Naujienos

Nuotraukoje: (iš kairės) bendrą Rezoliuciją pasirašo Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacijos vadovas Algis Gaižutis, Estijos privačių miškų sąjungos generalinė direktorė Kristel Järve ir Latvijos miškų savininkų asociacijos vadovas Arnis Muiznieks.

BENDRA BALTIJOS ŠALIŲ PRIVAČIŲ MIŠKŲ SAVININKŲ REZOLIUCIJA: dėl sąžiningos, bendradarbiavimu grįstos ir tvarios miškų politikos

BENDRA BALTIJOS ŠALIŲ PRIVAČIŲ MIŠKŲ SAVININKŲ REZOLIUCIJA: dėl sąžiningos, bendradarbiavimu grįstos ir tvarios miškų politikos

Latvijos miško savininkų asociacijos (Latvijas Meža īpašnieku biedrība), Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) ir Estijos privačių miškų sąjungos (Eesti Erametsaliit) rezoliucija

Adresuojama Latvijos, Lietuvos ir Estijos Vyriausybėms bei mūsų šalių nuolatinėms atstovybėms Europos Sąjungos institucijose

Data: 2026 m. liepos 2 d.

Mes, Latvijos miško savininkų asociacija, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija ir Estijos privačių miškų sąjunga, raginame Latvijos, Lietuvos ir Estijos Vyriausybes užtikrinti, kad visi su miškais susiję politikos sprendimai, įskaitant miškininkystės, gamtos apsaugos, klimato ir Europos Sąjungos politikos sprendimus, būtų rengiami subalansuotai, sąžiningai, remiantis įrodymais ir socialiai atsakingai.

Miško savininkai ir jų šeimos nėra atskirti nuo visuomenės – jie yra esminė jos dalis. Todėl nepriimtina viešąją diskusiją formuoti taip, tarsi vienoje pusėje būtų „visuomenė“, o kitoje – „miško savininkai“. Privatūs miško savininkai yra piliečiai, šeimos, vietos bendruomenių nariai, darbdaviai, mokesčių mokėtojai ir žemės, kuri dažnai buvo tvarkoma kelių tos pačios šeimos kartų, puoselėtojai.

Miško savininkai neprieštarauja gamtos apsaugai. Priešingai – Baltijos šalių miškai buvo išsaugoti, prižiūrimi ir atkuriami dėl ilgalaikės miško savininkų atsakomybės. Tačiau gamtos apsauga turi būti grindžiama bendradarbiavimu, pasitikėjimu, moksliniais įrodymais ir bendra visos visuomenės atsakomybe. Ji negali būti įgyvendinama daugiausia nustatant ribojimus pavieniams privačių miškų savininkams ir paliekant jiems vieniems prisiimti ekonomines bei socialines tokių sprendimų pasekmes.

Miško savininkai nori toliau atsakingai ir tvariai tvarkyti savo paveldėtas valdas. Jie padeda išlaikyti gyvybingas kaimo vietoves, remia vietos ekonomiką, tiekia atsinaujinančias žaliavas, stiprina atsparumą klimato kaitai ir siekia užtikrinti, kad gerai tvarkomi miškai būtų perduoti ateities kartoms.

Mediena yra vietinis, atsinaujinantis ir strategiškai svarbus Latvijos, Lietuvos ir Estijos išteklius. Tvarus jos naudojimas prisideda prie bioekonomikos plėtros, stiprina išteklių nepriklausomumą mažinant priklausomybę nuo importuojamų ir neatsinaujinančių medžiagų, padeda siekti klimato tikslų, kuria darbo vietas ir pridėtinę vertę kaimo regionuose.

