Naujienos
2026 - 01 - 05
Saugoti ar saugant leisti ūkininkauti?
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) paviešino Europos Komisijai kas šešerius metus teikiamą ataskaitą už 2019-2024 metų laikotarpį apie Buveinių direktyvos įgyvendinimą. Ją rengė specialistai, ekspertai, mokslininkai. Pasak jų, rezultatai rodo gerokai pablogėjusią natūralių buveinių apsaugos būklę: iš anksčiau buvusių 12 buveinių tipų liko tik 4 geros būklės, o blogos būklės padaugėjo nuo 21 iki 32. Deja, miškininkų nuomonės dėl jų labai skiriasi.
Apie tai- portalo Miskininkas.eu žurnalistės Rasos Liškauskaitės parengtas straipsnis. Kviečiame susipažinti.
Buveinės apsaugos būklės nustatymo metodika
2025 metų lapkritį Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba publikavo savo ataskaitą apie natūralių buveinių apsaugos būklę mūsų krašte 2019-2024 metų laikotarpiu. Visų mūsų interesas yra tinkama gamtos vertybių apsauga, tačiau ar galima šį vertinimo projektą naudoti tarpinstituciniam konfliktui kurstyti?
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba skelbia, kad pagal metodiką yra analizuojamos buveinės ne tik saugomose teritorijose, bet ir visur kitur. Bendra buveinės tipo apsaugos būklė yra apskaičiuojama pagal nustatytą schemą, kurioje atskirai įvertinama pagal keturis pagrindinius kriterijus – arealą, buveinių užimamą plotą, buveinių kokybę (t.y., struktūros ir funkcijų bei tipinių rūšių būklę) ir ateities perspektyvas. Jeigu bent pagal vieną kriterijų būklė įvertinama kaip nepalanki ar bloga, bendras įvertinimas taip pat yra nepalankus arba blogas. Nežinoma apsaugos būklė nustatoma, jeigu bent pagal du kriterijus būklė yra nežinoma, o pagal kitus – palanki.
 |
| Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas dr. Remigijus Bakys |
Europos miškininkystės instituto mokslininkai šį fenomeną aprašė moksliniame straipsnyje „When Good Forests Look Bad: Methodoligical Biases in EU Conservation Status Reporting“ („Kai geri miškai tampa blogais: metodologinis tendencingumas ruošiant ES buveinių būklės ataskaitas“). Pasak pašnekovo, dabar Lietuvoje naudojama metodika turi ir daugiau trūkumų – ji prastai atspindi buveinių būklės pokyčius. Paimkime pavyzdį – Lietuvoje daugiausiai yra išskirta vakarų taigos buveinių, o tarp šio tipo buveinių, vertinant jų būklę („gera“, „patenkinama“, „bloga“, „potenciali“), vyrauja „potencialios“ vakarų taigos buveinės. Kalbant labiau suprantama kalba, jokios vakarų taigos ten nėra, tačiau Aplinkos ministerijai pavaldžioms institucijoms ten uždraudus ūkinę veiklą ... gal kada nors atsiras. Įsivaizduokime, kad Lietuvai 2026 m. patvirtinus Gamtos atkūrimo planą, į šias teritorijas bus metami mokesčių mokėtojų milijonai ir gamtotvarkos priemonių pagalba laipsniškai bus pradėta formuoti vakarų taiga ir rastis jai būdingi buveinių elementai – pirmiausia gausėjantis negyvos medienos kiekis. Kokia bus tokių buveinių būklė sekančiame vertinimo etape? Ji bus „bloga“, nes buveinės formuojasi laipsniškai bėgant laikui, o sekantis būklės vertinimo balas po „neegzistuojantis“ yra „bloga“. Turime paradoksą – apiplėšus miško savininkus (vakarų taigos buveinėse draudžiama ūkinė veikla) ir išleidus didžiulius mokesčių mokėtojų pinigus, realiai gerinant buveinių būklę, „ant popieriaus“ pagal dabartinę metodiką buveinių, pažymėtų žyma „bloga būklė“, padaugėtų.
