Naujienos

Miškas nėra nei vien mediena, nei vien emocija. Jis reikalauja pažinimo, atsakomybės ir brandžių sprendimų.

____________________________

Ištrauka iš knygos „Bendrystė su miškais“

Šaltinis: paskyra „Miškininkas“

____________________________

Vienos krypties atstovams jis nekelia jokių didesnių sentimentų, nes tai sunkių darbų vieta, uodų, erkių bei kitų besikandžiojančių padarų buveinė, kartu galinti nešti materialinę naudą, jeigu esi jo savininkas ar kitaip turi prieigą prie miško vertingiausios dalies – medienos.

Kitos krypties atstovams miškas apgaubtas kažkokiu romantiniu rūku, tartum šventovė ar vien pasigrožėjimo objektas, galintis apsaugoti nuo visų šio pasaulio negandų - užteršto oro, šiltėjančio klimato, fizinių bei dvasinių negalavimų ir kurį reikia saugoti nuo tų, kuriems jis visiškai nerūpi arba kurie miške bastosi su pjūklais ar šautuvais dėl kokios nors materialios naudos.

Suprantama, kad realiame gyvenime tokio griežto visuomenės pasidalijimo nėra, matyt, niekada ir nebus. Žmogaus pažiūras ir pojūčius lemia daug kitokių faktorių, pradedant pirmaprade būsena, išsilavinimu, baigiant juridiniu statusu miško atžvilgiu ir ūkine, emocine ar kitokia priklausomybe nuo miško. Juk iš tiesų negali puoselėti vienodo požiūrio į mišką ir patirti visiškai vienodas emocijas privataus miško savininkas, valstybinio miškų ūkio specialistas, stambios medienos perdirbimo įmonės akcininkas, šios įmonės eilinis darbininkas, įkvėpimo gamtoje ieškantis menininkas ar paskendęs darbuose ir prie miesto prisirišęs technokratas.

Daugumai miestelėnų visiškai pakanka išeiti į netoliese esantį parką ar retkarčiais nuvažiuoti į pikniką miško poilsiavietėje, išgerti, užkąsti gamtos apsuptyje, pasivaikščioti išpuoselėtu rekreaciniu taku. Dar yra būrys grybavimo mėgėjų, gerokai mažiau medžiotojų. Jų požiūris į mišką neatsiejamas nuo šių potraukių. Skirtingai į mišką žiūri už didelius pinigus kuriantis teorijas apie moderniąsias, anksčiau neregėtas miškų savybes mokslininkas ir už kuklią algelę miško kirtimo leidimus išrašantis gamtosaugos darbuotojas. Saviti ir kyšininkaujančio pareigūno bei nekilnojamo turto maklerio požiūriai. ES lėšų melžimo specialistai, rytietiško pseudobudizmo mokytojai, jų apmulkinti sekėjai ar dar tik bandomi mulkinti eiliniai žmonės, pirmenybę teikiant imliam jaunimui ir „megztoms beretėms“, vargu ar galės ką nors racionalesnio nuveikti, išskyrus tuščią triukšmą, bandymus apšmeižti vieną kitą rimtai dirbantį ar kitaip mąstantį specialistą Tiesa, joga ar netradicine medicina besidomintys asmenys gali atrasti miške ir vertingų dalykų, kurių anksčiau nebuvo, ar kurie buvo, bet liko užmiršti.

Keisčiausių ir visai netikėtų, rimtų ir nerimtų ar net kenksmingų sprendimų bei emocijų gali kelti savo reitingais besirūpinantys politikai bei prie jų prisišlieję ar bandantys šlietis įvairaus plauko sekėjai ar prisiplakėliai.

Tad negalime turėti absoliučiai vienodo požiūrio į mišką ir nėra jokio reikalo to siekti. Mąstymo ir emocijų įvairovė turi išlikti. O ir atskirų žmonių bendravimas su mišku niekada nebus vienodas, skirtumai visada išliks. Bet vis tik dabartiniais laikais dvi tendencijos yra gana ryškios.

Pirmąją tendenciją vadintume konservatyviai realistine, antrąją - moderniai romantine. Abi turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių ir kraštutines atmainas, kurių plitimas, o juolab praktinis įgyvendinimas yra vienodai žalingas tiek miškams, tiek visuomenei. Juk nei dabar, nei artimiausioje ateityje negalime miško traktuoti vien kaip materialių gėrybių ir ekonominės naudos nešėjo. Iš kitos pusės negalime jo traktuoti vien kaip nematerialių gėrybių sankaupos, kurios žmogus negali paliesti, tik džiaugtis jų buvimu ir saugoti kaip kokią ikoną ar medinį stabą. Mes paprasčiausiai negalime leisti trečdalį Lietuvos žemių paversti jokios ekonominės naudos neduodančia dykra ir dar skirti lėšų jos saugojimui. Juk miške įmanoma ūkininkauti, kad visos jo funkcijos veiktų kompleksiškai arba ryškiau tam tikrose ribose su išreikštomis dominuojančiomis funkcijomis.

Modernios miškininkystės idėjos negali būti statomos ant klasikinės miškininkystės griuvėsių, o tik ant tvirtų klasikinės miškininkystės pamatų. Proletarinis beatodairiškas senojo pasaulio ardymas ir naujo statymas be pamatų neatneš sėkmės nei visuomenei, nei gamtai. Visa socialinės raidos istorija tą rodo, dar ryškiau tą patvirtina gamtos evoliucija, kurioje sėkmingos revoliucinės mutacijos - reta išimtis.

Matant labai skirtingus požiūrius ir net susipriešinimą, kyla esminis klausimas: kaip suderinti paprastus žmogiškuosius dalykus - norus iš miško turėti vien įvairiausių medienos produktų, medžioklės trofėjų, uogų, grybų, kitų materialių vertybių, t. y. kuo daugiau ekonominės naudos, su norais iš miško gauti tik nematerialias vertybes: natūralią gamtinę aplinką, tenkinti vien estetinius, poilsio, sveikatos gerinimo, atsipalaidavimo, mistinius ir panašius emocinio, geriausiu atveju ir dvasinio pobūdžio poreikius? Blogiausias atvejis - prisidengiant šiais dvasiniais ir emociniais poreikiais siekti savanaudiškų politinių ar materialinių tikslų.

Manau, tėra vienintelis paprastas ir teisingas atsakymas. Būtinas visapusiškas miško pažinimas neneigiant ir neatmetant nei materialinių, nei ekologinių, nei socialinių tiek teigiamų, tiek neigiamų miško savybių bei vertybių. <...>