Naujienos

Apie paukščių apsaugos Lietuvoje ypatumus

Paukščius saugome ir siekiame, kad sąlygos jiems būtų kuo palankesnės. Kaip sekasi tai daryti Lietuvoje ir kokių iššūkių kyla realizuojant atrodytų tik gerus siekius - domisi "Lietuvos rytas".

"Saugomų rūšių informacinė sistema išsigimė. Bet kas į ją gali sukelti informaciją apie neva aptiktus retųjų paukščių lizdus ir teritorijos ties jais uždaromos lankytojams. Tokiu būdu žmonėms gali būti užkirsti miško takai ir Birštone, ir net Vingio parke Vilniuje",- konstatuoja žurnalistė Audrė Srėbalienė lrytas.lt publikuojamame straipsnyje "Prisidengę paukščių apsauga naikina turtą" 

Straipsnyje kalbinami keli pašnekovai: Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovai, Labanoro seniūnas Vincas Jusys ir  patyręs miškotvarkininkas Dainius Bikus.

Citata iš straipsnio su D.Biko pasisakymu:

"<...>

Sunaikina žmonių turtą

Miškotvarkininkas Dainius Bikus turi maždaug tris dešimtmečius darbo patirties. Jis rengia miškotvarkos projektus ir jo žygiai į miškus yra kone kasdienybė. Taigi jis regi ir tai, kokios apsaugos zonos yra nubraižytos privačių miškų teritorijose, kuriose projektuoti kirtimų neįmanoma.

„Didele problema tapo ir saugomų paukščių, ir net neatpažintų paukščių lizdavietės, kurios stabdo ūkinę veiklą. Tuo įmanoma ir piktnaudžiauti.

Teko girdėti ir apie bendruomenę, kuri Širvintų rajone smarkiai priešinosi vėjo jėgainių parko statybai. Ji samdė ornitologus, kurie tarsi specialiai sugebėjo atrasti lizdaviečių, o juk projektuojant vėjo jėgaines keliami dar didesni reikalavimai atstumams iki jų. Ornitologų bendruomenė yra didelė, dirba tikrai daug puikių šios srities specialistų, bet tarp jų gali atsirasti žmonių, kuriems svarbu ne paukščių apsauga, o gaunamas atlygis“, – svarstė D.Bikus.

Pasak jo, miškuose aplink retų paukščių lizdavietes yra visiškai draudžiama ūkinė veikla, išskyrus sanitarinius ir tarpinius kirtimus. Pavyzdžiui, aplink mažojo erelio rėksnio lizdą numatyta apsaugos zona siekia 100 metrų spindulį, žmogus nebegali naudotis maždaug 3 ha miško plotu. Jei spindulys kitokios saugomos rūšies paukščiui yra dvigubai ilgesnis, prarandama 12,5 hektaro miško.

„Tokiu būdu atsiradusi saugomo paukščio lizdavietė sunaikina žmogaus turimo miško vertę – juo neįmanoma nei naudotis, nei parduoti“, – paaiškino D.Bikus.

Paukščių neprisileidžia artyn

Pasak D.Bikaus, apskritai saugomų rūšių paukščių duomenų bazė yra prastos kokybės.

„Jeigu prieš 20–30 metų SRIS buvo įregistruotas paukščio lizdas, jis iki šiol egzistuoja tik toje sistemoje, nes realybėje jo seniai nebėra. Nepaisant to, teritorija aplink jį toliau yra saugoma, nes panaikinti registraciją sistemoje labai sudėtinga. „Pats esu tai patyręs, – pasakojo miškotvarkininkas. – Pavyzdžiui, SRIS yra nurodyta uralinės pelėdos teritorinio elgesio stebėjimo data – 2008 metai. Turiu puikų bičiulį ornitologą, kuris man parodė, kaip fiksuojamas tas elgesys. Pasirodo, yra paleidžiamas paukščio balso įrašas ir laukiama, kol atskridusi pelėda paūbaus. Visa bėda, kad ilgainiui tie „ūbavimo“ duomenys pavirto į uralinės pelėdos lizdavietę, kuriai buvo nustatyta apsaugos zona, nors realiai ten nėra jokios lizdavietės.“