R. Bakio teigimu, vietoje to, kad mes tobulintume ne visada realybę atitinkančią metodiką, ji panaudojama tarpinstituciniams konfliktams kurstyti, bandant išvengti atsakomybės. VSTT ataskaitose begėdiškai teigiama, kad „prastėjanti“ buveinių būklė susijusi su „intensyvia miškininkyste“, o tinkamai prižiūrėti buveines esą trukdo Natura2000 teritorijose esantys genetiniai medynai. Tačiau realybė kitokia. Norint ją suvokti, tereikia sąžiningai atsakyti į keletą klausimų. Pavyzdžiui, kiek buveinių neatitiko kriterijų (arba buvo „blogos būklės“) jų atrinkimo momentu? Ar normalu reikšti pretenzijas ir kalbėti apie „intensyvią miškininkystę“ miško savininkui, kuris įvykdė kirtimus buveinėje, išskirtoje privačiame ūkinės paskirties miške be jo žinios, nesuteikus jai apsaugos statuso (t.y. neįtraukus į saugomų teritorijų registrą) ir nesumokėjus savininkui kompensacijos? Ar normalu tame pačiame medyne įsteigti kelias saugomas teritorijas, kurių priežiūros reikalavimai prieštarauja vienas kitam? Ir galų gale, kokiam miško plotui yra priskirti ribojimai ūkinei veiklai, viršijantys standartinius IV-III grupės miškui taikomus reikalavimus?
„Mano apytiksliu vertinimu, 2025 m. privačiose valdose apie 40 proc. miško pritaikyti papildomi arba visiški ribojimai ūkinei veiklai, o valstybiniuose – apie 60 proc. Tikslius skaičius galėtų pateikti VSTT, bet ji atkakliai to vengia net užklausus Seimo nariams. Galbūt jei aplinkosauginės institucijos geriau laikytųsi savo pačių aprobuotų buveinių atrankos kriterijų ir nesistengtų trūks plyš uždrausti ūkinės veiklos kuo didesniame plote, tai ir buveinių būklės atitiktis valdininkų kabinetuose sugalvotiems kriterijams būtų geresnė. Šią betvarkę kažkiek sutramdyti padėtų miškų tvarkymo Strategija. Tokio dokumento miškų tvarkymo srityje nėra jau nuo 2020 m. Kitaip tariant, valstybė miškotvarkos srityje jau gerą penkmetį neturi jokios vizijos. Tai natūraliai atveria kelią institucinei savivalei, nes atsakingos valstybinės institucijos turi kažkuo vadovautis ir jei valstybė tokios vizijos neturi, valstybinę viziją gali pakeisti pavienių asmenų vizija, kuriems miškininkystė yra ideologinis priešas Nr.1“,- konstatuoja Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas.
Dėl naujų buveinių stabdomi darbai
 |
| "Dzūkijos miškas" generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas su žmona |
Antros kartos miškui jau jokios perspektyvas nėra, ten jau paliekama visiems laikams miškas - be ūkinės veiklos, be priežiūros, be nieko. Turim tų buveinių, o koks čia gėris mums visiems Lietuvoje? Gėris tik kažkam, bet ne miško savininkui. Visi gali ateiti, grožėtis, sakykim, brandžių, persenusių, sengirių su virstančiais medžiais plotais, bet tik ne savininkas naudą turi. Bet prižiūrėti turi savininkas. Jis atsakingas už priešgaisrinę apsaugą, už visus išdžiūvimus, vagystes, šiukšles, visa kita.
Buveinės įsteigiamos be miško savininkų, kiti net nežino, kas planuojama. Žmogus turi mišką, saugoja, nekerta, galvoja apie ateitį, kad kažkada turės pajamas ir staiga, jam nežinant, įsteigia Europos svarbos buveinę. Jo miškas tampa bevertis, savininkas prieš faktą pastatomas, jo nuomonės niekas neklausia.
Kodėl tos buveinės įsteigiamos niekam nežinant, turėtų atsakyti Aplinkos ministerija, nes tai vykdoma remiantis ministro įstatymu, o kur planuojamos - paprastas žmogus tikrai nežinos. Jas nuosekliai didina, keičia, kas pusę metų ar metus atnaujina ir patvirtina vis naujas. Žinoti, kad tavo miške taip atsitiks, neįmanoma, nes niekas jokios informacijos neteikia. VSTT planuoja, o patvirtina ministerija. Manau, kad tų saugomų teritorijų tikrai gal tiek nereikia, ypač privačiuose plotuose. Mes ir taip ypatingai saugome daug miško, 10 proc. saugome pagal FSC standartą. Dėl to, kad galėtume medieną parduoti, įsipareigojame palikti 10 proc. neliečiamo miško.
