Naujienos

Ši rezoliucija yra išdava miškų ūkio, miško mokslo, miško pramonės ir privačių miškų savininkų atstovų susirinkimo, įvykusio 2025 m. rugpjūčio 29 d., Kaune.

Pastarojo meto valstybės institucijų sprendimai ir priimami teisinio reguliavimo pakeitimai nepagrįstai ir nepamatuotai riboja miškų ūkio veiklą, didina administracinę naštą. Valstybinės miškų tarnybos, Valstybinės miškų urėdijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos skaičiavimais, artimiausioje ateityje valstybinių bei privačių miškų tiekiamas žaliavinės medienos kiekis sumažės iki 20 % šiuo metu pagrindiniais kirtimais paruošiamos medienos. Atitinkamai sumažės pajamos, gaunamos iš miškų ūkio veiklos, kas savo ruožtu reiškia ir valstybės biudžeto pajamų mažėjimą bei galimai atsirasiantį poreikį dotacijoms. Nuolatinis nepamatuotas, chaotiškas bei perteklinis saugomų teritorijų plėtimas ir miško ūkinės veikos ribojimas nebūtinai siejamas su konkrečių vertybių išsaugojimu, o tik formaliu saugomų teritorijų plotų plėtimu. Tai diskredituoja pačią aplinkosaugą ir daro didelę žalą daugiatikslėms miško funkcijoms, kurių siekis yra įtvirtintas Europos Sąjungos Žaliajame susitarime.

Lietuva nuo 2020 m. nebeturi aiškios miškų ūkio sektoriaus raidos Strategijos, kuri apimtų miškininkavimo praktikas ir biologinės įvairovės apsaugą. Teisėkūra be galiojančio strateginio dokumento tapo įprasta praktika, tačiau tai nėra priimtina. Neturint tokio integruoto strateginio dokumento, einama lengviausiu keliu ir „prevenciškai“ saugomais skelbiami vis didesni ūkinei veiklai priskirti miškų plotai, jų teritorinę plėtrą pristatant „naująja miškininkyste“ ir „aplinkosauga“. Aplinkos ministerijos įgyvendinama ūkinės veiklos ribojimų politika, nesteigiant saugomų teritorijų visuose ribojimų plotuose, leido sukurti „šešėlinių“ saugomų teritorijų tinklą, taip išvengiant prievolės sąžiningai atsiskaityti su miško savininkais dėl apribojimų naudotis privačia nuosavybe. Šiuo metu tiksliai nežinome, kiek tokių „šešėlinių“ saugomų teritorijų yra iš viso, ir kaip toks ūkinės veiklos ribojimų mastas koreliuoja su ES rekomendacijomis 30 % miškų priskirti saugomoms teritorijoms.

Didelį nerimą kelia profesionalių miškininkų nušalinimas nuo vadovavimo šalies miškų ūkiui. Per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį vadovavimo lygmuo miškų ūkio sektoriui nukrito nuo savarankiškos Miškų ūkio ministerijos iki Miškų politikos grupės Aplinkos ministerijoje, kuriai pastaruoju metu vadovauja net ne miškų specialistai, o ir pačioje patarėjų grupėje miškininkų kasmet mažėja. Po Miškų ūkio ministerijos panaikinimo, pastaruosius dešimt metų Aplinkos viceministrais miškininkai nebetampa, o paskutinieji keli Valstybinės miškų tarnybos vadovai taip pat buvo ne miškininkai. Taip iš miškų politikos formavimo ir įgyvendinimo profesionalūs miškininkai yra išstumiami, o ir likusieji, turintys pastabų nerealistiškiems ir griaunantiems tvarią, moksliškai pagrįstą, praktikoje patikrintą ir pripažintą miškininkavimo sistemą, patiria didelį spaudimą.

Dėl šios situacijos dabar vykdoma abejotino skaidrumo ir perspektyvos „žalumo“ politika, siekianti uždrausti miškininkavimo veiklą kuo didesniuose miškų plotuose, tuo pačiu intensyvinant veiklą kituose miškuose, lems ne tik didelius reikšmingų miškų plotų ir gamtinės įvairovės išteklių praradimus, bet ir žlugdys visą miškų sektorių kaip svarbią šalies ūkio šaką. Tai turės rimtų tiek ekonominių, tiek socialinių pasekmių. Tik kompleksinės ir atsakingos miškininkų veiklos dėka šiandien turime tokius įvairius miškus, kuriuos miškininkai traktuoja kaip natūraliai vertingus ir vienodai svarbius visuomenei.