Pasak D.Bikaus, jei ūkinės veiklos ribojimo zonos aplink lizdavietes atsiranda saugomose „Natura 2000“ teritorijose, tuomet miško savininkai, bent jau anksčiau, galėdavo tikėtis kasmetinių kompensacijų. Bet ankstesnis ES finansavimo periodas senokai baigėsi, o pagal naująjį vis dar nėra patvirtintų kompensavimo įkainių. Kita vertus, jeigu lizdavietės apsaugos zonoje atsidūrusio miško vertė yra 10 tūkst. eurų, kompensacija tesiekdavo šimtą kitą eurų. O jeigu paukštis susisuka lizdą ūkiniame miške – ne saugomoje teritorijoje, jokių kompensacijų apskritai nėra numatyta.

„Užtat ir tenka girdėti, kad miško savininkai, aptikę ką tik suneštą paukščio lizdą, naujakurius stengiasi kuo greičiau išprašyti lauk – išpurto lizdą ar net nupjauna medį. Žmogus, tikėtina, norėtų saugoti retą paukštį, bet teisės aktai jį verčia elgtis kitaip. Lietuvoje tikrai yra daug retų paukščių, kuriuos reikia saugoti. Bet mūsų šalyje sukurpta tokia jų apsaugos tvarka, kad miško savininkas gauna bausmę – ūkinės veiklos apribojimus, o už juos nenumatyta jokia kompensacija. Vyrauja ir nuostata, kad perinčių paukščių geriau netrikdyti – nevaikščioti pro lizdus, bet ir jų reakcija į triukšmą yra skirtinga. Pavyzdžiui, jūriniam ereliui, aplink kurio lizdą 200 metrų spinduliu ribojama ūkinė veikla, žmogus yra buvęs nebuvęs. Jis nebijo žmogaus veiklos“, – kalbėjo D.Bikus.

Anot jo, paukščiai, iškirtus miško biržę, niekur nedingsta, jie susikrauna naujus lizdus gretimame medyne. Tad draudimas miškuose vykdyti ūkinę veiklą ties lizdavietėmis turėtų galioti tik perėjimo metu. D.Bikus, dirbdamas Miškotvarkos institute, vadovavo Projektavimo skyriui. Jis papasakojo tokią situaciją: prieš pradedant projektuoti kirtimus pribrendusio miško masyve jame buvo užfiksuotos penkios saugomų paukščių lizdavietės.

„Pirmieji kirtimai buvo suprojektuoti penkeriems metams. Tuomet, kai rengėmės juos projektuoti kitam penkmečiui, pastebėjome, kad šalia plynai iškirstų biržių atsirado jau 15 lizdaviečių. Dar po penkerių metų, projektuodami tolesnius kirtimus, matėme, kad lizdaviečių buvo bene penkiasdešimt, – kirtavietės ir atželiantys jaunuolynai yra puiki vieta paukščiams maitintis. Pats rengdamas miškotvarkos projektus puikiai matau, kaip, iškirtus biržę, šalia jos įsikuria ereliai rėksniai. O biosferos poligonuose – brandžiuose miškuose būna išskirstos veisimosi vietos tikintis, kad jose kursis ereliai. Realiai juk jiems reikia ir maisto, ir atviros erdvės. Mažųjų erelių rėksnių koncentracija saugomose „Natura 2000“ teritorijose apskritai yra mažesnė nei miškuose, kuriuose vykdoma ūkinė veikla“, – sakė D.Bikus. <...>

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/gamta/fauna/2026/04/17/news/prisidenge-pauksciu-apsauga-naikina-turta-42095362