Miško savininkai nenori netvarkingo miško. Atsiradusios buveinės sutrikdė ūkinę veiklą - juk buvo padaryti miškotvarkos projektai, dešimtmečiams numatyta veikla, planuojami darbai. Parengtas projektas tapo jau kaip ir negaliojantis, ten nieko negali daryti, vykdyti ūkinės veikos. Nuostoliai gana nemaži. Tikrai apie kokius penkis procentus mūsų valdomų miškų atsirado tų buveinių. Jos labiausiai palietė brandžius miškus, iš kurių žmogui pajamos galėjo būti didesnės", – apie problemas kalba R. Lavrenovas.
Miško savininkai nenori netvarkingo miško. Atsiradusios buveinės sutrikdė ūkinę veiklą - juk buvo padaryti miškotvarkos projektai, dešimtmečiams numatyta veikla, planuojami darbai. Parengtas projektas tapo jau kaip ir negaliojantis, ten nieko negali daryti, vykdyti ūkinės veikos. Nuostoliai gana nemaži. Tikrai apie kokius penkis procentus mūsų valdomų miškų atsirado tų buveinių. Jos labiausiai palietė brandžius miškus, iš kurių žmogui pajamos galėjo būti didesnės", – apie problemas kalba R. Lavrenovas.
Paklaustas apie kompensacijas už įsteigtas buveines, pašnekovas patvirtino, kad žmonės jas gauna tik už brandžius miškus. "Už visus kitus miškus žmogus nieko negauna, nors sklypo vertė sumažėja dešimt kartų tikrai. Įsivaizduokite, jeigu jūs turite 90-80 metų pušyną ir jame įsteigia buveinę, sakykime, jūs susergate ar atsitinka kokia bėda, turite turto, galėtumėte parduoti, bet... Jūs tokio miško niekam neparduosite, nes neatsiras pirkėjo. Visi ūkininkaujantys planuoja, žino, kad ūkinė veikla bus negalima, reikės tik šiukšles rinkti, prižiūrėti. Atsakomybė tenka savininkui", – sako bendrovės "Dzūkijos miškas" generalinis direktorius.
Numatoma daug papildomų apribojimų
 |
| Lietuvos Respublikos Seimo narys Audrius Radvilavičius |
Šiuo metu pradedama svarstyti nauja Miškų įstatymo redakcija ir pateikta derinimo procedūroms, kurioje numatyta daug papildomų apribojimų. Kalbama apie saugomų teritorijų plėtrą, tačiau kompensacijos privačių miškų savininkams nenumatomos. Be to, bandoma apeiti teisėkūros logiką – Miškų įstatyme taikytini ribojimai perkeliami į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, kuriame apskritai nekalbama apie kompensacijas.
"Jeigu remtumėmės statistiniais duomenimis, ankstesnės kadencijos Aplinkos ministerija buvo įvardijusi, kad kompensacijoms už kontrmobilumo priemonių ribojimus 20 km nuo Rusijos ir Baltarusijos sienos reikės apie 340 mln. eurų. Tuomet sprendimai nebuvo priimti, o diskusijos persikėlė į šią Seimo kadenciją. Jau šios kadencijos Povilo Poderskio vadovaujama ministerija susitikime paskelbė, kad pakaktų 250 mln. eurų. Po kelių savaičių susitikime Vyriausybėje Aplinkos ministerija jau teigė, kad kompensacijoms šiems ribojimams neva reikia tik 50 mln. eurų. Paklausiau, kas per tokį trumpą laiką taip drastiškai pasikeitė. Tuomet pradėjo ryškėti bandymai teigti, jog jokie nauji ribojimai nėra įvedami, nors, turėdamas miškininkystės išsilavinimą, galėjau tai argumentuotai paneigti. Teigiama, kad išteklių naudojimas nėra draudžiamas, tačiau dalis apribojimų atsiranda – mažėja maksimalios kirtimo biržės plotas, keičiasi šliejimo sąlygos, nuo 7 metų dabar iki įvedamų aukščio ribojimų, kai gretimą biržę galima kirsti tik tada, kai medynas pasiekia 2,5 metrų aukštį, o tai jau gali siekti ir 15-17 metų. Dalis ribojimų perkeliami į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, kuriame apie kompensacijas apskritai neužsimenama. Tai vienas iš esminių aspektų, keliančių didelį nerimą privačių miškų savininkams.
