Naujienos

Apie miško kelius ir jų tvarkymą: kas atsakingas, kas apmoka, iš ko finansuoti.

Apie nepravažiuojamus, suniokotus miško kelius kalbama senai ir daug. Ir kaskart piktinamasi miškavežių keliams padaryta žala.

Kokia situacija yra iš tikrųjų- domėjosi "Ūkininko patarėjo" korespondentas Stasys Bielskis.  Jis pakalbino 

Pakalbėkime iš esmės

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA)  pirmininkas Algis GAIŽUTIS:

Situacija aktuali, apie ją dažnai kalbama, tačiau daugiau paviršutiniškai, nesigilinant ir neieškant sprendimų.  Reiktų matyti keletą svarbių aspektų.

Pirmiausiai- jau dabar yra įstatymais numatyta, kad kelią sugadinęs asmuo yra įpareigoti atstatyti tokio kelio stovį į buvusią būklę (pavyzdžiui:  nuoroda ) arba privalo kelio savininkui atlyginti jo turtui padarytą žalą. Kelių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, juridiniams ar fiziniams asmenims. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai (tarp kitų ir miško keliai) – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Taigi, jei kelias yra vietinės reikšmės, aukščiau minėtą teisę reikalauti atlyginti turtui padarytą žalą turi teisę kelio savininkas - savivaldybė, kurios teritorijoje yra kelias ir kuriai nuosavybės teise šis kelias priklauso, arba juridinis ar fizinis asmuo. Kelią sugadinusiam asmeniui atsisakius vykdyti pagrįstus reikalavimus, kelio savininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Bėda ta, kad dar daug per miškus einančių bendrai naudojamų vietinių kelių yra bešeimininkiai, t.y. niekam nepriklauso, nei žemės, ar miško savininkui, nei urėdijai ar savivaldybei. O kai nėra atsakingo už kelią, tai nėra kam pareikalauti iš kitų, kad tokių kelių neniokotų, o jei sugadina- sutvarkytų.

Antra- apie kuriuos kelius eina kalba? Jeigu apie miško kelius, tai savo laiku tokių vidinių kelių miškuose tinklas buvo įrengtas ne grybautojams, ne medžiotojams ar stovyklautojams. Miško keliai miškininkų pastangomis buvo įrengti būtent paruoštos medienos išvežimui ir miškų priešgaisrinei saugai. Dabar jais Lietuvoje gali naudotis visi ir tuomet ima piktintis, kad su miesto sąlygoms pritaikytu automobiliu kažkur sunku pravažiuoti. O kur privažiuoja, atskiri piktavaliai dar atveža “dovanų” į svetimas valdas: naudotų padangų, statybinio laužo ar net buitinių šiukšlų. Nemažoje dalyje ES valstybių, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje,  miško keliais gali važinėti tik juos prižiūrintys miškininkai ir savininkai; pašaliečiams apskritai draudžiama važiuoti miško keliais automobiliu be leidimo. Atvažiavus iki miško automobilius palieka ir laisvalaikį leidžia vaikščiodami pėstute. 

Kas atsakingas ir iš ko finansuoti?

Jei kalba eina apie bendro naudojimo vietinius kelius, einančius per miškus, tuomet ir dabar gaudamas Leidimą miškui kirsti asmuo pasirašytinai pasižada, kad jei darbų metu bus sugadinti keliai, tai juos įsipareigoja sutvarkyti iki buvusios būklės. Esmė yra ta, kad būtų aiškiai priskirta- kurie keliai kieno balanse ir kas atsako už jų priežiūrą. Kad neliktų niekieno (bešeimininkių) kelių ir kad būtų skiriamos reikiamos lėšos tų kelių priežiūrai, remontui ir tvarkymui iš visų sumokamų mokesčių šiam reikalui. Esame įsitikinę, kad dalį lėšų miško kelių tvarkymui būtinai turi gauti savivalda.  Ir ne tik iš Bendrųjų miškų reikmių lėšų, tačiau ir iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų.

Miškų įstatyme numatyta, kad iš miškininkų ir miškų savininkų sumokamų mokesčių į Bendrųjų miškų reikmių lėšas,  15% pervedama savivaldybėms, kurių teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 %, vietinės reikšmės viešųjų kelių priežiūrai ir taisymui (remontui). 