Latvijos, Lietuvos ir Estijos miškai susiduria su vis didesniais iššūkiais, kuriuos lemia klimato kaita, didėjanti pažeidimų ir trikdžių rizika bei sparčiai kintanti geopolitinė aplinka. Šiems iššūkiams reikia praktinių, vietoje veikiančių sprendimų ir lankstumo priimant sprendimus konkrečiose vietovėse, o ne vis didesnio ribojimų ir draudimų skaičiaus. Ilgalaikė Baltijos šalių miškų sveikata ir atsparumas priklauso nuo aktyvaus ir tvaraus miškų tvarkymo, įskaitant miškų atkūrimą, jaunuolynų ugdymą, prisitaikymą prie vietos sąlygų, tinkamai veikiančią infrastruktūrą, žinias, investicijas ir bendradarbiavimą su valstybe bei tarp pačių miško savininkų.

Atsižvelgdami į tai, raginame Latvijos, Lietuvos ir Estijos Vyriausybes:

1. Pripažinti privačių miškų savininkus pagrindiniais partneriais siekiant su miškais susijusių biologinės įvairovės, klimato, bioekonomikos ir kaimo plėtros tikslų. Būtina stiprinti visuomenės supratimą apie esminį miško savininkų vaidmenį išlaikant atsparius miškus, remiant kaimo gyventojų pragyvenimą, tiekiant atsinaujinančius išteklius, stiprinant biologinę įvairovę ir užtikrinant ilgalaikę žemės priežiūrą. Valstybės institucijos turi nuosekliai pripažinti ir viešai komunikuoti apie šį indėlį.

2. Miškų ir gamtos apsaugos sprendimus grįsti patikimais įrodymais, skaidriomis procedūromis ir aiškia atsakomybe. Nuosavybės teises veikiantys ribojimai negali būti nustatomi remiantis neišsamia, pasenusia ar nepatikrinta informacija. Miško savininkai turi turėti prieigą prie sprendimams naudojamų duomenų ir veiksmingas procedūras klaidoms ištaisyti arba nepagrįstiems ribojimams ginčyti.

3. Kaimo regionų žmonės turi turėti galimybę likti, dirbti ir kurti savo ateitį gimtuosiuose regionuose, o ne būti verčiami išvykti dėl darbo vietų, paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros, susisiekimo ar skaitmeninio ryšio trūkumo. Tam būtinos nuspėjamos sąlygos žeme grindžiamam pragyvenimui, investicijoms ir vertės kūrimui. Miško savininkai ir platesnis miškų sektorius turi aiškiai ir iš anksto žinoti, kas bus daroma su vienu svarbiausių mūsų išteklių – miškais, kad ilgalaikės investicijos, miškų atkūrimas, užimtumas, kaimo plėtra ir atsakinga žemės priežiūra galėtų būti planuojami užtikrintai.

4. Savanoriškas ir sutartines gamtos apsaugos sistemas, kai tik įmanoma, padaryti prioritetiniu modeliu, užtikrinant tinkamą finansavimą ir grindžiant jas bendradarbiavimu su miško savininkais. Tokios sistemos gali būti sėkmingos tik tada, kai jos orientuojamos į sutartus biologinės įvairovės rezultatus, leidžia toliau naudoti žemę ir užtikrina, kad biologinės įvairovės stiprinimas būtų skatinamas ir atlyginamas, o ne baudžiamas.

5. Sukurti sąžiningą, skaidrią ir tinkamai finansuojamą kompensavimo sistemą už miškų tvarkymui nustatomus ribojimus. Kompensacijos turi atspindėti realius ekonominius nuostolius, kuriuos sukelia ribojimai, įskaitant prarastas pajamas, sumažėjusią turto vertę, papildomas tvarkymo pareigas, padidėjusias administracines sąnaudas ir ilgalaikius žemės naudojimo apribojimus. Būtina užtikrinti, kad gamtos apsaugos kaštai būtų sąžiningai paskirstyti visai visuomenei, o ne neproporcingai užkraunami pavieniams miško savininkams ir jų šeimoms. Viešajai naudai reikalingas viešasis kompensavimas.

6. Susilaikyti nuo naujų nuolatinių ar ilgalaikių miškų tvarkymo ir žemės naudojimo ribojimų nustatymo. Tais atvejais, kai ribojimai išlieka būtini aiškiai apibrėžtiems viešojo intereso tikslams pasiekti, jie turi būti proporcingi, pagrįsti patikrintais duomenimis, teisiškai aiškūs, prireikus individualiai pagrįsti ir lydimi laiku išmokamos bei sąžiningos kompensacijos.

7. Užtikrinti visavertį miško savininkų organizacijų dalyvavimą rengiant ir įgyvendinant Nacionalinius atkūrimo planus bei kitas su biologine įvairove susijusias politikos priemones. Privačius miškus paveikiančios atkūrimo priemonės turi būti pagrįstos ir remtis skaidriais tikslais, aiškiomis metodikomis, socialinio ir ekonominio poveikio vertinimu, realistišku finansavimu ir pagarba nuosavybės teisėms.

8. Aktyvų tvarų miškų tvarkymą skatinti kaip klimato ir biologinės įvairovės politikos dalį. Gerai tvarkomi, prie vietos sąlygų pritaikyti ir laiku atkuriami miškai yra būtini ilgalaikiam anglies kaupimui, biologinei įvairovei, medienos tiekimui, užimtumui kaimo vietovėse ir atsparumui sausroms, audroms, kenkėjams bei ligoms.

9. Sudaryti sąlygas adaptyviam miškų tvarkymui, leidžiančiam laiku reaguoti į klimato, saugumo ir kitas naujai kylančias rizikas, atsižvelgiant į vietos sąlygas. Europos miškai yra įvairūs, todėl veiksmingam jų tvarkymui reikalingas lankstumas reaguoti į konkrečias vietos sąlygas, o ne vis griežtesnės ir vienodos taisyklės.

10. Užtikrinti pakankamą ir lengvai prieinamą finansavimą miškininkystės priemonėms naujuoju 2028–2034 m. planavimo laikotarpiu, įskaitant paramą miškų atkūrimui, jaunuolynų ugdymui, atsparumui klimato kaitai ir prisitaikymui, biologinės įvairovės priemonėms, miškų infrastruktūrai, konsultavimo paslaugoms, skaitmeniniams įrankiams, rizikų prevencijai ir aktyviam tvariam miškų tvarkymui.

11. Pasinaudoti dabartine Europos Sąjungos supaprastinimo darbotvarke ir Paukščių bei Buveinių direktyvų patikra siekiant apginti praktišką, proporcingą ir teisinį tikrumą užtikrinantį įgyvendinimą. Baltijos valstybės turėtų kartu siekti, kad ES gamtos apsaugos politika išliktų veiksminga, tačiau kartu būtų įgyvendinama taip, kad ji būtų praktiškai įmanoma žemės valdytojams, kaimo bendruomenėms ir šeimų miškų savininkams.

12. Stipriau ir koordinuotai ginti Baltijos šalių nacionalinius interesus Europos Sąjungos lygmeniu, užtikrinant, kad ES politika atsižvelgtų į specifines Latvijos, Lietuvos ir Estijos aplinkybes, įskaitant miškų nuosavybės struktūrą, kaimo bendruomenes, miško savininkų vaidmenį, bioekonomikos potencialą, nacionalinio saugumo aspektus ir tvarios miškininkystės svarbą nacionalinei plėtrai.

Latvijos, Lietuvos ir Estijos miškų ateitis turi būti kuriama remiantis bendradarbiavimu, pasitikėjimu, sąžiningumu ir pagarba tiems, kurie kasdien rūpinasi miškais. Be miško savininkų nebus sėkmingos gamtos apsaugos politikos, stiprių kaimo bendruomenių, atsparių miškų ir tvarios bioekonomikos.

Priėmė:

Latvijos miško savininkų asociacija
Arnis Muiznieks, asociacijos prezidentas

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija
Algis Gaižutis, LMSA pirmininkas

Estijos privačių miškų sąjunga
Kristel Järve, generalinė direktorė

Orginalus Rezoliucijos tekstas- pateikiamas čia...>>>