Tuo pačiu ir Valstybinių miškų urėdija, valdanti apie pusę Lietuvos miškų, patiria reikšmingų finansinių nuostolių – apie 30-35 mln. eurų kasmetinių pajamų. Saugomų teritorijų plėtra, ekonominės grąžos mažėjimas, papildomi privalomi mokėjimai ir kiti apribojimai lemia sisteminį pajamų kritimą.
Dar kartą kreipiausi į Valstybinės miškų tarnybos direktorių, prašydamas pateikti atnaujintą informaciją apie finansinius praradimus dėl aplinkosauginių ribojimų. Preliminariais duomenimis, kasmetinės negautos pajamos gali siekti 85–90 mln. eurų. Tai lėšos, kurių šiandien sudėtingame geopolitiniame kontekste ieškome gynybos finansavimui.
Jeigu tokias įspūdingas sumas išimsime iš šiuo metu gerai veikiančios miškininkystės sistemos, tai visiškai negalvosime apie ateitį. Ir kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie pačius miškus – jų kokybę, vertę, kurią paliksime ateities kartoms", – skaičiais ir faktais paremtomis mintimis dalijasi Seimo narys.
Valstybės biudžetas planuojamas ne vieneriems metams – jau dabar matome 2026 ir 2027 metų projekcijas. Todėl natūraliai kyla klausimas: kokių pajamų tikimasi iš Valstybinių miškų urėdijos ateityje, jei prisimename, kad vien 2023 metais ji į valstybės biudžetą pervedė arti 130 mln. eurų?
"Įvedus neproporcingus aplinkosauginius ribojimus, biudžetas neišvengiamai neteks reikšmingų pajamų. Ir kai tuo pat metu nesugebame rasti kelių milijonų atlyginimams didinti ar kitoms būtinosioms reikmėms, tampa akivaizdu, kad prarandame atramą – mokslo ir ilgamete praktika paremtą, puikiai veikiančią miškininkystės sistemą.
Deja, viešojoje erdvėje formuojama visiškai kita visuomenės nuomonė. Kaip sakoma, septynis kartus išgirdęs, kad „viskas blogai“, aštuntą kartą tai pakartosi net neįsigilinęs. Tačiau realybė nėra tokia juoda. Miškų plotas Lietuvoje nemažėja – jis nuosekliai didėja. Visą šia viešą informaciją galima rasti Valstybinės miškų tarnybos interneto svetainėje. Apie tai kalbame per mažai, kai atitinkamos visuomeninės organizacijos geba gana plačiai skleisti emocijomis ir vaizdais paremtą, neretai netikslią informaciją. To, deja, negalima pasakyti apie miškininkus.
Valstybinių miškų urėdija yra Aplinkos ministerijai pavaldi, ne politinė institucija, todėl viešai savo pozicijos reikšti negali. Ji tik konstatuoja faktą, kad nepajėgs įgyvendinti penkerių ar dešimties metų planų. Šį sezoną dar pavyko paskirstyti metinę kirtimų normą, tačiau ar tai bus įmanoma kitais metais – nežinia.
Galima net pajuokauti, kad kirtimų normų sumažinimas 5,6 proc. laikinai palengvino situaciją. O kas bus kitais metais? Mažinsime dar kartą, kol galiausiai valstybiniai miškai taps biudžetine įstaiga. Nemanau, kad visuomenė pasirengusi mokėti papildomą „miškų mokestį“ tam, kad miškai būtų tiesiog prižiūrimi.
Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai turėti 30 proc. saugomų teritorijų, iš kurių 10 proc. – griežtai. Tačiau realios situacijos mes nežinome. Dar pavasario sesijoje bandžiau gauti konkrečius duomenis iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, tačiau jų negavau. Informacija teikiama fragmentiškai, be bendro vaizdo. Kodėl pilna informacija neteikiama – lieka neaišku.
Pavyzdžiui, Natura 2000 teritorijos ir jų vadinamoji „artima aplinka“, kuri teisiškai nėra niekaip apibrėžta – ar tai 5 metrai, ar 5 kilometrai. Šiose zonose taikomi beveik tokie pat apribojimai kaip ir pačiose Natura 2000 teritorijose, tačiau kompensacijos nenumatytos.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas taip pat kreipėsi dėl bendros statistikos, tačiau atsakymų, kiek žinoma, negauta. Tai kelia pagrįstų įtarimų, kad arba informacija sąmoningai neteikiama, arba jau esame pasiekę, o gal net viršiję ES įsipareigojimus. Be aiškių duomenų sprendimų priėmimas tampa aklas", – įsitikinęs A. Radvilavičius.
Dar vienas klausimas – teiginiai, jog saugomų buveinių būklė blogėja. Užduodant konkrečius klausimus apie priežastis, aiškių atsakymų negirdėti. Dalis buveinių buvo aptiktos ūkiniuose miškuose. Pakeitus ūkinį režimą ir įsteigus saugomas teritorijas, kai kuriose vietose būtent tai galėjo lemti buveinių nykimą.
"Yra ir labai konkrečių pavyzdžių: augalas, įrašytas į Raudonąją knygą, daugelį metų augo ganyklose, kur buvo ūkininkaujama, ganomos karvės. Paskelbus teritoriją saugoma, ūkinė veikla sustabdyta – augalas išnyko.
Panaši situacija ir Punios šile – beatodairiškas, absoliutus saugojimas jau dabar rodo pasekmes: menkaverčiai medynai, krūmynai. Gamta tvarkosi savaip, bet vaizdas, prie kurio buvome įpratę ir kuriuo didžiavomės, greičiausiai nebegrįš. Kas bus atsakingas už šiandien priimamus sprendimus ateities kartoms?" – ieško atsakymo Seimo narys.
Išsami ataskaita apie miško vertę iš dangaus
 |
| VšĮ ''Sertifikuoti miškai'' direktorė Giedrė Šlevinskė |
Nors garsiai kalbama, kad išpirkta nemažai miškų, kuriuose yra buveinės, nemažai išmokėta kompensacijų, realybė yra šiek tiek kitokia. Jei žmogui labai reikia pinigų, jis parduos pigiai, o jei pats esi pirkęs mišką ir mokėjai brangiai – parduoti neverta.
Ir bet kuris bent kiek supratimo apie mišką, miškininkystę ir miškų vertę turintis pilietis tikrai nesutiks pusvelčiui parduoti miško valstybei.
"Žinoma, atsiradus saugomos teritorijos statusui miško vertė nuvertėja, jį sunkiau parduoti. Tai ką siūlo valstybė, dažnai netenkina miško savininkų, nors jie gali siūlyti savo valdas, bet ne vieną kriterijų turės atitikti miškas, kad jį išpirktų valstybė, o ir nežinia, kiek laiko užtruks, kol miško savininkas gaus atsakymą, ar jo siūlomas miško sklypas tinka išpirkti. Jeigu siūlomas išpirkti miškas atitinka keliamus reikalavimus, atliekamas turto vertinimas, kurį atlieka konkursą laimėjusi turto vertinimo bendrovė. Turto vertinimo įmonė parengia išsamią ataskaitą, kuri yra gana didelės apimties ir ne kiekvienam ,,įkandama‘‘ (pvz., 39 puslapių). Beje, vertintojai nesivargina pasinaudoti taksacijos duomenimis ir kita prieinama miškų informacija. O kas keisčiausia vertintojai neina į mišką ir nevertina jo gyvai, jie tik pakelia dronus ir apžiūri mišką iš viršaus. Kiekvienas miškininkas žino, kad tikslaus miško vertinimo, neapėjus miško valdos, neįmanoma atlikti, ne visada duomenys sutampa su taksacija. Kaip galima nustatyti miške augančias medžių rūšis, jų aukščius, skersmenis nebuvus miške, tai tikra mįslė miško savininkams”, – savo darbo patirtimi dalijasi VšĮ ''Sertifikuoti miškai'' direktorė.