1. Realybėje įgyvendinti Socialdemokratų rinkimines nuostatas: „Vykdant pokyčius, darančius įtaką Lietuvos miškų ūkio ir medienos pramonės sektoriams, juos grįsime kaštų ir naudos analize bei vengsime radikalių veiksmų, griaunančių šalies ekonomiką. Nauji apribojimai ūkinei veiklai nebus įvedami, kol sąžiningai neatsiskaityta su miško savininkais už anksčiau įvestus ribojimus“.

2. Užtikrinti tvarų miškų naudojimą, remiantis ne tik ekologiniais, bet ir ekonominiais bei socialiniais principais. Veikla turi būti projektuojama, atsižvelgiant į Lietuvos biudžeto finansines galimybes ir ES tam faktiškai skiriamą finansavimą.

3. Parengti ir teikti Seimui tvirtinti mokslu grįstą miškų ir miškų ūkio vystymo Strategiją, kurioje būtų aiškiai apibrėžti tvaraus ūkininkavimo principai skirtingo prioriteto daugiafunkciniuose miškuose, gaunant didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudas. Strategijoje būtina nustatyti aiškius tvaraus miško naudojimo rodiklius, siejant juos miškotvarkos nustatytais tolygaus miško naudojimo kriterijais. Taip pat svarbu įtvirtinti aiškius miškų išsaugojimo, atsparumo klimato kaitai didinimo tikslus, kartu užtikrinant tvarią medienos tiekimo grandinę bei valstybės ūkio ir bioekonomikos stabilumą. Įstatymų tobulinimas turėtų sekti paskui patvirtintą Strategiją.

4. Išsaugoti Valstybinės miškų urėdijos finansinį tvarumą ir ekonominį savarankiškumą. Tik finansiškai pajėgi įmonė galės išlaikyti darbo vietas ir teikti ekologines, socialines ir ekonomines paslaugas, kaip ją įpareigoja galiojantys teisės aktai.

5. Būtina atlikti Lietuvos miškuose esančių, skirtingą statusą turinčių, saugomų teritorijų ir plotų, kuriuose papildomai apribota ūkinė veikla, inventorizaciją, kuri, prognozuojame, patvirtins, kad jau dabar tvari ūkinė veikla yra ribojama ženkliai didesniame nei 30⁒ miškų plote.

6. Būtina išlaikyti dabartinį daugiafunkcinį miškų valdymo modelį, kuris yra tvarus, pagrįstas daugiamečiais moksliniais tyrimais ir atitinka FOREST EUROPE gaires, kurias ratifikavo 45 Europos šalys. Šis modelis grįstas tolygiu ir saikingu miško naudojimu ūkiniams tikslams, kartu teikiant didelį socialinių ir ekosisteminių paslaugų paketą. Šio modelio kryptingas griovimas šalies biudžetui atneš milijardinius nuostolius dabar, kai šalis karštligiškai ieško ginkluotųjų pajėgų finansavimo šaltinių ir sukels didžiules socialines įtampas vien dėl to, kad šiuo metu valstybė neturi tokių lėšų, kurios reikalingos miško savininkų kompensacijoms išmokėti ir valstybinių miškų sistemos veiklą finansuoti iš valstybės biudžeto.

7. Remiantis gerąja praktika ir Seimo koalicijos sutartimi, kurioje teigiama, kad žmonės į postus bus skiriami remiantis profesionalumo ir kompetencijos kriterijais, reikalaujame miškininkų sugražinimo į svarbiausius miškininkystę reguliuojančius pareigybes. Pribrendo laikas, kad į šalies miškų sektoriui vadovaujančius ar jį atstovaujančius ir kontroliuojančius atsakingus postus pagaliau būtų skiriami miškininkystės išsilavinimą ir patirtį miškininkystėje turintys specialistai.

8. Priimant sprendimus, kurie turi rimtas ekonomines ir socialines pasekmes šalies ūkiui, vadovautis ne emocijomis ar ideologija, o pasitikėti miškininkystės (miškotvarkos) mokslininkų ir specialistų teikiamomis išvadomis ir rekomendacijomis. Viliamės, kad svarbiausių šalies dokumentų, liečiančių miškininkystę ir miško pramonę (pradedant Vyriausybės programa), kūrime bus įtraukti ir profesionalūs miškininkai.

9. Grąžinti miškininkystės sektoriui lygiavertį su kitais sektoriais institucinį svorį.

10. Greta Vyriausybės struktūrų, siūlome atkurti Miškų konsultacinę tarybą, kurioje dirbtų geriausi miškų sektoriuje veikiančių organizacijų specialistai.

_____