Naujienos

Estijos Vyriausybės užsakymu atlikta studija dėl gamtosaugos aprbojimų miškuose peržiūrėjimo

Estija pradėjo atvirą diskusiją dėl gamtosaugos aprbojimų miškuose peržiūrėjimo – gal laikas to imtis ir Lietuvoje?

Estijos Vyriausybės kanceliarijos Ekonomikos augimo patariamosios tarybos užsakymu atlikta advokatų kontoros „Sorainen“ analizė sukėlė didelį atgarsį kaimyninėje šalyje. Tyrime palyginti Estijos, Latvijos, Suomijos ir Švedijos teisės aktai ir konstatuota: Estijoje gamtos apsaugos apribojimai yra griežtesni, o kempensacijos- ženkliai mažesnės, nors miškai panašūs. 

Šis disbalansas, kaip pažymi „Sorainen“ partneris advokatas Allar Jõks, reiškia, kad valstybė gamtą saugo privačių savininkų sąskaita -  o tai nėra nei teisinga, nei konstituciškai pagrįsta. Teisinėje analizėje „Dereguliavimas ir gamtosaugos apribojimai miškų tvarkyme – tarptautinis palyginimas ir pasiūlymai Estijai“ ,pateikiama keletas Estijos Konstitucija paremtų pasiūlymų dėl valstybės įsipareigojimų miškų savininkams įgyvendinimo. 

A.Jõks įžvalgos labai artimos problemoms, kurias LMSA nuosekliai keliame ir Lietuvoje:

– apribojimų daugėja greičiau nei atsiranda kompensavimo mechanizmai,

– įstatymų taikymas savininkams tampa vis griežtesnis, o valstybinėms institucijoms – vis lankstesnis,

– viešajame diskurse vis garsiau skamba mintis, kad „gamtą galima saugoti bet kokia kaina“, tačiau reali finansinė našta tenka vien tik miškų savininkams ir miškininkams,

– sprendimai priimami remiantis eskaluojamomis emocijomis, o ne poveikio analize, faktais ir teisine logika.

Allar Jõks taikliai pastebi, kad demokratijos stiprybė priklauso nuo kultūros ir švietimo – o šiuo metu Estijoje (kaip ir Lietuvoje) viešoje erdvėje vis labiau dominuoja triukšminga "visažinių" aktyvistų mažuma, kuri užgožia tylią daugumą.

Svarbiausia teisininko mintis:

Visų gamtos išsaugojimo išlaidų ir rūpesčių negalima užkrauti vien tik ant miško savininkų pečių. Jei valstybė gamtos apsaugai renkasi griežtesnius apribojimus, tai privalu sąžiningai kompensuoti savininkams jų patiriamus nuostolius. Kitaip tai tampa ne apsauga, o nuosavybės teisių ribojimu be pagrindo. Ir su gamtos išsaugojimu susijusias išlaidas turi padengti solidariai ???????????????? piliečiai.

VISI taip pat apima tuos, kurie mano, kad jokios išlaidos nėra per didelės, kol jos atsiranda iš kieno nors KITO kišenės. Ir kas mano, kad nacionalinis turtas gimsta iš ABSTRAKTUS valstybės biudžeto. Ir kas mėgsta filosofuoti apie paukščių ar vilkų teises drybsodami ant sofos kažkur mieste. Kaip KIEKVIENAS prisideda prie gamtos išsaugojimo? Mokėdamas mokesčius, iš kurių valstybė savininkams išmoka kompensacijas už aplinkosaugos apribojimus nuosavybei.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija - LMSA pozicija išlieka tokia pati, kaip ir iki šiol:  gamtos apsauga yra VISŲ mūsų pareiga, bet ir apsaugos finansavimas turi būti VISŲ – o ne tik privačių savininkų ir miškininkų – atsakomybė.

Tvarūs sprendimai įmanomi tik tada, kai:

• ribojimai grindžiami duomenimis, o ne emocijomis;
• kompensacijos yra sąžiningos, realios ir savalaikės;
• įstatymai taikomi vienodai tiek savininkams, tiek valstybės institucijoms, tiek ir aktyvistams.

Estijoje vykstantis diskusija parodo vieną svarbų dalyką: jei ribojimai tampa per griežti ir ekonomiškai nepakeliami, valstybė pati pradeda kelti klausimą – ar jau neperžengta riba?

Lietuvai taip pat laikas tai įsivertinti. Juo labiau, kad tai numatyta 20-sios Vyriausybės Programoje...

[Nuoroda į teisinės analizės ataskaitą: https://www.riigikantselei.ee/sites/default/files/documents/2025-11/Analüüs.dereguleerimine.metsade.majandamine.2025.11.07.Sorainen.pdf ]