"Žinoma, atsiradus saugomos teritorijos statusui miško vertė nuvertėja, jį sunkiau parduoti. Tai ką siūlo valstybė, dažnai netenkina miško savininkų, nors jie gali siūlyti savo valdas, bet ne vieną kriterijų turės atitikti miškas, kad jį išpirktų valstybė, o ir nežinia, kiek laiko užtruks, kol miško savininkas gaus atsakymą, ar jo siūlomas miško sklypas tinka išpirkti. Jeigu siūlomas išpirkti miškas atitinka keliamus reikalavimus, atliekamas turto vertinimas, kurį atlieka konkursą laimėjusi turto vertinimo bendrovė. Turto vertinimo įmonė parengia išsamią ataskaitą, kuri yra gana didelės apimties ir ne kiekvienam ,,įkandama‘‘ (pvz., 39 puslapių). Beje, vertintojai nesivargina pasinaudoti taksacijos duomenimis ir kita prieinama miškų informacija. O kas keisčiausia vertintojai neina į mišką ir nevertina jo gyvai, jie tik pakelia dronus ir apžiūri mišką iš viršaus. Kiekvienas miškininkas žino, kad tikslaus miško vertinimo, neapėjus miško valdos, neįmanoma atlikti, ne visada duomenys sutampa su taksacija. Kaip galima nustatyti miške augančias medžių rūšis, jų aukščius, skersmenis nebuvus miške, tai tikra mįslė miško savininkams”, – savo darbo patirtimi dalijasi VšĮ ''Sertifikuoti miškai'' direktorė.
Ji priduria, kad kalbant apie vienkartines kompensacijas už ūkinės veiklos apribojimus, kurių praktika jau senesnė, matome visai kitą vaizdą. Praktika rodo, kad dažnu atveju gautomis išmokomis miško savininkai yra patenkinti, o ir miško valda lieka miško savininkui.
“Pateiksiu tokį pavyzdį. Šiuo atveju siūlėme valstybei išpirkti gamtiškai vertingą 50 hektarų mišką Varėnos rajone. Šis miškas atitiko keliamus reikalavimus, kad būtų išpirktas. Laukėme ataskaitos, kaip bus įvertintas miško sklypas ir kokią kainą pasiūlys. Kadangi turėjome praktikos su vienkartinėmis kompensacijomis, kurių skaičiavimus atliko Valstybinė miškų tarnyba, tikėjomės panašių kainų. Be to, puikiai suprantame, kad miško žemė kainuoja papildomai. Deja, pasiūlyta suma stipriai nuvylė... Tai ženkliai žemesnė kaina nei parduodamų miškų rinkoje.
“Pateiksiu tokį pavyzdį. Šiuo atveju siūlėme valstybei išpirkti gamtiškai vertingą 50 hektarų mišką Varėnos rajone. Šis miškas atitiko keliamus reikalavimus, kad būtų išpirktas. Laukėme ataskaitos, kaip bus įvertintas miško sklypas ir kokią kainą pasiūlys. Kadangi turėjome praktikos su vienkartinėmis kompensacijomis, kurių skaičiavimus atliko Valstybinė miškų tarnyba, tikėjomės panašių kainų. Be to, puikiai suprantame, kad miško žemė kainuoja papildomai. Deja, pasiūlyta suma stipriai nuvylė... Tai ženkliai žemesnė kaina nei parduodamų miškų rinkoje.
Labai gaila, kai girdime, kad saugomos teritorijos yra neįkainojamos, labai vertingos, bet kai reikia mokėti miško savininkui už tai, kad valstybė galėtų padidinti saugomų teritorijų plotą išpirkusi iš privatininkų miškus, atsiranda šykštumas ir neteisingas vertinimas. Įdomu kiek Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba moka konkursą laimėjusiai ir vertinimus šiuo metu atliekančiai bendrovei už tokias ataskaitas?",- svarsto G. Šlevinskė.
Straipsnio autorė: Rasa Liškauskaitė
Nuotrauka: Dainiaus Šerono