Miškų įstatyme taipogi įtvirtinta nuostata, kad už miško kelių priežiūrą ir tvarkymą tiek valstybiniuose, tiek privačiose miškuose yra atsakinga valstybinės įmonė „Valstybinių miškų urėdija“ (VMU). Tačiau tvarko tik tuos kelius, kuriuos prisiima į savo balansą. Ir tai yra blogai, nes nemažai per privačius miškus einančių kelių netvarkoma dėl biurokratinių formalumų- yra neįforminti kaip miško keliai.

O dauguma - juk neįforminti ir jų įtraukti į prižiūrimų balansą pastangų nedaroma praktiškai jokių. Be to, jei VMU tvarko per miškus einančius kelius, o kaip su per laukus ir kaimus einančiomis atkarpomis, jei jos nepriskirtos tvarkymui? Būtina, kad būtų išspręstas kelių priskyrimo į konkrečios savivaldybės/institucijos balansą ir atsakomybės už eismo reguliavimą klausimas. Juk tik savivaldybėms (seniūnijoms) ir urėdijai suteikiama teisė reguliuoti transportą viešo naudojimo keliais keliukais. Pridursiu, kad šalia savininkų valdų einantys keliukai jiems dažniausiai nepriklauso, ir jie neturi jokių galimybių reguliuoti kas ir kaip tais keliais važiuoja. Juo labiau- nei seniūnijos, nei urėdija nesiima remontuoti ir prižiūrėti kelių, kurių nėra perėmę į savo balansą. Būtent čia, pasikartosiu, viena pagrindinių problemų – didelė dalis vietinių keliukų – bešeimininkiai. O kai nėra atsakingo, naudojasi visi, tačiau tvarkyti nėra kam.

Čia galima būtų įvardinti ir dar vieną paradoksą. Tai: miško savininkai ir miško darbus atliekančios rangovinės įmonės, kurios negauna „žalio“ kuro, bet moka pilną akcizo mokestį už sunaudojamą kurą, o surinkti iš čia į biudžetą pinigai neina privačių miško kelių priežiūrai, nors turėtų eiti. Iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų per privačius miškus einančių kelių priežiūrai skiriamas finansavimas- apvalus nulis. Mat, net ir tie nedideli pinigai, kurie ateina iš visų bendrai mokamų mokesčių miško keliams, jie urėdijai skiriami per valstybinius miškus einantiems keliams tvarkyti. Ir tik jiems.

O nuo 2015 m. išimtinai miškų savininkams yra įvestas vienintelis toks ES papildomas 5 proc. mokestis nuo galutinės pardavimo kainos (ne nuo pelno ar pajamų, bet būtent- nuo kainos) ir, neva, tikslu - privačių miško kelių tvarkymui. Nei ūkininkai, nei bendrovės, nei medžiotojai ar grybautojai tokio 5 proc. mokesčio nuo realizuojamos produkcijos galutinės kainos nemoka kaimo kelių tvarkymui, nors žemdirbių sunkiasvorė technika keliais irgi važinėja. Dabar surinktų už 5 proc. mokestį dalį pinigų Aplinkos ministerija skiria urėdijai, o VMU gautus pinigus naudoja, kaip jau sakyta, tik įteisintų ir priskirtų miško kelių tvarkymui. O nuošalyje ir toliau lieka gruntiniai miško keliukai be žvyro dangos, neturintys sankasų. O juk būtent šių būklė blogiausia, nes jie netvarkomi dešimtmečiais. Ir dar- jei nori pravažiuoti tokiu bendru keliuku iki savo miško, tai miško savininkui dažniausiai reikia savo lėšomis kelius remontuoti (nors ir 5 proc., ir kitus mokesčius jau yra sumokėjęs).

Pabaigai.  Naivu būtų tikėtis, jog greitu laiku bus skiriama tiek lėšų miško kelių tvarkymui, kad visi gruntiniai miško keliai pataptų ištisus metus pravažiuojamais technologiškai tvarkingais miško keliais su žvyro danga. Tokiais turėtų ir taps ateityje tik tie miško keliai, kurie pagrįstai bus reikalingi miško teikiamoms funkcijoms užtikrinti. O apie galimus sprendimus gerinti situaciją- papasakojau.