimai. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis pripažino, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus šviežiai kinivarpų užpultus medžius būtina šalinti. Tačiau aiškino, jog saugomose teritorijose reikia didesnio negyvosios medienos kiekio, kuriuose tarpsta retosios rūšys. Todėl siūlė tobulinti miškų sanitarinės apsaugos teisinę bazę, kad būtų galima palikti daugiau pūvančių medžių. O žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius pamokė „saliamoniškai“– nesijaudinkite, gamta už mus protingesnė, jeigu kenkėjus išnaikinsime vienoje vietoje, jie atsiras kitoje.

Teko priminti, kad iš viso Lietuvos valstybiniuose miškuose kenkėjų 2019 metais buvo pažeista 57 tūkst.kub.metrų eglių. O Punios šile pernai žuvo net 15 tūkst.kub.m. medienos 80 ha plote, sunaikinta apie 15 proc. šilo eglynų. Priežastis – Punios šile kinivarpoms buvo suteikta daugiau laisvės plėtotis, nes laiku nevykdyti apsaugos darbai. Perspėjau, kad jeigu ir šiais metais aplinkosaugos valdininkai sąmoningai vilkins derinimo procedūras, vėl turėsime didelę šių kenkėjų invaziją ir žalą gamtai ne tik šile, bet ir gretimuose miškuose net kitapus Nemuno.

Susitikimo Punios šile dalyvių sudėtis buvo įspūdinga: LR Prezidento vyr. patarėjas Jaroslavas Neverovičius ir patarėja Agnė Jakstienė, Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, vicemerė Dalia Kitavičienė, Valstybinės miškų tarnybos vadovas Karolis Mickevičius, kiti atsakingi šalies ir regiono miškų bei aplinkosaugos specialistai ir mokslininkai.

Nors nebuvome į susitikimą kviesti, dalyvavome trys vietos bendruomenių atstovai. Svečius pasitikome prie šilo išrikiuotais vietos žmonių nuomonę išreiškiančiais plakatais: „Kinivarpų veisyklai – NE!“, „Draustiniui – taip, rezervatui – ne!“, Medienos pūdymui – ne!“, Klimato šiltinimui – ne!”, “Eglių ir pušų kapinynui – ne!“ ir pan.

Dalyviai apsilankė keturiuose kinivarpų židiniuose, lupo eglių žieves po kuriomis jau knibždėjo kenkėjai, aktyviai diskutavo ir ginčijosi. „Ar apskritai šilą galėsime vadinti šilu, jeigu jame neliks kinivarpų nusiaubtų eglių ir pušų?“, – klausė šilo ateitimi susirūpinę mokslininkai, miškininkai, vietos bendruomenės atstovai. S.Paltanavičiui ir aplinkosaugos specialistams sakiau: „Teisingai didžiuojatės ir reklamuojatės sukėlę triukšmą dėl vieno ar kelių nukirstų medžių, aplinkosaugininkai už tai griežtai baudžia. Tačiau kai buvo laiku nesustabdyta ekstremali situacija ir dėl to Punios šile styro ir jau lūžinėja tūkstančiai nudžiūvusių eglių visuose kvartaluose, kodėl apie tai tylite, o gal ir džiaugiatės? Juk ne gamta čia buvo kalta , o pareigos apsaugoti medžius nuo kaip maras plintančių nevykdę žmonės.“

Pastaraisiais metais peršama nuomonė, kad visą Punios šilą reikia paversti gamtiniu rezervatu, kuriame draudžiama bet kokia žmogaus veikla, net kojos įkėlimas į mišką. Atseit, taip bus apsaugota sengirė, jos neliečiamuose plotuose tarps retos augalų ir gyvūnijos rūšys. Tačiau, kai paklausiau koks yra Punios šile yra sengirės plotas, p. A.Stanislovaitis atsakė, kad šiuo metu šile jos gal iš viso nėra, nes nėra aiškus sengirės apibrėžimas?! Tačiau problema ne terminuose. Bėda tame, kad rezervatuose yra draudžiamos visos sanitarinės apsaugos priemonės. O šiltėjant klimatui nenaikinami kenkėjai plinta kaip virusas. Saugomų teritorijų specialistai atkerta, kad tai nėra baisu, nes retosioms rūšims reikia kuo daugiau negyvosios medienos.

„Kaip tai suderinti, kiek unikalaus miško medžių reikės paaukoti? “, klausė akademikas Stasys Karazija. Čia kils ir kita grėsmė - dideli pūvančios medienos kiekiai skleis CO2, šiltins klimatą. Sutariama, kad unikalų šilą reikia išsaugoti. Prezidento patarėjai patikino, kad tuo rūpinasi ir šalies vadovas Gitanas Nausėda. Mes aiškiname, kad reikia saugoti ne uždarytą teritoriją, o joje esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, retų rūšių buveines, palikti gražuolį šilą racionaliai atvirą žmonėms. Tačiau ekoaktyvistai įrodinėja, kad pakanka suformuoti žmonių lankymui tik mažą rekreacinę zoną, nesaugoti medžių nuo kenkėjų, palikti šilą ramybėje - lai veisiasi, kas veisiasi, kas žūsta, lai žūsta, o kas čia bus, pasimatys po šimtmečių. Tačiau kas bus galime lengvai nuspėti jau 50 metų griežtoje rezervato zonoje esančiose Punios šilo kvartaluose. Po ilgų debatų į klausimą – būti ar pūti Punios šilui, taip ir liko neatsakyta. O kol valdininkai ginčijasi, kinivarpos daro savo juodą darbą.

Šaltinis: K.Sventicko paskyra soc.tinkle Facebook https://www.facebook.com/kazimieras.sventickas/posts/3160767553988990

 Kiti pranešimai:

Alytaus rajono mero Algirdas Vrubliauskas įspūdžiai iš  lankymosi Punios šile: