Naujienos

LMŪR: Dėl miškų politikos koordinavimo krizės Aplinkos ministerijoje  

Lietuvos miškų ūkio sektorių atstovaujančių organizacijų, vienijamų Lietuvos miškų ūkio rūmų,

PAREIŠKIMAS 

Dėl 2026 m. vasario 4 d. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje atskleistos miškų politikos koordinavimo krizės Aplinkos ministerijoje

2026-02-05, Kaunas

Lietuvos miškų ūkio rūmų (LMŪR) vienijamos organizacijos su rimtu susirūpinimu vertina 2026 m. vasario 4 d. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje viešai nuskambėjusius už miškų politiką atsakingo aplinkos viceministro Edmundo Mačiežos teiginius, kad dalis sprendimų jo kuruojamoje srityje priimami „už nugaros“, kad jis jaučiasi izoliuotas nuo visų esamų reikalų, dėl ko negali pilnavertiškai įgyvendinti pavestų funkcijų.

Ypač neramina tai, kad po minėto posėdžio viceministras buvo atleistas. Ministerijos viešojoje komunikacijoje akcentuojamas kompetencijos klausimas, tačiau pats įvykių kontekstas rodo kitą problemą: kai specialiai konkrečią sritį kuruoti paskirtas pareigūnas negali veiksmingai dirbti, tačiau apie tai viešumoje tyli, kompetencijos tema neeskaluojama, bet kai jis viešai įvardija izoliaciją ir sprendimų priėmimo virtuvę ministerijoje – sprendžiama jį šalinant iš pareigų.

LMŪR pabrėžia: šis atvejis nėra vieno žmogaus ministerijoje istorija. Bet kuris viceministras tokioje sistemoje anksčiau ar vėliau „pritrūktų kompetencijų“, jei realios sprendimų galios ir informacijos srautai sutelkti kitur, o formaliai atsakingam pareigūnui paliekama reprezentacinė funkcija. Tokia praktika diskredituoja politinio pasitikėjimo institutą, paverčia jį „atsakomybės amortizatoriumi“ ir sukuria patogią schemą: sprendimai priimami neatskaitingai, o „kaltas“ lieka tas, kuris formaliai atsakingas.

Ši situacija išryškina sisteminę problemą, kurią miškų ūkio sektorius kelia ne pirmus metus: Aplinkos ministerijoje miškų ūkis jau ne vieną kadenciją iš eilės nėra vystomas kaip valstybės reikšmės ekonomikos sritis – jis dažniau traktuojamas kaip ribojimų objektas arba donoras kitoms politikos kryptims formuoti. Tai matyti ir iš to, kad jau nuo 2000 metų neturime strateginio  sektoriaus plėtros dokumento ir naujas net nepradėtas rengti, o tokia padėtis sukuria erdvę fragmentiškiems, ad hoc sprendimams, priklausomiems nuo siaurų grupių valios ir momentinių politinių interesų, o ne nuo nuoseklios ir atsakingos valstybės politikos plėtojant gyvybingą Lietuvos miškų ūkio sektorių.

LMŪR i taip pat primena, kad miškų sektorius viešai signalizavo apie šias tendencijas ne kartą – įskaitant ir 2025 m. rugpjūčio 27 d. viešai paskelbtą rezoliuciją, kurioje akcentuota, jog miškų ūkio valdymo sprendimai tampa nesubalansuoti, o institucinis dialogas – formali procedūra, nesusiejama su realiais sprendimais.

Todėl LMŪR vertina, kad vien tik viceministro miškams pareigybės įsteigimas ar asmenų šioje pozicijoje pakeitimas neužtikrina reikalingo pokyčio, jeigu:

• nėra aiškaus, viešai patikrinamo atsakomybės priskyrimo (kas priima sprendimą, kas pasirašo, kas vertina poveikį, kas derina su socialiniais partneriais);
• nėra nuoseklios valstybės miškų ūkio politikos krypties, kuri derintų ekologinius, ekonominius ir socialinius tikslus, o ne vien didintų ribojimus be aiškių kriterijų ir kompensavimo logikos;
• nėra realios veiklos profesionalių specialistų-miškininkų išlaikymo ir institucinių kompetencijų stiprinimo, kai pertvarkų kaina tampa specialistų praradimas ir sprendimų kokybės kritimas.

Šiandien matome, kad pagrindinis praktinis klausimas Aplinkos ministerijoje virsta ne „kaip kelti miškų ūkio sektoriaus konkurencingumą ir tvarumą“, o „kaip dar labiau mažinti miško naudojimo apimtis ir plėsti saugomas teritorijas“, kai įvairiomis formomis ribojimai Lietuvos miškuose jau apima itin reikšmingą dalį miškų ploto. Tokia kryptis, neparemta aiškiais kriterijais, poveikio vertinimais ir kompensavimo mechanizmais, didina socialinę įtampą ir teisinių ginčų riziką.

LMŪR pabrėžia, kad Aplinkos ministerija turi platų mandatą ir daug sričių, todėl kompetencijų klausimas nėra vien miškų tema. Tai dar labiau sustiprina būtinybę aiškiai atskirti: saugomų teritorijų politika yra svarbi ir reikalinga, tačiau valstybės pavestų ekonomikos sektorių (įskaitant miškų ūkį) valdymas privalo būti tvarus, profesionalus ir atsakingas.

Atsižvelgdama į tai, LMŪR raginame Vyriausybę nedelsiant instituciškai išsiaiškinti ir viešai įvardyti:

1. kas konkrečiai Aplinkos ministerijoje koordinuoja miškų politiką, įskaitant Miškų įstatymo teisėkūros procesą, saugomų teritorijų sprendimus, poveikio vertinimus ir derinimus;
2. kokiu teisiniu ir administraciniu pagrindu sprendimai priimami apeinant formaliai atsakingą viceministrą;
3. kaip bus užtikrinta, kad miškų politikos sprendimai būtų priimami skaidriai, dokumentais pagrįstai ir socialiai derinant, o ne „už uždarų durų“, stumiant į priekį pareigūnus, kurie realiai neturi sprendimo galios.

Galiausiai, LMŪR atkreipia dėmesį į platesnį politinį kontekstą: 20-osios Vyriausybės programoje buvo įvardyta būtinybė stiprinti miškų ūkio sektoriaus valdymą ir kompetencijas. Dabartinė situacija rodo priešingą kryptį – institucinę fragmentaciją, atsakomybės išskaidymą ir profesionalaus valdymo silpnėjimą.

LMŪR pozicija aiški: miškų politikai reikia ne skandalų ir personalinių susidorojimų, o aiškios atsakomybės, skaidraus sprendimų priėmimo, profesionalios teisėkūros, objektyvių kriterijų, poveikio vertinimų ir pagarbaus dialogo su socialiniais partneriais. Deklaratyvūs ir duomenimis nepagrįsti atsakymai negali būti laikomi tinkamu viešojo intereso užtikrinimu.

Lietuvos miškų ūkio rūmai