Naujienos

2023 - 07 - 02

Algimantas Šindeikis: dėl naktinių taikiklių medžioklėje

Advokato ir medžiotojo Algimanto Šindeikio išsamus komentaras reaguojant į kito medžiotojo R.Baryso teiginius: https://t.ly/ILKkv

Savo paskyroje soc.tinkle Facebook jis rašo: " Perskaičius „Verslo žinių“ redaktoriaus nuomonę apie naktinių taikiklių medžioklėje įteisinimo peripetijas, aptikau rimtų netikslumų ir išvadų, su kuriomis negaliu sutikti. Mano vertinimu pareikštos nuomonės autorius remiasi neteisingais duomenimis, nepagrįstomis asmeninėmis prielaidomis, todėl klysta: https://t.ly/4Eg- "

Siūlome susipažinti su abiejų nuomonėmis

1. Medžiotojai nemoka kasmet į valstybės biudžetą 3,5 mln. Eur už medžioklės plotų nuomą. Apskritai nemoka ir niekada nemokėjo už nuomą. Medžioklės plotai jiems niekada nebuvo ir nėra nuomojami. Medžiotojų organizacijos, medžioklė splotų naudotojai moka mokestį už valstybės išteklių naudojimą. Kaip žinia, Lietuvoje laukinė gyvūnija yra valstybės nuosavybė. Valstybė ima mokestį už savo nuosavybės naudojimą, vadovaujantis mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymu. Tačiau šis mokestis nustatytas ne pagal sumedžiotus gyvūnus (valstybės nuosavybė), o pagal nuo sovietinių laikų sudaryto medžioklės plotų vieneto hektarus (ir privačių asmenų nuosavybę). Šiandien Lietuvoje beveik 100 proc. Žemės ūkio paskirties žemės ir apie 50 proc. miškų priklauso privatiems asmenims. Valstybė jiems nemoka nei cento už jų nuosavybės naudojimą medžioklei. Negana to, sovietiniu medžioklės įstatymu žemės ir miškų savininkams yra užkirstas bet koks realus kelias sukurti medžioklės plotų vienetus. Taigi, Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu teisė medžioti tebėra atskirta nuo žemės ir miškų nuosavybės. Tai verslo laikraščio redaktorius turėtų žinoti.
2. Taigi, iš esmės sovietmečiu sukurta medžioklės tvarka ir toliau egzistuoja privačios nuosavybės teise bei iniciatyva grindžiamoje Lietuvos valstybėje (Konstitucijos 46 str.). Dauguma medžiotojų nėra niekaip arba tik menkai susiję su žemės ir miškų nuosavybe. Medžioklės vietoje jie dažniausiai negyvena, nevykdo ūkinės veiklos, jiems nereikia kasdien žvelgti į čia gyvenančių asmenų, vietinės bendruomenės narių, žemės ir miškų savininkų akis. Čia jie atvyksta tik trumpam pamedžioti, papramogauti. Atvykę trumpam nori greito ir sėkmingo medžioklės rezultato – laimikio. Tam ir reikia naktinio taikiklio ar kitų, efektyvių medžioklės priemonių. Iš čia, manau, kyla ir nemažos dalies mūsų medžiotojų bendruomenės narių greitos, neatsakingos medžioklės kultūra. Manau, kad čia reikia ieškoti menkos Lietuvos medžiotojų bendruomenės narių medžioklės kultūros, dažno nepasitikėjimo ar susipriešinimo su vietinėmis bendruomenėmis priežasčių. Sovietinė, nomenklatūrinė (partinių bonzų aptarnavimas sėkmingose medžioklėse) medžioklės kultūra negali pasitraukti tol, kol nepasitrauks sovietinė medžioklės tvarka.
3. Visiška priešingybė tokiai medžioklės tvarkai vyrauja Senojoje Europoje. Senosios Europos valstybėse teisė medžioti nuo žemės ir miškų nuosavybės teisės niekada nebuvo atskirta. Medžioklės plotus nuo neatmenamų laikų valdo, naudoja žemės ir miškų savininkai. Jie dažniausiai čia ir gyvena, ir dirba, ir yra vietinės bendruomenės nariai. Jie yra ir medžiotojų organizacijų vadovai, atsakingi už tai, kaip vykdoma medžioklė. Medžiotojai čia patys yra vietinė bendruomenė. Todėl ir pats konfliktas tarp medžiotojų ir bendruomenės negali kilti.
4. Tai, kad, pasak nuomonės autoriaus, medžiotojai saugo laukinę gyvūniją nuo brakonierių, paneigia medžioklėje padaromų administracinių nusižengimų statistika. Dažniausiai neteisėtai, netinkamais būdais medžioja medžiotojai, o ne asmenys, neturintys teisės medžioti.
5. Tikra tiesa yra tai, kad medžioklė ir karybą buvo ir yra susiję dalykai. Kas abejoja verta atsiversti Mikalojaus Husoviano Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (1523) - pirmą didesnį grožinės literatūros kūrinį apie Lietuvą. Jame propaguojama humanistinė etika, humanistinės pažiūros į žmonių tarpusavio santykius. M.Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pati Lietuvos medžiotojų bendruomenė turėtų sau atsakyti į klausimą kas šiandien yra medžioklė ir ar medžiotojai, retsykiais atvykstantys į mišką pramogauti, gali būti ir yra teritorinės gynybos dalis, kaip tvirtina „Verslo žinių“ redaktorius. Radus teisingą atsakymą į šį klausimą, bus lengviau sulaukti ir bendruomenės bei politikų palaikymo.
6. Manau, kad šalia mūsų gyvenantys laikiniai žvėrys turi teisę naktį jaustis saugesni, išlaikyti savo naktinį gyvenimo būdą, turėti pranašumą prieš medžiotoją naktį ar tamsiu paros metu. Turi turėti bent menką šansą išvengti medžiotojo paleistos kulkos tamsiu paros metu. Tik tada medžioklės dar bus medžioklė, o ne technologizuotas žudymas pramogai.
P.S. Taip pat esu subjektyvus. Medžioti pradėjau ankščiau, nei nuomonės autorius. Nesu nei prieš, nei už naktinių taikiklių naudojimą medžioklėje. Gerose, kultūringose ir atsakingose rankose naktinis taikiklis retsykiais gali būti geras pagalbininkas atliekant medžiotojų pareigas. Atvažiuojančio į mišką pramogos ar „mėsos“ ieškančio rankose naktinis taikiklis dažnai yra brutualaus žudymo įrankis. Todėl tol, kol Lietuvoje tokia medžioklės organizavimo tvarka ir, mano nuomone, jos nulemta kultūra, esu labiau prieš, nei už naktinius taikiklius. Naktinio taikiklio medžioklei nenaudoju. Medžioklėje jo man nereikia. Jis skirtas kitam tikslui. Jei prireiks. Beveik visada žinau kur, kada ir net kodėl pasirodys mano kaimynystėje gyvenantys laukiniai žvėrys. Jei pamirštu ar aptingstu, apie tai man primena vietinės bendruomenės nariai, susirūpinę per dideliu jų aktyvumu jų daržuose ir kituose pasėliuose.